Kultūra ir menas

Ant svarstyklių vėl Salomėja Nėris

Written by admin · 4 min read

Rašinį ketinau pradėti tokiu sakiniu: „Rugpjūčio mėnesį buvo užpulta Seimo narė Rasa Juknevičienė.“ Ketinau, bet apsigalvojau. Taigi visi vyresnio amžiaus skaitytojai iškart prisimintų seną nuvalkiotą anekdotą: „Ką daryti, jeigu tavo uošvę užpuola tigras? Ogi pats užpuolė – pats lai ginasi…“
    
S.Nėries vaikai

Seimo narė Rasa Juknevičienė nėra mano uošvė. Tačiau kažką bendra mes turime. Abu esame mokytojų vaikai, abu susiję su Salomėja Nėrimi.

 

Ponios Rasos tėvelis direktoriavo mokykloje, kurioje gerokai anksčiau, 1934-1936 m., S.Nėris dirbo mokytoja, mano motina 1928-1931 m. buvo S.Nėries mokinė tuo metu Lazdijuose veikusioje Seinų „Žiburio“ gimnazijoje.

Ponios Rasos tėvelis, ilgametis Panevėžio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos direktorius, nuoširdžiai rūpinosi poetės dvasios išsaugojimu savo vadovaujamoje mokykloje ir tai, kad ir šiandien joje, tik jau Vytauto Žemkalnio gimnazija pavadintoje, ta poetės dvasia tokia gyva, didžiulis ir jo nuopelnas.

Mano kūdikystėje motina vietoj lopšinės man dažnai dainuodavo dainas pagal Salomėjos Nėries tekstus. Paskui jas dainavo mano sūnui. Todėl mūsų namuose meilė poetei buvo virtusi kažkokia kultine. Ant motinos kapo pasodinau diemedį. Kad kapas „diemedžiu žydėtų“. Ir kai vieno bendro pažįstamo jubiliejuje su Laimonu Noreika atsidūrėme už vieno stalelio ir aš jam papasakojau šitą istoriją, ir dar pasakiau, kad motinos tėvo pavardė buvo Pavasaris, Laimonas giliai atsiduso ir su didžiausiu įkvėpimu ėmė deklamuoti: „Ir vienąkart, Pavasari, tu vėl atjosi drąsiai… /…/ Aš diemedžiu žydėsiu.“

Todėl kai šiandien į Salomėją Nėrį šluostomasi kojas, man labai skauda. Ir Laimonui Noreikai, manau, skaudėtų. Tik jis jau išėjęs. Jau negali jos ginti. Ir Rasai Juknevičienei turėtų skaudėti…

Paulina Morozovaitė?

Ne, Rasos Juknevičienės niekas neužpuolė. Tik labai negražiai pasikėsino į jos politinę skaistybę. Tą nelemtą rugpjūčio 6 d. 5 val. ryto vienas įtakingiausių ir didžiausių Lietuvos interneto portalų kaip perkūnas iš giedro dangaus Lietuvai trenkė tokią rūsčią žinią:

„Nuo 1946-ųjų vilniečiai vaikus leidžia į Salomėjos Nėries vardu pavadintą gimnaziją. Seimo narės konservatorės Rasos Juknevičienės nuomone, nepaisant talento, „saulę Lietuvai“ vežusi S.Nėris nenusipelno, kad nepriklausomoje Lietuvoje jos vardu būtų vadinama mokykla.“

Ir kad pasipylė interneto komentatorių akmenų kruša garbingos Seimo narės kūno link. Ir nepasakytum, kad komentatoriai būtų iš Latvių gatvės, kuri, beje, seniai ne Latvių. Iš komentarų leksikos, stiliaus iš karto „pagauni“, kad S.Nėries ginti stojo Lietuva. Na, kad ir Bronislovas Burgis, Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius: „Vienas moksleivis man parašė: „Noriu Jūsų paklausti – kas yra geras, gerai vertintinas, menas?“ Šaunuolis moksleivis! Jis klausia taip, kaip normalūs žmonės klausia visame pasaulyje: ar tie žmonės, nepaisant jų politinių pažiūrų, moralės, elgesio visuomenėje, šeimoje, sukūrė ką nors vertingo? O mūsų vargšai politikai, kitaip neišsilaikydami paviršiuje, klausia tik apie ideologiją… Todėl menas, literatūra verkia pakampėse.“ Griežtai pasakė. Net griežčiau nei tie, kurie Seimo narę pavadino ir karve, tiesa, šventa, ir švonderiu, tiesa, su andaroku, ir komjaunuole, tiesa, buvusia.

Negaliu tylėti, kai moterį muša. Net jeigu muša Juknevičienę. Ir net jeigu muša gimnazijos direktorius Burgis, kuris, mano galva, yra vienas išmintingiausių šiandienio Lietuvos švietimo autoritetų. Pirmiausiai todėl, kad NE-TI-KIU! Netikiu, kad Juknevičienė taip galėjo sakyti. Net taip galvoti. Tėvo, šitiek metų diegusio pagarbą Poetei, dukra. Beje, kai kurie panevėžiečiai, baigę Seimo narės tėvo vadovautą Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, linkę manyti, kad oficialiai tarybmečiu šiai mokyklai net nebuvo suteiktas poetės vardas, o tik Panevėžio žmonės ją taip vadino. Net jeigu tai yra tiesa, ar tai blogai? Ar neteisinga, kai vardą suteikia ne valdžia, o Tauta? Ar tai ne didžiausias pripažinimas? Ir šiandien kiekvieną įėjusį į šią mokyklą pasitinka didžiulis iš medžio drožtas Salomėjos Nėries bareljefas. O ne Vytauto Žemkalnio, kurio vardas oficialiai suteiktas gimnazijai.

