Lapkričio 10 d. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko knygos „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ knygos pristatymas. Tai knyga apie tragiško likimo paskutinį tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministrą generolą Kazimierą Skučą. Jos autorė – žurnalistė, Virginija Skučaitė, K. Skučo dukterėčia. Knygą šių metų pavasarį išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.Renginyje dalyvavo buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas, ne kartą kartu su knygos autore į Maskvą vykęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimo skyriaus vedėjas istorikas Rytas Narvydas, dokumentinio filmo „Traukinys į mirtį“ režisierius Virgilijus Kubilius, poetė Ramutė Skučaitė. Koncertavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“, vadovaujamas Laimos Purlienės.
Kone pustrečio šimto puslapių knygoje „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ V. Skučaitė nuosekliai pasakoja, kada, kodėl ir kaip buvo suimti K. Skučas ir saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Aprašo, kaip jie buvo gabenami į Maskvą, ten tardomi, kalinami ir galiausiai, patenkinus 1940 m. SSRS ultimatumo Lietuvai reikalavimą suimti šį valstybės pareigūną, kartu suimant tuometės žvalgybos vadovą A. Povilaitį, nužudyti. Tiksliau, sušaudyti. Šį faktą, anot V. Skučaitės, ji sužinojo tik 1989-aisiais.
„Vieną rugsėjo dieną parėjau į namus iš darbo. Matau, tėtis palinkęs prie stalo, ant jo dega žvakė, perrišta juodu kaspinėliu. Šalia guli šviesus popierėlis. Kas jį tąsyk prislėgė, supratau perskaičiusi tekstą. Tai buvo tėvo brolio, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro, brigados generolo K. Skučo mirties liudijimas, kuriame rašoma, kad 1941 m. liepos 30 d. jis buvo sušaudytas. Tada tėtis paprašė padaryti viską, ką galiu, kad į Lietuvos istoriją būtų grąžintas 50 metų trintas jo vardas ir įamžintas atminimas“, – susirinkusiems jautriai kalbėjo knygos autorė V.Skučaitė.
Ir tėčiui duotą pažadą V.Skučaitė tesėjo. Ji tuo metu dirbo „Kauno dienoje“, 30 metų rinko istorinius faktus, žmonių pasakojimus ir nuotraukas, kurios virto prisiminimo ženklais, dokumentiniu filmu ir knyga ,,Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“. Leidinys, kurį išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, gausiai iliustruotas istorinėmis nuotraukomis, čia išdėstyti K. Skučą pažinojusių žmonių ir artimųjų prisiminimai, glausta jo biografija, keliami iki šiol skaudūs klausimai, pavyzdžiui, kodėl iki šiol nežinoma bent apytikrė Lietuvos karininko, rezistento, Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto palaikų užkasimo Maskvoje vieta. Arba kodėl iki šiol nė viena atsikūrusios Lietuvos vyriausybė, kaip tarpukario Lietuvos teisių ir pareigų tęsėja, nepaskelbė dekreto, kuriame būtų įvardyti neteisėti Vyriausybės veiksmai 1940-ųjų birželį prieš K .Skučą ir A .Povilaitį.
Knygoje daug vietos skirta Maskvai, į kurią knygos autorė vyko su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku, Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėju Rytu Narvydu“. Apie šią kelionę yra sukurtas ir filmas „Traukinys į mirtį“, kurio ištraukas pristatymo metu galėjo išvysti susirinkusieji. Buvo rodomos ir nuotraukos iš V. Skučaitės kelionių į Maskvą, specialųjį NKVD objektą ,,Komunarka“, ieškant K. Skučo palaikų užkasimo vietos.
Filmo režisierius Virgilijus Kubilius perskaitė eilutes iš V.Skučaitės knygos ir taip prikėlė jautrius kelių to meto liudininkų prisiminimus.
V.Skučaitė nuoširdžiai padėkojo už bendradarbiavimą ir pagalbą tuometiniam LR ambasadoriui Rusijoje R. Motuzui. Ji pabrėžė, kad šio žmogaus pagalba yra neįkainojama.
Pasak diplomato R. Motuzo, Rusijoje, istoriniai dokumentai kartais tampa tabu. Todėl mes, ambasada, bendravome ir su nevyriausybinėmis organizacijomis – ,,Memorialu“, A. Sacharovo centru, ,,Gulago muziejumi“ ir pan. Šios institucijos atliko ne vien šviečiamąjį, bet ir istoriją tiriantį darbą. Būtent iš šių šaltinių sužinojome apie Lietuvą dominančias jos eilinių piliečių, aukštų pareigūnų nužudymo ir užkasimo vietas, jas lankėme, pagerbėme aukų atminimą. Jis dėkojo už ryžtą ir didelį atliktą prasmingą istorinį darbą knygos autorei V. Skučaitei .Diplomatas R.Motuzas tarė nuoširdų ačiū visiems Lietuvos gyventojų ir genocido tyrimo centro darbuotojams, kurie prisidėjo prie knygos ir filmo kūrimo apie K.Skučą.
Renginyje dalyvavusi poetė R. Skučaitė padėkojo knygos autorei ir savo giminaitei V. Skučaitei už tai, kad ji ir yra tas žmogus, kuri daug metų ieškojo ir surado tai, kad ši knyga būtų kaip paminklas ateitiems kartoms, kurios turi žinoti tikrąją Lietuvos istoriją.
Pažymėtina ir tai, kad poetė R. Skučaitė yra taip pat tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro generolo K. Skučo dukterėčia.
