Visi keliai veda į Romą
Gegužės pradžioje susapnavau, kad mūsų kultūros ministrė, POetė-POliglotė-POlitikė, POstmodernistė, artistė ir šiaip universalė, turi 10 vaikų. Ir visi dešimt jau taip įsitvėrę kas motutės rankos, kas andaroko, kad regis, jau daugiau nieku gyvu neišleis į ministeriją…Kitąnakt – dar baisiau! Pirmojo sapno netiesioginis tęsinys: mūsų prezidentė apsupta 16-os savo… anūkų. Nežinau, kada ji spėjo juos „įsianūkinti“, bet jau taip myli, taip myli, kad net neketina eiti valstybės ir tautos toliau mylėti…
Iki tokių politinių aukštybių dar niekada nebuvau nusisapnavęs. Matyt, kas nors iš aukščiau man tokius „regėjimus“ pakišo? Gal net pats Dievas? O gal kažkas iš dar aukščiau?
O kadangi dar aukščiau Lietuvoje yra tik televizija, sapnų siūlo galų puoliau ieškoti LRT – ji turi mediateką, kurioje rasi bet kokio siūlo galą. Nuo ko pradėti? Gal nuo gegužės pirmojo sekmadienio – Motinos dienos? Kaip pirštu akin: „Panoramos“ antroje pusėje – ir prezidentė, ir kultūros ministrė! Ir dar jauna mergina. Tik pasirodo, nei vienos dukra, nei kitos anūkė, o garsioji lietuvaitė dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla! Ir ant jos krūtinės prezidentė sega ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.
Ir pasirodo, visa tai dedasi ne bet kur, o Romoje, Amžinajame mieste. Ir net Amžinojoje Europos kultūros sostinėje. Ir būtent joje Motinos dienos išvakarėse prasideda Lietuvos ir Italijos prezidentų globojamas Lietuvos menų festivalis, skirtas Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. O jauna ir žavi lietuvaitė, festivalio atidarymo koncerte ką tik dirigavo Romos Nacionalinės Šv. Cecilijos (Santa Cecilia) akademijos simfoniniam orkestrui.
Tai kas, kad orkestras italų… Tai kas, kad festivalio atidarymo koncerte skambėjo Klodo Debiusi kūriniai… Tai kas, kad koncerto gale skambėjo šio prancūzo, o ne lietuvio Čiurlionio „Jūra“. Tai kas, kad atidarymo koncerte lietuviška buvo tiktai pati dirigentė… O ir ji, jau turbūt gerą dešimtmetį gyvena ir diriguoja svetur… Tačiau mano turimais kukliais duomenimis, ji, maestro Mirga, ko gero, ir buvo ryškiausias lietuviškumo akcentas dvi savaites trukusiame festivalyje, kurį mūsų Kultūros ministerijos interneto portalas labai didelėmis raidėmis drįso apibūdinti kaip „didžiausią iki šiol lietuviškos kultūros pristatymą Romoje“!
Tokią mintį grindžiu menku bandymėliu pasekti ankstesnius spaudos atsiliepimus apie mūsų dirigentės gastroles: kuriame pasaulio kampelyje ji būtų dirigavusi, kiekvienąkart duodama interviu nepamiršta pasakyti, kad ji – iš Lietuvos. Ir tai sako ne prisipažindama, o didžiuodamasi!
Ar Vilniaus Deimantas sugriaus Romos Koliziejų?
O štai mūsų festivalio parodoje „Lietuvos videomenas iki 1990-ųjų“ dalyvavęs ir „pirmuoju smuiku“ joje „griežęs“ videomenininkas Deimantas Narkevičius… Net nežinau, pagal kokį bendrąjį vardiklį jį, gyvenantį Lietuvoje, galėčiau palyginti su Mirga, gyvenančia svetur… Gal sakyčiau, jis yra atvirkščias. O gal išvirkščias… Ji – kūnas ten, o dvasia Lietuvoj, jo – Lietuvoje tik kūnas. Tačiau apie tai, jeigu prinoks situacija – pašnekėsim kitąkart, nes tai, ką ponas Deimantas parodė Romai, mano galva, yra nepalyginamai svarbiau už jo „personalinį“ požiūrį į Tėvynę.