Ne, Rasa Juknevičienė taip teigti negalėjo – kažkas pastūmėjo. Gal partija joje užprogramavo Pavliko Morozovo sindromą? Rusijoje, Gerasimovkos kaime, netoli Jekaterinburgo, gyveno toks berniukas Pavlikas. 1932-aisiais šis 13-metis komunizmo idealų vardan išdavė tėvą, pranešdamas NKVD, kad šis klastoja dokumentus ir pardavinėja juos liaudies priešams. Tėvą pasodino dešimčiai metų. Pavliką už išdavystę nužudė „liaudies priešai“: senelis, močiutė, dėdė ir pusbrolis.

Šiandien jau sunku pasakyti, ar tikrai egzistavo toks berniukas ar tai tik mitas, bet partija pasakė, kad tokio Pavliko, kokiu turėtų sekti visi tarybiniai berniukai, reikia, ir jis „atsirado“. Beje, kiekvienoje tarybinėje respublikoje egzistavo tokie herojų gaminimo fabrikėliai. Taigi, Pavlikas galėjo būti „pagamintas“. Bet Rasa Juknevičienė – tikra. Pats mačiau ją keletą kartų.

O gal viskas daug paprasčiau? Jeigu Panevėžio Salomėjos Nėries mokyklai 1993-iaisiais buvo suteiktas Vytauto Žemkalnio vardas dar jam gyvam esant, tai kodėl Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijai nesuteikus Žemkalnio sūnaus vardo? Dar jam gyvam esant…

Geopolitinių viesulų pagairėje

Neturime gyvačių – bent jau tų baisiausių. Baltijos jūra neplaukioja ir žmonių neryja rykliai. Nedreba žemė. Vienintelis ugnikalnis – Seimas. Užtat geopolitiniai viesulai nuolat mūsų žemę niokojo. Tad nieko nuostabaus, kad esame labai visokie. O buvome dar „visokesni“. Kartais savo noru, kartais per prievartą.

Šiandien, kai valstybė nesugeba nuteisti nė vieno jos ekonomikai, politikai, kultūrai, švietimui, mokslui netyčia ar sąmoningai kenkiančio veikėjo, patogiausia teisti… mirusius. Vytautą Didįjį, pavyzdžiui – už Žemaitijos pardavinėjimą, Vincą Kudirką – už lenkomaniją, priklausymą Proletariato partijai, o už Karolio Markso „Kapitalo“ spausdinimą savo laiku jis jau atsėdėjo. Juozą Tumą-Vaižgantą – už simpatijas Vincui Kapsukui. Salomėją Nėrį ar Petrą Cvirką – už parvežtą saulę. Kostą Kubilinską – kad išdavė partizanus. Vytautą Žemkalnį – kad karui baigiantis išėjo į tarybinius partizanus (bent jau taip teigiama oficialiam jo pristatymo LTSR nusipelniusio architekto vardui gauti tekste). Tai toli gražu ne visas sąrašas, iš kurio, esant reikalui, dar bus galima daug ką pasiimti.

Atsimenu, prieš keliolika metų ėmiau interviu iš Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Kazio Bobelio. Daktaras įsismagino ir pažėrė labai rimtų kaltinimų Stasiui Lozoraičiui. Apsilaižiau iš pasitenkinimo, parašiau, dar kartą apsilaižiau, nunešiau Vitui Tomkui. Perskaitė. Gerai, sako, parašei, bet nespausdinsim… Lozoraičio, sako, jau nebėra ir jis nei ką nors patikslins, nei paprieštaraus, nei paaiškins. Pasijutau, it gavęs per veidą mudviejų su Bobeliu išpurvinta mazgote. Dar šiandien jaučiu tą mazgotę. Daugiau mirusių „neteisiau“.

Šią vasarą turėjau progos susipažinti su Eičiūnų kaimo jaunimo folkloro ansambliu, atvežusiu į Vilnių savo atliekamas tremtinių ir partizanų dainas. Ansamblio narė Ieva Anušauskaitė man papasakojo, kad jų ansamblis prasidėjo nuo Alytaus ansamblio jiems padovanotos dainos apie partizaną Vaclovą Voverį-Žaibą, kurį išdavė mokytojas ir didis vaikų poetas Kostas Kubilinskas. Ieva, sakau, daugumos partizanų dainų tekstų autoriai nėra žinomi. O jeigu jūs, klausiu, sužinotumėte, kad kažkuri jūsų atliekama daina yra Kubilinsko? Aš nedainuočiau, gana kategoriškai kirto man. O, neatstoju, Salomėjos Nėries eilėraštį deklamuotumėte? Taip, sako. Bet juk ji, provokuoju Ievą, saulę iš Maskvos vežė… Žmogus nėra, sako Ieva, nei juodas, nei baltas – nebūtų vežusi ji, kitą būtų privertę. O jeigu, toliau kimbu, kitos dainos būtų prastesnės, bet ne Kubilinsko – dainuotumėte?..

Ir tuomet Ieva, devyniolikos ar dvidešimties mergaičiukė, ištarė šventą tiesą: „MAN ATRODO, ČIA JAU PRASIDEDA DIEVO REIKALAI. NE MES ČIA TEISĖJAI. IR, KO GERO, NE MUMS TUOS PLIUSUS IR MINUSUS DĖLIOTI.“

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“