Yra atsiliepiančių apie mokyklą kaip apie ,,kalėjimą’’. Keistokas kalėjimas, jame mokoma apie genijus ir ju didžiuosius išradimus, kaip: I. Niutono, Pitagoro, D. Mendelejevo, Galileo Galilejaus…. Planetos didieji išminčiai nėra ,,prasukami’’ kaip trumpametražinis filmas, jų analizei skiriama daug laiko – metų metus.
Siekiant ,,kaliniuose’’ įtvirtinti žmonijos išmintį, primenama, kartojama, taikomi testai. Ieškoma būdų,
kad žinios atmintyje nusėstų kaip kavos tirščiai puodelyje. ,,Kalėjimo’’ darbuotoja, t. y. mokytoja, nenuilstanti darbinė ,,bitė’’, savo medų dosniai seikėja dar tuštiems jaunuomenės aviliams. Ji
fanatiškai tiki savo dėstomo dalyko prasmingumu, kuris jau tapo jai religija ir iš visos širdies gelmių dalinasi tuo, ko išmoko aukštojoje mokykloje. Žinome, kad lietuviai nebemoka dalintis, jie išmoko tik
imti, kaip iš Europos Sąjungos ar dar iš kitų labdaringų organizacijų.
Tačiau mokytojas dar dalinasi. Kad galėtų dalintis, jis keletą metų ankštame bendrabučio kambarėlyje turėjo ,,graužti‘’ knygas. Savo egzistavimą palaikydamas iš valstybinės pašalpos, vadinama stipendija bei tėvų santaupų. Už suteiktą galimybę mokytis, jis turėjo lenkti
nugarą rudenėjančiame bulvių lauke. Bulvių kasimas Lietuvoje – lojalumo įrodymas tėvams… Po ,,gražiausių’’ ir prasmingiausių gyvenimo metų, kurie niekuomet nebepasikartos, jis tapo kvalifikuotu ,,liktarna’’.
O dabar turi diplomą, leidžiantį su kitais dalintis žiniomis ir išmintimi. Apie jo profesionalumą neverta abejoti, net vidury nakties prikeltas, tau tiksliai atkartos eilute iš nurodyto puslapio…Šiame kalėjime, vadinamu mokykla, mokoma rašyti, prašoma pasidalinti įspūdžiais, t. y. aprašyti įdomiausią vasaros nuotykį. Ne tiek daug prašoma, čia daug daugiau duodama nei imama. Prašytojas netgi pasako kur paslysta ir suklysta. Kad nenorom atkreiptum dėmesį, klaidos yra pabraukiamos raudonu rašalu.
Dažniausia gyvenime mokomasi iš savo klaidų, prieš tai skaudžiai suklupus ir po to graudžiai
apsiverkus, o čia mokoma! Būk, geras, nebeklysk daugiau, nes mokytoja susilauks nemalonumų. Mokinio suvokimo problema yra ne jo paties problema, bet mokytojos problema suvokėjo atžvilgiu. Reiškia, mokytojas nesugebejo pritaikyti ,,rakto’’ ir jam nebuvo atverta tuščia atminties skrynelė, o per ją nepateko išminties perlai.
Kažkoks buvęs mokinys mokyklą išvadino kalėjimu, bet aš manyčiau priešingai. Kurios šalies kalėjime mokoma suprasti kokia yra graži Lietuvos gamta, kaip reikėtų mylėti motiną Žemę, savo unikalią kalbą, pagoniškus papročius. Visais galimais būdais joje siekiama atverti akis, kad neverta važiuoti į Rusijos platybes ir maltis po purvinas turgavietes. Pilna nuotykių ir netikėtumų čia. Pamokų metu bandoma belstis į ,,kalinių’’ širdies gelmes, atskleidžiant lietuviško šuns Brisiaus paskutines skaudžias gyvenimo akimirkas. Kalbama apie trumparegiškumą.
Semk tautos išmintį perduodamą mokytojo lūpomis, gerk iš mokytojo delno. Netolimoje ateityje, jau po mokyklos suolo, kuris šiuo metu tau atrodo nepatogus, kadangi mokytoja neleidžia susikelti kojų, nedaug kam užteks laiko ir noro skirti pro šalį skuodžiančio gyvenimo analizei. Pavyzdžiui, suprasti, koks blogas vyras buvo Vingių Jonas ir kaip Katrei neužteko sumanumo pabėgti į užsienį, susirasti geresnį, kuris ją būtų įvertinęs ir branginęs. Bet vargšė buvo ištikima ir mirė iš meilės, kurios Jonas neįvertino. Šis kūrinys lietuves merginas nuteikia nepalankiai, perskaičiusios jį, mano, kad jos vertos geresnio stuobrio nei šis. Ir tvirtai tiki, jog verta lėkti į užsienį ieškoti geresnio ir darbštesnio. Gal ir negerai, kad mokykloje mokoma apie pasaulyje egzistuojančius kontinentus. Mėlynakių lietuvaičių pilna visur, ko gero, net Zimbabvėje. Jos taip toli, kad nebeturi laiko parvykti nuimti rudeninio derliaus. Tik svetur yra įvertinamas ju gebėjimas kepti, virti, megzti ir už tai nepaliaujamai beriami komplimentai. Jau mokyklos suole, vadinamame ,,kalėjime’’, reikėtų lukštenti kevalus ir samanas nuo tokių, kaip Vingių Jonas. O jų sočiai ir apstu.
Kai kas visą ugdymo sistemą supranta kaip kankinimo būdą. Pamastyk, kas tu būtum be tėvų ir be mokytojų. Apleistas ir besiblaškantis nežinioje, eilinis nevykėlis, kuriam reikalinga valstybės pašalpa. Sėdėjai tėvams ant sprando, dabar atsisėdai valstybei. Vadinami ,,kalėjimo’’ darbuotojai yra profesionalai. Kad galėtų atsistoti vidury klasės, turėjo prisiskaityti metodikų ir praktikose išlieti nemaža prakaito lašų, kad įtilptų į tam tikrus rėmus. Kažkas sukūrė pamokos planą, ir nuo to laiko,
nevalia jį apeiti. Kurioje kitoje šalyje žnios yra taip brukamos kaip čia? Kur kitoje šalyje mokytojas yra atsakingas, kad mokinys neišmoko. Pamenu vaiką, kuris prieš artėjantį egzaminą kratėsi į portfelį įsidėti egzamino klausimus ir atsakymus kartu. Čia duodami klausimėliai, o užsienyje visą knygą neši namo. Jis neturėjo noro ruoštis egzaminams, kam jam tokia našta. Tu panikavai, lakstei nuo vienų durų prie kitų, nežinojai kam skųstis, o jis kratėsi kaip per didelės dovanos ar visiškai
nereikalingo dalyko. Jau dabar man aišku, kad nuo tokio žmona irgi lėks į Zimbabvę.