Tai štai šioje „videomenų parodoje“ Deimantas Narkevičius pateikė savo videodarbą „Liepos 20-oji. 2015“, kuriame italai pamatė tarybinių laikų skulptūrų nukėlimą nuo Žaliojo tilto Vilniuje. Buvau bemanąs, kad parodos „pirmojo smuiko“, taipogi Nacionalinės premijos laureato, „uždokumentuotu“ performansu, kurį Vilniuje, ant Žaliojo tilto, atliko pradedantysis „postmodernistas“ Šimašius, girtis, ir dar Europos kultūros sostinėje, lyg ir nederėtų. Pasirodo, klydau. Pats ponas Deimantas „Panoramai“ iš Romos ne be pasididžiavimo porino, kad jo kūrinys (kažkodėl Šimašiaus bendraautorystės nepaminėjo) atliepė Italijos aktualijas: „Mano tas darbas, kuris kaip ir kvestionuoja praeitį, jos kompleksiškumą, jos iššūkius, labai susišaukia patiems italams su jų einama diskusija apie paveldą… apie ženklus… viešojoje erdvėje. Aš manau, džiugu, kad jie gali atrasti tam tikrus atsakymus mano kūryboje…“
Tai aš dabar kasvakar lendu į Italijos informacinį lauką ir laukiu, kada tas laukas man praneš apie Romos mero (Šimašiaus atitikmens) sprendimą griauti Koliziejų. Už ką? Irgi už praeities nuodėmes. Pavyzdžiui, už tai, kad jame buvo vykdomos egzekucijos, gladiatorių grumtynės su kruviniausiomis žudynėmis, liūtų ir kitų nekaltų žvėrelių medžioklės. Manoma, kad Romos Koliziejuje buvo nužudyta apie pusė milijono žmonių ir per milijoną žvėrių… Jeigu reikalo imasi didieji Lietuvos postmodernistai, „fliuxistai“ ir visokie „tarpdisciplinistai“, Koliziejaus neišgelbės net žąsys, kurios Romą prieš 2400 m. išgelbėjo nuo galų (būsimųjų prancūzų).
Lietuviškas balaganas Romoje
Festivalyje turėjo būti ir daugiau lietuviškų įdomybių, nes jau minėtoje parodoje, kuri galbūt netrukus privers Romą blaiviau pažvelgti į savo nekilnojamąjį kultūros paveldą, dalyvavo ir daugiau ryškių Lietuvos menininkų. Bet apie jų performansus, instaliacijas ir visokius videomenus mes buvome tik labai santūriai informuoti. Tarsi šis Lietuvos menų festivalis būtų rengtas ne Romoje, o kuriame nors jau visiškai ištuštėjusiame Lietuvos kaime. O man, pavyzdžiui, būtų labai įdomu, kokį savo performansą Romoje demonstravo, pavyzdžiui, Evaldas Jansas. Lietuvoje jis tapo itin žinomas po to, kai prie pat Šiuolaikinio meno centro atliko performansą, kurio metu publikai matant kažkokį indelį prisiusiojo ir po to savo šlapimą išgėrė. Gal, sakau, jis Romoje taip pat norėjo tapti itin žinomas?.. Arba, pavyzdžiui, aš iki šio neišsiaiškinau, kuo Europos kultūros sostinę pritrenkė Dainius Liškevičius. Esu tikras, kad jis nepateikė Romos publikai Lietuvoje demonstruoto performanso, kuriame karštu šokoladu išsitepliotą veidą jis šluostosi Lietuvos trispalve. Italai liktų abejingi – jų dauguma nežino, kad tai mūsų valstybinė vėliava. Ot, jeigu jis šluostytųsi Tarybų Lietuvos vėliava… Ir jeigu dar paspjaudydamas ją, ką darė su mūsų Trispalve namie… Jis iki šiol dar nebūtų grįžęs iš Romos. Jį italai tikriausiai būtų pasodinę! Jei dar teisingai pamenu, buvusioji Lietuvos tarybinė vėliava savo spalvomis atitinka Italijos vėliavą…
Tik kažkodėl Lietuva buvo informuota, kokį „performansą“ ten vykdė menininkė, poetė ir dailėtyrininkė Laima Kreivytė, atlikusi Lietuvos performatyvaus meno programą „Action Walk“. Ir dar Lietuva buvo informuota, kad jos atliekamos programos kuratorius – italas Klaudijus Liberas Pisanas (CIaudio Libero Pisano). Ir dar buvo informuota, kad ji ten, Romoje, kvietė į „pasivaikščiojimą po feminizmui reikšmingas vietas Romoje“. Gaila, Lietuva nebuvo informuota, ką ji kvietė – gal mūsų prezidentę ir ministrę, o gal visą Lietuvos delegaciją, o gal tik jos moteriškąją dalį? O gal visas romietes, kurios tų vietų iki Kreivytės nežinojo… Ir dar Lietuva nebuvo informuota, kad Laima Kreivytė yra tarpdisciplininio meno kūrėjų pirmininkė ir dar Lietuvos kultūros ministerijos Kultūros ir meno tarybos, ministrei padedančios formuoti valstybės kultūros politiką, pirmininkė! Ir dar nebuvo informuota, kad būtent ji labai Lietuvai nusipelnė tiesiogiai dalyvaudama Vyčio išvaryme iš Vilniaus Lukiškių aikštės, o gal net buvo „šešėlinė“ išvarymo iniciatorė.
