Kultūra ir menas

Lyg paukščio sparnais

Written by admin · 4 min read

Šių metų vasario 18 dieną Vilniaus dailės akademijos galerijoje (Vilniuje, Latako g.3) atidaroma Dailės akademijos Architektūros ir dizaino fakulteto, Dizaino katedros docento Alberto Domerecko kūrybos pirmoji personalinė paroda.

Šis, gerai žinomas Lietuvoje, architektas pristato savo plataus spektro kūrybą: architektūros, dizaino, skulptūros, metalo, tapybos kraitį. Jis dalyvavo ir daugiau parodų, kartu su savo kolegomis ar ,,Plekšnės” – Vilniaus miesto menininkų klubo nariais. Tačiau, nors šis žmogus apdovanotas keliais talentais ir puikiai vertinamas, pats nelinkęs girtis, o palieka apie tai spręsti kitiems.

Autoportretas

Menininkas kilęs iš Šiaulių. Matyt, su genais persidavė gebėjimas kurti, puoselėti grožį. Juk jo tėvas mėgo drožti, tapyti. – Sunku buvo mūsų šeimai, – susimąsto menininkas, – 1945-aisiais tėvą ištrėmė į Vorkutą (Komijos respubliką, Šiaurės vakarų Rusijoje). Mama liko su mumis, trimis mažais vaikais – broliuku ir sesute. Vorkutos kalėjime tėvas išbuvo 7 metus, ir dar šešerius be teisės sugrįžti į Lietuvą. Tik po 13 metų jį pirmąjį reabilitavo. Pasirodo, kad nebuvo pritaikyta jokio straipsnio, pagal kurį jis nuteistas. Buvo spėliojama – gal tėvas kentėjo už tai, kad mūsų mama gimusi New York’e, Brooklyn’e, buvo JAV pilietė. – Grįžus tėvui, neužilgo gimė sesutė Loreta, 17 metų jaunesnė už mane.

– Gal dėl tokios dramatiškos tėvo istorijos, 1962 metais ir pribrendo laikas Albertui sukurti savo mėgstamiausią grafikos darbą – ,,Agresija”, kur pavaizduoti trys nuogi vyrai apspitę mergaitę. – Čia toji mergaitė – Lietuva, o vyrų trijulė – Rusija, Lenkija ir Vokietija, – aiškina autorius. Tuo  metu Albertas buvo Kauno politechnikos instituto architektūros fakulteto antrakursis. ,,Agresija” niekur neeksponuotas darbas. Pirmą kartą žiūrovai jį išvys vasario 18 d. personalinėje parodoje.

Labiausiai Albertui patinka drožti, skobti iš vyšnios, slyvos medžių. O neseniai pamėgo baltą, lyg marmuras, lapuočio skroblo medį. Namų interjere nemažai angelo ar paukščio įvaizdžio skulptūrų. Jos tokios išgrynintos, rodos, tik ką palaimintos sergėti gražius namus, kvepiančios medžiu… – Kodėl, būtent  tokia tema artima Jums? – domiuosi. – Man tai asocijuojasi su skrydžiu, polėkiu, laisve, – sako menininkas.
 – Labai įdomus kvadratinis stalas, išmargintas lyg mozaika, natūralaus, skirtingų atspalvių, medžio gabaliukais. Ant jo – tarsi pasiruošusi skrydžiui, stilizuota pelėda. Abu – jo paties kūriniai. Stalas sukurtas iš vyšnios medžio.

Vienas iš reikšmingiausių jo kūrybos vaisių Elektrėnų Ledo rūmai. Šis miestas ir vadinamas žiemos sporto sostine, kur išugdyta nemažai garsių sportininkų, pasklidusių po pasaulį. Tarp jų – garsenybės, ledo ritulininkai – Darius Kasparaitis, Dainius Zubrus… Jie, grįžę nors trumpam, užsuka į įspūdingą, didžiausią Lietuvoje, ledo areną. Elektrėnų ledo rūmai pastatyti 1973 m. Projekto autorė – A. Jucevičienė, interjero autorius A. Domerackas.
 Visai neseniai šis statinys buvo naujai prikeltas – rekonstruotas, apšiltintas… Prie to vėl nemažai prisidėjo Albertas, teikdamas kvalifikuotas nemokamas konsultacijas, pakoreguodamas vykdomą darbą bei, įžvelgęs įspūdingesnį vaizdą – patarė perkelti planuojamą rūmų restoraną iš buvusios – į ežero pusę.

Svarbią vietą jo kūryboje užima įspūdingų, išskirtinių šviestuvų kūrimas. Ir ne tik Lietuvoje. Antai, net tokioje tolybėje, kaip Tadžikijos sostinėje Dušanbėje, Alberto šviestuvais išpuošti suvažiavimų rūmai (dar vadinami kino ir koncertų sale). O Uzbekijoje, Ferganos slėnyje esančiame Kokandos mieste – irgi jo sukurtais vidaus ir lauko šviestuvais bei visa vizualia informacija puikuojasi Dramos teatras. Tame pačiame mieste jis suprojektavo ir savo kūryba papuošė Gamzos muziejų.
1987 metais jis kūrė šviestuvus Lietuvos ,,Baltic bankui”, interjerą – Vilniaus ,,Baldų rojui” bei kitoms viešosioms įstaigoms ir privatiems namams. Šie dekoratyvūs, funkcionalūs kūriniai gaminami iš nerūdijančio, chromuoto plieno, metalo, vario, žalvario, stiklo. Jo projektuotų darbų kaip iš gausybės rago: apie 10 individualių gyvenamųjų namų (vienas iš jų – akademikui Raimundui Rajeckui)… O kiek jaukumo suteikia nemažai jo sukurtų židinių, patogių laiptų.

