Prieš kelis metus anglų kalbos kursuose Ciuriche sutikta šveicarė Lijana man ėmė pasakoti apie savo senelių, gyvenusių Rokbriune miestelyje, Pietinėje Prancūzijoje, kaimynus – lietuvių Savickių šeimą.
„Jų sodyba vadinosi „ARIOGALA“, – gražiai, be jokio akcento ištarė man labai gerai žinomą mano Raseinių rajono miestelio vardą Lijana.
Nustebau. Pasirodo, pats Savickis dar prieš karą nusipirktai sodybai rinko vardą, atsižvelgdamas į tai, kaip jį be jokio vargo ištaria prancūzai, o ir pačiam diplomatui, gimusiam 1890 metas Pagausantyje Raseinių rajone, šis vardas buvo arčiausiai širdies…
Rašydama knygą „Visada tolimi-niekada svetimi’“, 2011m., apie senąją Šveicarijos lietuvių –išeivių kartą, ieškojau medžiagos apie Lietuvos prieškario diplomatą rašytoją Jurgį Savickį (psl.113-117 ).
J. Savickis iki karo dirbo Ženevoje Lietuvos atstovu Tautų Sąjungoje (TS). Jis buvo kilęs iš tų pačių Dubysos pakrančių, kaip ir aš, o tas „paukščių kelias žvaigždėtas“, pagal Maironį, porą šimtmečių draugiškai rišo abu kraštus: Lietuvą ir Šveicariją.
Pirmoji gyvu žodžiu apie Savickį man papasakojo kito žymaus lietuvio diplomato dr. A. Geručio žmona Elena. Jai J. Savickio vardas labiausiai siejosi su Berne pabėgėlio kančias kentusiu prezidentu A. Smetona, laikinai apsistojusiu Geručių namuose, valgiusiu pirmąsias Kūčias egzilyje ir nakvojusiu „ant Geručių sofkutės“, jų svetainėje. Toji sofkutė buvo išsaugota ir ŠLB rūpesčiu paskutinį 20 a. dešimtmetį perduota Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Gerutienė pasakojo: ,,Diplomatas J. Savickis, dirbęs Lietuvos pasiuntiniu Ženevoje, porą kartų buvo atvykęs į Berną aplankyti prezidento Smetonos ir pasidomėti, kaip jam sekasi egzilyje. Tuo pačiu metu J. Savickis mėgo susitikti ir su kitais lietuviais, gyvenusiais Berne…“
Apie emigrantinius Smetonos vargus savo dienoraštyje J. Savickis rašė: „…šveicarai to kaip ir nenori. Net mūsų pasiuntinybės prašomi, jie maisto kortelių yra suteikę prezidentui labai nenoriai. Šveicarui tokios rūšies biznis neapsimoka.
(Prezidentas) gyvena dabar viename kambariūkštyje, kurį galėtų taip pat užimti užsienyje koks mažiau kvalifikuotas šaltkalvis… Bet taip pridera karo ir nelaimių metu. Abu su žmona suliesėję…
(Prezidentas ) užgulęs mokosi iš kažkokio sąsiuvinio anglų kalbos. Vėliau jam prireiksiančios, į Ameriką nuvažiavus…“
Mano vyro S. Vaitkevičiaus bibliotekoje radau medžiagos, paliudijančios apie J. Savickio diplomatinę veiklą ir kūrybą. Įdomūs J. Aisčio atsimininmai apie tai, kaip jis kartą aplankė J. Savickio garsiąją „Ariogalą“, ir kokį ypatingą įspūdį jam padarė tipiškas provansalų stiliaus namelis, apsuptas laiptinėmis terasomis su iš akmenų išmūrytomis sienomis, kurių kievienoje nišoje stovėjo lietuviški smūtkeliai: Sopulingoji Dievo Motina, šventas Jurgis ir kiti lietuvių mėgiami šventieji… Į senus, dar finikiečių sodintus parko medžius J. Savickis buvo prikėlęs daug lietuviškų koplytėlių su pakelių ir kapų tautodailės pavyzdžiais. Tai buvo niekur nematytas vienodame pilkume susiliejusių Vakarų Europos ir gimtosios Dubysos pakraščių diplomato širdimi ir siela sukurto meno mišinys. „Tokio, su sidabriniai pilkais Viduržemio jūros pakraščių alyvmedžių lapais, stebuklo niekur daugiau neteko matyti“, – gėrėjosi Aistis.
Mano pažįstamą šveicarę Lijaną ir jos senelius J. Savickio rankomis sukurta dievybė irgi labai giliai ir dvasingai veikė: „… visa tai, rodos laimino ir jungė visus tos apylinkės gyventojus. Nuo sodybos sklisdavo sielą raminanti aura. Mano senelė sakydavo, kad kur nors ilgiau išvykus, ją traukte traukdavo sugrįžti ten, kur sargyboje stovi tie nematyti kaimybų Savickių lietuviški „Angelai-sargai“…
„ARIOGALOS“ sodyboje gimė J. Savickio memuarinis kūrinys – dienoraštis „Žemė dega“. Kūrinį pats ironiškasis autorius vadindavo „herojumi be kelnių“. Matyt, todėl jog autoriaus diplomatinė tarnyba buvo nutraukta, jo vietą Ženevos pasiuntinybėje užėmė Eduardas Turauskas. Išėjimas ne savo noru iš tarnybos Savickiui atsiliepė labai skaudžiai. Tik nusipirktoji sodyba galėjo kažkiek jo sielą nuraminti ir pagydyti.
Dienoraštyje „Žemė dega“ autorius savo sodybą skaitytojui pateikia, kaip dangišką rojų, užuovėją nuo karo ir okupacijos. Čia jis atsidavusiai investuodamas save į sodybos gražinimą gali susigrąžinti lietuvio-žemdirbio džiaugsmą ir taikią gyvenimo pilnatvę: Jį tiesiog gydė apsupę žydintys apelsinmedžiai, alyvmedžiai, auksu virpančios mimozos. Laimino ir saugojo jo paties iškelti lietuviški smūtkeliai, prisiglaudę prie egzotiškų medžių tvirtų šakų.
Negalėdamas sugrįžti į okupuotą Lietuvą, J. Savickis savo prancūziškoje sodyboje išgyveno ligi mirties.
Mirė 1952-siais netoliese esančio žymaus Vakarų Europoje kurorto Mentono klinikoje nuo insulto. Palaidotas Rokbriuno kapinėse.