Tačiau pamatęs tai, ką man parodė ir pasakė gimtosios TV „Panorama“, drįstu manyti, kad tikrąja „lietuviškos“ kultūros viršūne Romoje virto koncertas, kuriame skambėjo tikro lietuvio Jurgio Mačiūno „muzika“.
Taigi šią „muziką“ pasaulinio „Fluxus“ judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas „sukūrė“ Amerikoje prieš gerą pusšimtį metų ir „kūrinį“ pavadino „Muzika kiekvienam“. Ir tikrai kiekvienam – net kurčiam. Nes šią „muziką“ gali… matyti!?
Pirmasis „muzikantas“, kurį man parodė „Panorama“, buvo neva lietuvių kilmės britas Anton Lukoszevieze. Jis – ir „profesionalių muzikantų“ ansamblio „Apartment House“ vadovas, ir „muzikantas“. Tarp jo delnų – vaikiškas žydras balionas. Kodėl žydras – nežinau, bet „vadovo“ pirštų spaudomas, jis skleidžia vos girdimą garsą. Kita, labai susikaupusi akiniuota „muzikantė“ mediniu pagaliuku daužo ties ja kabančius samčius, kiaurasamčius duršliokus ir kitus metalinius virtuvės įrankius. Trečiasis „muzikantas“ lanksto kažkokius popiergaliukus – girdisi jų čežėjimas. Žilas „muzikantas“ ties keturiais mikrofonais drasko didelius popieriaus lapus ir tu girdi, kaip plyšta popierius… Jauna daili „muzikantė“ mazgote daužo ant stalo sudėtus įvairiaspalvius balionėlius… Kažkas švilpauja policininkų švilpukais. O tuo metu Lukoszevieze jau lėtai leidžia iš savo baliono orą – ir aš girdžiu garsą, kurio neketinu apibūdinti, idant skaitytojas neužuostų nekilnaus kvapo…
Bet įdomiausia man pasirodė „profesionali vokalistė“ – „mecosopranas“. Ir visai ne todėl, kad įdomiai čepsėjo, o todėl kad iškart po koncerto specialiai „Panoramai“ ir man, nes likusi Lietuva tikriausiai negalėjo matyti, nes kaip tik tuo metu skaitė prezidentės susirašinėjimą su Masiuliu, kaip ji, Loré Lixenberg išaiškino, kodėl kramtė salierus ir morkas: „Kiekviena daržovė duoda kiek kitokį traškėjimą. Man reikėjo kažko, kas duotų didesnį garsą – jau pabodo traškučiai, kuriuos naudoju atlikdama Džono Keidžo kūrinius. Ir tai šiek tiek sveikiau…“
Ir visa tai – Valstybės atkūrimo šimtmečiui!?
…NIEKAIP NEPAVYKO IŠSIAIŠKINTI, KAIP IR KAS Į TOKIO FESTIVALIO, PAVADINTO „FLUX“, ŠITO „LIETUVIŠKO“ BALAGANO, GLOBĄ SUGEBĖJO ĮVILIOTI DVIEJŲ VALSTYBIŲ PREZIDENTUS!.. KOKS ŠĖTONAS JIEMS PASPENDĖ ŠIUOS SPĄSTUS?..
Išvados
1. Ar dar atsimenate Sausio 13-ąją? Kai į mūsų gimtąją televiziją įsiveržė omonininkai. Ir ar atsimenate tądien diktorę Eglę Bučelytę? Tiksliai jau nebeprisimenu jos paskutinių tada ištartų žodžių. Atsimenu tik pačią mintį… Mes jau girdime koridoriuje jų žingsnius. Bet mes dar laikomės, dirbame, dar kalbame jums užsirakinę… Bet jie jau čia…
Ir kai šiemet, gegužės 5-osios „Panoramoje“, Jūs, miela legendine Egle, festivalio „Flux“ plakatų fone, kalbėjote apie šį festivalį, aš jūsų žodžių negirdėjau. Aš tarsi girdėjau visai kitokius Jūsų tariamus žodžius: „Tada mes išsilaikėme. Jų tankus sustabdė mūsų daina, mūsų viltis, mūsų vienybė. Dabar ir vėl… Mes dar laikomės, bet jie jau čia. Tik jau kiti. Savi. Virtę svetimais. Tokių nesustabdys nei mūsų daina, nei viltis, nei vienybė. Nei žąsys, išgelbėję Romą. Net NATO tankai ir lėktuvai. NESUSTABDYS! Nebent kas nors Astravo AE nutiktų.“
2. Mano sapnai nesipildo… O gaila. Ministrė ir toliau galės visą save atiduoti kultūrai. Tokiai… O prezidentė? Ir toliau turės laiko globoti įvairius balaganus.
respublika.lt