Dar studijuodamas KPI pradėjo kurti interjerus Kauno Laisvės alėjoje įsikūrusiems prekybos objektams – knygynams, gėrimų parduotuvėms, ,,Vaikų pasauliui” irk t. 1975 -1985 metais Albertas daug dirbo Farmacijos valdybos poreikiams – sukūrė daugumos Vilniaus vaistinių interjerus. – Daug projektavote, puošėte visuomeninius pastatus, interjerus… O savo būstui ar užteko laiko? Juk yra patarlė – ,,batsiuvys be batų, siuvėjas – be sermėgos?” – primenu. – Pats suprojektavau savo gyvenamąjį namą, pats jį pasistačiau, nors tai truko apie 10 metų. Jame gyvename daugiau negu 20 metų. Šie žemės sklypai buvo skirti menininkų dirbtuvėms. Namo patalpose įsirengiau ir dirbtuves. – Iš tiesų, suprojektuota puikiai – namuose daug erdvės, šviesos, labai jauku. Jų namai tarsi meno galerija – židinys, gražiai išriesti šviesaus medžio laiptai, vedantys į antrąjį aukštą, įdomūs geometrinių figūrų šviestuvai, daug skulptūrų, tapybos, grafikos darbų, puošiančių sienas – viskas sukurta šeimininko rankomis.

Namų jaukumą kuria ir Alberto žmona Jūratė, medikė. Ji smulkutė šalia nemenko stoto vyro, geroji namų dvasia, namų židinio kurstytoja, visur suspėjanti – ne tik gera šeimininkė, bet išpuošusi palanges gėlėmis viduje, o prie namo – darželiai, svyrantys vijokliai… Tvarkingai nušienauta pievelė – šeimininko pareiga. Dailiai sumeistruotos lesyklos paukščiams. – Beveik visos dovanos man – vyro įvairioms progoms išdrožtos didesnės ar mažesnės skulptūros, statulėlės, kurios visuomet džiugina, – pasidžiaugia Jūratė. – Dažniausiai kurtos jai nematant, kad būtų staigmena. Per daugiau nei 40 jų bendro gyvenimo metų tokių susikaupė nemažai. Domereckų vaikai jau suaugę – dvi dukros – Rūta ir Daiva iš pirmosios Alberto santuokos ir dukra Jurga, sūnus Rokas – dabartinės.


Baigęs anuometį Kauno Politechnikos institutą, Albertas jau buvo nemažai sukūręs. Todėl greitai (1966 m.) buvo priimtas į LTSR Architektų sąjungos narius. Tada jis buvo ten jauniausias. Vėliau tapo ir Lietuvos Dizainerių sąjungos nariu.

Albertą kūrybai įkvepia gyvenimas gamtos prieglobstyje, menininkų oazėje. Juk jo namas ir visa žalioji aplinka – šalia Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parko, įkurto apie 1980 metus, jau įtraukto į turistų lankytinas vietas. Čia pat šalia gyvena garsusis skulptorius, šių metų Nacionalinės premijos  laureatas Vladas Vildžiūnas, kurio iniciatyva ir buvo įkurtas šis parkas. Už Domereckų tvoros gyveno ir Vildžiūno žentas, Baltarusijoje – Breste, prieštaringomis aplinkybėmis žuvęs Lietuvos saugumo karininkas, Vytautas Pociūnas…

Albertas kupinas idėjų. Nūnai, prisipirkęs daug drobių, akrilo… Tarp globalių darbų jis jau  pasinėręs į tapybą. Kuria ir daug erdvinių piešinių. – Visa tai bei drožiniai – tik mano pomėgis, – patikina jis.

Nemažai naudingų patarimų iš savo gyvenimo ir kūrybinės patirties šis talentingas kūrėjas davė po ilgesnio laiko apsilankiusiam, gerokai jį patį praaugusiam, savo krikštasūniui Adomui Tautkui, dabar gyvenančiam Čikagoje. Didžiavosi krikšto tėvas Albertas, perdavęs savo talentą jam – irgi pasirinkusiam dizainerio profesiją.

Krikštasūnis Adomas Tautkus, Albertas Domereckas ir ištikimasis šuo Endis.

Neprailgo pusdienis viešint pas Domereckus, kol susiruošėme namo. Juk čia pamatėme tiek gražaus, natūralaus, nuoširdaus. Su svetingais šeimininkais mus palydėjo ištikima jų sergėtoja, nuolankiai klausanti komandų, rodos viską puikiai suprantanti, tik nemokanti kalbėti, Endi, baltoji šveicarų aviganė…
Beje, vasario 21-oji – Alberto gimtadienis. Gal ir neatsitiktinai personalinę parodą sau pasidovanojo menininkas…
Sveikiname ir linkime tolesnės sėkmės  kūrybingame skrydyje…