Be kategorijos

Paolo Branca. Dešimt punktų apie džihadizmą

Written by Biciulystė Siūlo · 1 min read

Islamo ekstremistų propaguojamas džihadas ir kvietimas prie jo prisidėti Europoje nebėra abstraktūs žodžiai, tačiau įgijo kruvino terorizmo bruožus: Anglijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir paskiausiai, rugpjūčio 17–18 dienomis, Ispanijoje.

Džihadizmas yra teroristinės grupuotės „ISIS“ Irako ir Sirijos teritorijose įkurtos pseudovalstybės ideologinis pagrindas. Šis terminas dažnai mirga žiniasklaidos antraštėse ir tekstuose. Tačiau ką jis tiksliai išreiškia? Nusako seną ar naują reiškinį?

Dešimčia punktų apie džihadizmą žinių agentūrai SIR papasakojo Milano katalikiško universiteto islamo studijų profesorius Paolo Branca. Perteikiame jų santrauką.Pirmiausia, džihadizmas yra ideologija ir praktika, kviečianti įvairiais būdais – nuo pavienių teroro aktų ar tikro karo – smogti tiems, kurie laikomi priešais, vidiniais ar išoriniais. Džihadizmo tikslas yra kalifato, kitaip tariant, tam tikros islamiškos politinės ir juridinės valdymo formos sukūrimas ir primetimas.

Antra, skirtingai nei dažniausiai manoma, džihadas reiškia ne „karą“, o „pastangą“. Pirmaisiais dvylika Mahometo pamokslavimo Mekoje metų šiuo žodžiu buvo nusakomos musulmonų pastangos ar uolumas nepalankioje aplinkoje.

Tačiau vėliau, Mahometui ir jo pasekėjams pasitraukus į Mediną, džihado prasmė pasikeitė, įgaunant ir ginkluoto konflikto prasmę, pirmiausia gynyboje. Po Mahometo mirties džihadas naudojamas ir užkariavimo karuose. Tačiau jį galėjo skelbti tik oficialus autoritetas, džihadas turėjo gerbti tokias normas, kaip kad moterų, vaikų, senelių, ligonių ir vienuolių neliečiamumas.

Ketvirta, terorizmas nėra džihado, bet modernybės išradimas. Aklą ideologinį smurtą praktikavo ir kiti šiuolaikiniai ekstremistiniai – kairieji ar dešinieji – judėjimai. Terorizmas kaip reikalinga, neišvengiama ar būtina džihado dalis buvo teorizuotas 20 amžiuje, ypač jo antrojoje dalyje, ir, žinoma, dabartinių ekstremistų.

Penkta, pagrindinis tikslas yra nuversti valdančiuosius musulmonų daugumos valstybėse, kad būtų įsteigtas „tikrasis“ kalifatas. Tikrovėje džihadizmas dažnai tampa regioninių ar pasaulinių galių įrankiu, persipina su kitomis etninėmis ar religinėmis įtampomis.

Pirmieji džihadistų priešai yra tie musulmonai, kurie galvoja kitaip nei jie. Tačiau neapykanta skirtingai sistemai motyvuoja taip pat atakų rengimą Vakaruose. Išpuoliai taip pat rengiami siekiant didinti priešiškumą bei nepasitikėjimą tarp visuomenių ar valstybių.

Septinta, klaidinga džihadistus vaizduoti tam tikrais rūbais apsirengusius ilgabarzdžius. Daug džihadistų išoriškai neišreiškia savo pažiūrų ar jas sąmoningai maskuoja. Panašiai, didelis pamaldumas taip pat nėra savaiminis džihadizmo požymis. Dažnai džihadistai nesilanko tradicinėse mečetėse ar bendruomenėse, radikalizuojasi internete.

Aštunta, dažnai džihadizmu persiimama per trumpą laiką. Neretai džihadistais tampa iki tol mažai ar visai nereligingi jaunuoliai, turintys didelių problemų, kalėjimo patirties. Rekrūtuotojai sumaniai išnaudoja jų pyktį ir keršto troškimą pasiūlydami atsilyginimo ir išsigelbėjimo iliuziją.

Devinta, siekiant užkirsti kelią ir užgniaužti džihadizmą reikia skirti tuos, kurie simpatizuoja idėjoms, tačiau nepritaria metodams, kuriais jos įgyvendinamos.

Dešimta, prieš ginklus tenka priešinti ginklais, tačiau tikroji pergalė bus pasiekta tada, kai musulmonų dauguma nuo džihadistų aiškiai atsiribos, nesitapatins su jais, o jų balsą išreikš visai kiti žmonės: jų yra jau šiandien, tačiau žiniasklaida dažnai jiems nesuteikia deramos vietos.

Vatikano radijas

tiesos.lt