Gyvenimiškos istorijos

Skolininkai

Written by admin · 4 min read

Bendrabutis klegėjo, kaip išdraskytas širšių lizdas: ant visų namo paradinių durų buvo iškabinti skolininkų sąrašai su griežtu prierašu apie teisminį sumų išieškojimą, jeigu iki nurodytos datos nebus susimokėta… Už šilumą, už vandenį, už elektrą ir „kitus“ patarnavimus. Šie „kiti“ labiausiai visus ir siutino, nes niekas taip ir nematė jų atliekant, o sumelė už juos buvo didoka.

Diskusijų įkarštyje apsistota ties mintimi, kad reikia kurti bendriją ir ši neaiški „kitų“ patarnavimų suma bent jau liks bendrijos sąskaitoje, o tai reiškia bus galima ją panaudoti būtiniems remonto reikalams…

Bendrijos įkūrimo reikalus keletą dienų pasvarstę, entuziasto šį kryžių užsiversti ant pečių neradę, visi apsiramino ir vėl paskendo kasdieninių vargelių pelkėje. O laikas nenumaldomai ėjo, skolų mokėjimo terminas artėjo, o pinigėlių niekas taip ir nemokėjo.

Antras sprogimas – buvo kvietimai į teismus. Va, tada jau sukruto sujudo visi, nes teismų sprendimai buvo aiškūs ir antstolių veiksmai – žinomi. Visi puolė ieškoti kreditorių, pardavinėti paskutinį ką turi, bet … nesėkmingai. Pirmasis pasidavė didžiausią skolą turintis kaimynas – nusižudė. Liko žmona ir du pametinukai mažyliai… Tylomis surinkome visi po litą ir padėjome palaidoti … Tik tiek. Nustėrę dairėmės – kas sekantis?

Dvi jaunos poros skubiai skubiai pardavė pusvelčiui savo kambarėlius, susimokėjo skolas ir išvažiavo į Airiją. Trys girtuoklėliai – pasekė jų pėdomis: kambarius parduoti pardavė, ar skolas susimokėjo – nežinoma, bet bilietui į Airiją neužteko. Kaip užgėrė, gavę pinigus, taip visą savaitę ir dainavo tai bendroje virtuvėje, tai rūsyje, kur ir persikraustė su visu skurdžiu turteliu. Dabar turime savų benamių priedangą rūsyje, prie kurių labai skubiai prisijungė viso rajono bedaliai…

Be išeities likome tik mes, nemokūs pensininkai ir, susirinkę bendroje virtuvėje, svarstome, ką su mumis valdžia darys?
– Jei už skolas konfiskuos kambarėlį, tai gal į senelių prieglaudą patalpins?– su paslėpta viltimi svarsto seniokas kaimynas… – Dar ir mūsų pensija atitektų valdžiai…
– Tavo pensija tris kartus mažesnė, nei kainuoja išlaikymas prieglaudoje, -sudaužė gražią svajonę žilagalvė kaimynė, – o be to į tuos senelių namus – eilė kilometrinė laukia! Tik kai numiršta koks prieglaudokas, tada į jo vietą iš eilės priimamas naujas gyventojas…

Bet viltis miršta paskutinė. Sėdime virtuvėje trys karšinčiai ir karštligiškai ieškome išeities. O ką, jeigu teismui parašytume pareiškimą ir paprašytume pristabdyti sprendimo vykdymą iki 2012 metų? Juk pažadėjo premjeras tada išmokėti pensijas, atimtas anais laikais, ir per krizę sumažintais, kai dirbome?

– Taigi, – atšaldė mūsų įkarštį žiloji,- 2012 metais Kubiliaus jau valdžioje nebus, todėl jo pažadų naujasis premjeras ir nevykdys. Antra vertus, visokios elektros ir šildymo įstaigos – jau privačios, tai joms valdžios skolos pensininkams – nepriklauso. Taigi, ir teismai negali sumaišyti privačių ir valdiškų dalykų…
– O juk valdžia ir tik valdžia negrąžina mums nei žemės, nei kompensacijų už ją, nei atimtos pensijos. Juk po teisybei, mes dar ir palūkanas turėtume už tą badmyrinį laikotarpį gauti, o ne teismo šaukimą… Bet čia tik širdgėla, kuri jokios išeities nesiūlo…
– Klausykit, gal mes galime tam skolų ieškiniui teisme priešieškinį parašyti? Juk mums valdžia skolinga daug daugiau nei mes už energiją ir vandenį?
– Ir vėl tu tą patį, – atšaldė žiloji, -kur valdžia, o kur privatus biznis…
– Ne, taip negali būti, kad skolingieji visai neatsako už mūsų varganą būklę, o mūsų skolas teismai supaprastintu būdu išieško! Čia kažkas ne taip…
– Na, tai paduok į teismą valdžią, – šaiposi žiloji, – ir už žemę jau 20 metų negrąžintą, ir už kompensacijas, ir už pensiją! Dar ir palūkanų paprašyk, o dar geriau – moralinę žalą už apgrobtą badmyrinę senatvę bei pažemintą garbę ir orumą, renkant ir pardavinėjant žibutes, rūgštynes ar grybus uogas!
– O ką? Visai realu. Padavė Lietuvą į teismą kažkokia iškrypėlė, kad pautus jai prisiūtų ir laimėjo! Apskundė kagėbistas valstybę Strasbūrui – ir laimėjo! Jeigu buvęs tautos budelis ar paleistuvė randa teisybę Strasbūre, tai negi mes, ištikrųjų nuskriausti, tos teisybės nerasime?
– Pasvajok, pasvajok, – vėl tyčiojasi žiloji, – ar užmiršai, kad varnas varnui akies nekerta? Tavo pederastai Strasbūre nuogi demonstracijose šoka, ženijasi tarpusavy ir įsivaikina pamestinukus! Apie kagebistų sadizmą, toli pralenkusį gestapininkus ir esesininkus, tik dabar ES išgirdo, bet dar neįvertino ir nepasmerkė… O kad galima nacionalizuoti pensijas – jie išvis nėra girdėję. Pas juos plėšimas tik per kainų didinimą vyksta. O kad galima ir biudžetininkų dotacijų augimą tolygų biudžetui pristabdyti ir kainas trigubai pakelti – nėra nei girdėję nei įsivaizduoti gali! Ten pakilus 7 proc. morkų kainai, žmonės išeina į gatves ir daužo parduotuvių vitrinas bei jas plėšia! O pas mus, – pakilus duonos kainai dvigubai (200 proc.), sūriui – trigubai (300 proc.), dar ir pensijos sumažinamos nuo 10 iki 30 proc.! O kur dar gręsiantis maisto pabrangimas?

