G. Kirkilo ir I. Šiaulienės iniciatyva Seimui pateiktas valstybiniam lietuvių kalbos statusui prieštaraujantis Vardų ir pavardžių įstatymo projektas
******
Sveikas Gediminai.
Kažkada, tiksliai nepamenu 10-oje ar 11-oje klasėje, kuomet abu sėdėjome viename suole, ėmei mane pravardžiuoti „bambalu“, todėl neturėtum pykti, kad tau šiuo kart, išlikdamas žanre, pabambėsiu. Už pravardę nepykdavau, gal ir tu už mano tiesias mintis šiandien neužpyksi?
Matyt pastebėjai, kad ne kažin kiek pasikeičia žmogus, dažniausiai, gyvenimo keliu žengdamas, nebent jo kelyje pasipainioja koks „aukso veršis“, ar „aukso trupinys, gardaus valgio šaukštas“. Tada dažnai jau tas nabagas ne Dievui, o Mamonai ima tarnauti, jos užgaidas ima tenkinti ir mutuoja neatpažįstamai, dažnai net iš žmogaus į infuzoriją virsdamas. Kitą kartą, pasakoja, žmogų gali apsėsti ir velniai. F.Dostojevskis mini savo „Šėtonuose“ Švento rašto išmintį, tai kaip velniai pereina į kiaules, o šios, velnių apsėstos, šoka nuo stataus kranto ir garma į sraunią upę. Nejučia žmogus pagalvoji, o seimo pastatui ar gera vieta parinkta prie upės, ar neims kada seimo nariai masiškai į ją šokti siaubo apimti, nuo to ką su valstybę, jos piliečiais padarė?
Kartais, juk, sveiku protu sunku jau darosi jų elgesį suvokti – visi šizofrenijos simptomai prieš akis, t. y. asmenybių susidvejinimai: vieną prieš rinkimus porina, o kai tik prie „lovio“ patenka, visai kitas giesmes ima giedoti. O jau kai ims jie, kaip V. Lenino „valytojos“, nieko apie reikalą neišmanydami, ministerijoms vadovauti, „durnių laivus“ už milijardus skolinti ir t.t. O ką jau kalbėti apie norą keisti abėcėlę, naikinti gimtąją kalbą? Tai jau ne tik šizofrenijos, bet ir aiškus apsėdimo šėtonais simptomas?
Sakyk, mielas jaunystės Drauge Gediminai, kokie biblijiniai nelabieji tave apsėdo, kad tu, Laimos Abraitytės, vienos iš geriausių lietuvių kalbos mokytojų Lietuvoje mokinys, geras mokinys, sugalvojai gimtąją lietuvių kalbą griauti? Prisimenu tave kaip protingą ir gabų vaikiną, dorą žmogų, todėl nenoriu tikėti, kad galimai neadekvačių žmonių aplinka galėjo per tuos kelis dešimtmečius tave taip degraduoti. Todėl darau prielaidą, kad čia „aukso veršio“, o dar baisiau – „šėtonų“ darbas. Su jais, žinoma, sunkiau kovoti nei su durniais ar subinlaižiais partijoje. Tai sunkiai pagydoma liga.
Vieną prašau, jei pajausi (o aš iš tavo noro naikinti gimtą kalbą tai pajaučiau), kad tavo sieloje kažkas negero įvyko, vertybės aukštyn kojomis apvirto, o doros vis mokantį vidinį balsą išstūmė ožio Bafometo mekenimas, geriau jau šok su bendraminčiais, kalbos bendragrioviais, į Nerį, bet, susimildamas, gimtosios kalbos negriauk.
Su pagarba,
Tavo suolo draugas „Bambalas“, dr. Algimantas Lebionka