Kultūra ir menas

Valdas Vasiliauskas. Kultūra, atskirta nuo valstybės

Written by Biciulystė Siūlo · 1 min read

Valdas Vasiliauskas. Kultūra, atskirta nuo valstybėsVakar turėjau laimės pabuvoti šventoje vietoje tiesiogine ir simboline prasme. Tiesiogine – Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčioje, simboline- ten palėpėje prisiglaudusiame Religinės muzikos centre, kur prie arbatos praleidau pora malonių valandų su šio centro įkūrėju ir vadovu Leopoldu Digriu ir profesoriaus pavaduotoja bei mokine vargoninke Renata Marcinkute-Lesieur.

Žvelgdamas į vis dar jaunatvišką profesoriaus veidą, galvojau, kokius kalnus gali nuversti tautos kelyje net viena iškili asmenybė. Juk vargonų koncertai komunistinėje Lietuvoje buvo uždrausti, tačiau Leopoldas Digrys įveikė šį draudimą, mat buvo baigęs Maskvos P.Čaikovskio konservatoriją, nedrįso vietiniai funkcionieriai paniekinti maskviškio diplomo. Agresyvaus ateizmo laikais L.Digrys sukūrė šiuolaikinės lietuvių vargonų muzikos mokyklą, išugdydamas plejadą vargoninkų (kurie nūnai garsina Lietuvos vardą pasaulyje), pradėjo sistemingą vargonų statybą – nuo Vilniaus arkikatedros (buvusios Paveikslų galerijos), Valstybinės filharmonijos ir konservatorijos – dar okupacijos laikais, iki Šv. Kazimiero bažnyčios, jau atgavus nepriklausomybę.

Ypač Maestro didžiuojasi Šv.Kazimiero bažnyčios vargonais. kuriuos, remiamas vyskupo jėzuito Jono Borutos, pradėjo įrenginėti pirmaisiais nepriklausomybės metais. Vokietijos Karlsruhės priemiesčio bažnyčios XVIII a. vargonus nutarta restauruoti, atsisakant visų detalių ir mechanizmų, kurie buvo įdiegti po XVIIIa. Visą šį turtą vokiečiai už simbolinę kainą perdavė Šv.Kazimiero bažnyčiai. Nors valstybės biudžetas buvo tuščias, parėmė Vyriausybė,gelbėjo užsienio labdara, privatūs rėmėjai, ypač Juozas Kazickas – šis mecenatas gebėdavo atskirta tikrą pinigą nuo netikro, o ir dabar Religinės muzikos centrą remia Jūratė Kazickaitė ir jos vadovaujamas „J.Kazicko fondas“. Šie Oberlinger firmos vargonai sugaudė Šv. Kazimiero bažnyčioje 2003 m. ir Vilniuje gastroliuojančių užsienio atlikėjų yra pripažįstami geriausiu instrumentu, po karo pastatytu Rytų Europoje. Štai kokį turtą turime – ar jį vertiname. Ar bent žinome apie jį?

Mano karta niekad neužmirš tradicinių sekmadienio vargonų muzikos koncertų tuometinėje Vilniaus Paveikslų galerijoje. Tikintiesiems atgavus Arkikatedrą, būtent į Šv.Kazimiero bažnyčią persikėlė dar sovietmečiu L.Digrio sukurta tradicija. Kaip ir tarptautiniai Vilniaus vargonų muzikos konkursai, festivaliai, dabar tapę Šv. Kristoforo vasaros festivalio dalimi. Pagal Vatikano instrukciją į visas atidarytas katalikų bažnyčias įėjimas privalo būti nemokamas, todėl į šiuos aukščiausio lygio koncertus vilniečiams įėjimas taip pat nemokamas.

„Tai iš ko išsilaikote?“,- paklausiau. „Iš Šventosios Dvasios“,- nusijuokė abu pašnekovai. Anksčiau vargonų koncertus ir festivalius remdavo Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba, bet jau pora metų parama nutrūko. Atseit, vargonai – bažnyčios reikalas, tegul ji ir rūpinasi. Aš pajuokavau: kadangi bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai gal ir kultūra Lietuvoje jau atskirta nuo valstybės. Bet į mano humorą pašnekovai nesureagavo net be šypsena.

Profanui vargonai reikalingi, kaip mirusiajam armonika. Tačiau net mirusiam vargonai reikalingi iškeliaujant į savo Amžinąją Tėvynę.

Mes iš tikrųjų nežinome, kokį turtą turime.