– Negali būti, kad premjeras nemoka skaičiuoti. Greičiau jis užkietėjęs cinikas ? O gal teisingiau pasakyti – slaptas komunistas? Nužudė 100 milijonų Sovietijoje, nužudys ir pensininkus Lietuvoje. Numarino badu 9 milijonus Ukrainoje, ką jiems reiškia numarinti pusę milijono Lietuvoje?
– O aš buvau pas prezidentą, – nutraukė mūsų niūrius postringavimus seniokas kaimynas, – dėl to apdovanojimo…
Suklusome.
– O jeigu aš paprašyčiau, – tęsia seniokas, – kad man vietoj Vyčio kryžiaus skolas nurašytų…?
Netekome žado, bet suabejojome kaimyno sveiku protu. Juk Prezidentei nesvarbu net vaistai vaikams nuo kraujo vėžio! Nei vaistai jų mamoms nuo krūties vėžio! Nei lietuviškų mokyklų uždarymas Rytų Lietuvoje, nei ubagėliai Didžiasalyje ar nuodijami žmonės prie Kazokiškių sąvartyno…
– Klausykite, – pakiliu balsu prabilo ilgai tylėjusi senolytė, – juk jei per rinkimus ministrė V.Blinkevičiūtė apie kažkokią sutartį tarp jos ir mūsų kalbėjo, tai gal dabar ir sudarykime tą sutartį – ji sumoka už mus skolas, o mes atsisakome tų pensijų už dirbtus metus… Jai vistiek naudingiau išeis ?
– Na taip, – vėl nubraukė viltį žiloji, – tą sutartį ji siūlė už balsus. Į prezidentus jos neišrinko, tai ir sutaries nebeliko… Ką ten sutartis – ES išskirtus Lietuvos klipatėliams 24 milijonus grąžino atgalios, nors ir valstybės kontrolė ją spaudė ir D.Grybauskaitė peikė. O va pederastams 14 milijonų išdalino… Ir dar pridėjo 7 milijonus iš mūsų kišenių, nesiklausdami…

– Na, kaimyne! Tu tik blogai ir blogai matai, o kaip mums išspręsti – nepatari…
– Va-, atkišo skelbimą žiloji, – priima paštininkais net pensininkus ir net pusei etato…
Griebėmės skelbimo, kaip skęstantis šiaudo. Suskaičiavome, kad skolas susimokėti mums reika viso etato. Trise mes jį trūks pliš išnešiosime. Išrinkome senolį kaimyną kaip priimtiniausiai atrodantį, užrišome kaklaraištį, netgi portfeliuką į rankas įbrukome solidumo dėlei ir palydėjome iki pašto administracijos. Nuščiuvusios ir paslaugiai šypsodamos laukėme kaimynėlio už durų…

Plati šypsena be žodžių pasakė – priėmė! Mokės už išnešioto pašto kiekį…
Čiupome kiek pakėlėme, pasidalinome į tris dalis ir išsiskirstėme. Vėlai vakare susirinkome virtuvėje, susiskaičiavome kiek išnešiojoime ir kiek uždirbome – išėjo tik pusė etato… Per visus tris. Mažoka, bet vis geriau nei nieko. Gal teismas sutiks tą skolą išdėlioti per kelis mėnesius? Žiūrėk per vasarėlę ir išsimokėtume..

Dabar svarbu, kad tik kojos netsisakytų, kad tik nesukluptume, kad tik neatsidurtume gatvėje ar rūsyje kartu su benamiais… Na, o kiek prasiskolinsime kitą žiemą, galgi pažadėtos grąžinti pensijos perdengs?
O gal gi ir į Anapilį nusinešime Vyriausybės skolas, ir baigsis jai rūpestėlis Lietuvos karšinčiais…