Vis dar nerimsta aistros, dėl Laisvės premijos neskyrimo Vytautui Landsbergiui. Konservatoriai netgi sugalvojo akciją – tautinės juostelės pasirišimą po kaklu protesto dėl šio Seimo sprendimo vardan. Sakykit, gal nuo šiol tautinė juostelė bus premijos Vytautui Landsbergiui reikalavimo simbolis? Nežinau kaip jums, bet man tokie protestai atrodo groteskiškai.
Pabandykime pasiaiškinti be emocijų – ar turėjo ši premija būti skirta V. Landsbergiui? Akivaizdu, kad ne. Jeigu premiją skiria Seimas, o Seime daugumą sudaro kandidato į premiją politiniai oponentai, tai ta premija visai natūraliai kandidatui neskiriama.
Kodėl gi V. Landsbergio politiniai oponentai jį turėtų premijuoti? Protestuotojai apeliuoja į objektyvius istorinius V. Landsbergio nuopelnus atkuriant Lietuvos valstybę… Gerbiamieji, Seimas nėra istorijos rašytojas, juo labiau – objektyvus. Jo priimami sprendimai – politiniai, ir atitinka tų politinių jėgų, kurios jame dominuoja, požiūrį. Ar dar reikia plačiau aiškinti politikos abėcėlę?
Yra žinoma, kas Seime turi daugumą – ir tai yra pakankamas argumentas, kodėl Seimas neturėtų balsuoti už V. Landsbergį. Tai netgi suteikia galimybę prognozuoti, kuo baigsis balsavimai dėl panašių pasiūlymų, jeigu jie bus iškelti.
Tad ką galvojo tie konservatoriai, kurie stūmė stūmė ir atstūmė V. Landsbergio kandidatūrą iki balsavimo Seimo posėdžių salėje stadijos? Prastūmė ją būtent konservatoriai, mat lyg ir pasitaikė proga – Laisvės premijų komisijos pirmininke tapo konservatorė Irena Degutienė… Betgi niekam nėra paslaptis, kad ne komisijos ir ne I. Degutienės sprendimas skiriant premiją yra lemiamas – galutinį sprendimą turi padaryti visas Seimas.
Gal 25 metus politinės patirties turintys konservatoriai buvo tokie naivuoliai ir nesuprato, ką daro? O gal tiesiog sąmoningai norėjo subtiliai įgelti savo garbės pirmininkui, kurio anūko, nežinia iš kur nukritusio tiesiai į partijos pirmininko postą, – būkime atviri, – daug kas partijos viduje tiesiog nekenčia?
Įtempęs vaizduotę aš galiu sugalvoti tik du motyvus, kodėl dabartinės sudėties Seimas būtų galėjęs skirti premiją V. Landsbergiui: 1) V. Landsbergis – jau praeitis, be to, politiškai nebeaktuali praeitis, todėl net jo buvę politiniai oponentai turėtų jį vertinti tik kaip paprastą istorijos faktą; 2) V. Landsbergis tapo socialdemokratu arba darbiečiu. Seimas, kaip suprantu, savo balsavimu atmetė abu šiuos punktus, tai gal dėl to kilo toks nepasitenkinimas?
Kvaila reikalauti ir tikėtis premijos iš politinių oponentų. Jeigu konservatoriai dar kada nors bus valdžioje, atsikeršydami, galėtų kaip nors klastingai, kokio nors papirkto socdemo rankomis, Seime iškelti iniciatyvą pastatyti paminklą Algirdui Brazauskui Lukiškių aikštėje. Ot būtų „netikėtumas“, jei Seimas nepritartų… Socialdemokratai protesto vardan galėtų tuomet puoštis raudonais „šlipsais“, ir būtų tokioje pačioje kvailoje situacijoje, kokioje šiandien yra konservatoriai.
Situacijos kvailumą paryškina tai, kad Laisvės premija buvo įsteigta dar 2011 m., kuomet valdžioje buvo konservatoriai. Ir taip, kandidatu į pirmąją Laisvės premiją buvo iškelta Vytauto Landsbergio kandidatūra!
Koks gi buvo konservatorių dominuojamo Seimo sprendimas? Pirmoji Laisvės premija buvo paskirta Rusijos disidentui ir žmogaus teisių aktyvistui Sergejui Kovaliovui. Trumpai sakant, patys konservatoriai, kuomet dar galėjo, Laisvės premijos savo patriarchui neskyrė. Tad jeigu net būdami valdžioje konservatoriai V. Landsbergiui nedavė premijos, tai dabar būtų tiesiog paradoksas, jeigu ją duotų V. Landsbergio politiniai oponentai.
Tyčiojamasi subtiliai… O gal net ir nelabai subtiliai. Jeigu tą darytų oponentai – tai dar nieko. Betgi tą daro bendražygiai. Tik… ar Vytautas Landsbergis jų dar turi?
alkas.lt