1940 m. gegužės 20 d., Žemaičių Naumiesčio ūkininkų Gocentų šeimoje gimusį naujagimį pakrikštijo Dieter Manfred vardu. Deja, Lietuvoje augti mažajam Ditui (mažybinis vardas) nepavyko. Bėgdama nuo karo ir rusų šmėklos, Gocentų šeima atsidūrė Vokietijoje Di-Pi stovyklose, iš kurių 1950 metais atvyko į Australiją.
Australijoje buvo apgyvendinti ,,šeimų” stovykloje Cowroje, kur karo metu buvo japonų belaisvių stovykla. Pagal tuometinę Australijos imigracijos tvarką darbo jėga (šeimos galva) pagal dviejų metų atidirbimo sutartį, paskiriamas kur nors fiziniams darbams, o šeima su mažamečiais vaikais pasilieka „šeimų stovyklose“.
Po kiek laiko Gocentų šeima įsikuria Canberroje. Dėl tais laikais nepriimtinų užsienietiškų vardų, kuriuos australams ne tik sunku prisiminti, bet ir ištarti, Dieter Manfred „perkrištijamas“ į Fred.
Fred baigia mokyklą ir įsidarbina raštininku National Development detartamente. Susidomėjimas auto sportu ir pirmieji pasiekimai pradeda garsinti Fred’ą. Pasiekimai, varžybos atima daug laiko – reikia keliauti ne tik į pasaulines rungtynes. Žinoma, viršininkams tai sukeldavo nepasitenkinimą – buvo primenama: „pasirink darbą arba auto rungtyniavimą“, Fredas sugebėjo atlikti abu, tiek darbe, tiek ir sporte. National Developmente departmente išbuvo iki brandaus pensininko amžiaus, net pakilęs iki viršininko pareigų.
Su Gocentais mus supažindino Tadas Žilinskas. Juos atpažinome iš Tado gauto DVD „Pamario“ viešnagės Canberroje, po praėjusių Lietuvių Dienų Melbourne, kur svečiai vakarojo pas ponus Gocentus. Tada į akis ir krito nemažas kiekis įvairių sportinių apdovanojimų trofėjų – taurių. Pagalvojau, kad visa tai priklauso kokiam nors aktyviam golfininkui ir „poniško klubo“.
Po židiniečių vakarienės Canberroje nesinorėjo važiuoti namo, tai, pasilikus pernakvoti, kitą dieną užsukome pas Romą ir Fredą Gocintus. Nusileidus laiptais į trofėjų kambarį beveik praradau amą – tiek ir tokių vertingų taurių, ko gero, tik labai geroje taurių parduotuvėje atrasi ir tai tik ar… Nekreipiant dėmesio jau į medalius ar įvairius įvertinimo, pagarbos raštus.
1969 Fredas įstojo į nedidelį Canberros VW ralių mėgėjų klubą. 1971 metais su Graeme Elliot Alpine Rally laimėjo pirmąją vietą, vairuojant Datsun 1600. Su šia pergale buvo pripažintas kaip daug žadantis, perspektyvus sportininkas.
Pati pradžia buvo sunki, nes rėmėjų buvo nedaug, pačiam reikėdavo ne tik išlaikyti ir prižiūrėti lenktyninį automobilį, bet ir pervežti į lenktynių vietas. Gal todėl Fredas pasirinko šturmano sėdynę.
„Penktadienio ryte sėdi į lėktuvą, nuskridus, tarkim, į Naują Zelandiją, su vairuotoju pervažiuoji trasą, susižymi kiekvieną kelio grumstą, rytojaus dieną – lenktynės, kitą dieną jau skubėk atgal į darbą“, pasakoja Fredas.
Vairuotojas ir šturmanas tai – „du kūnai viename“. Man, neišmanėliui buvo įdomu kokius jie turi žemėlapius, pagal kuriuos šturmanas nurodinėja vairuotojui. Jie lekia dulkėtais miškų ar dykumų keliais, vadovaudamiesi ne žemėlapiais, bet savo sudarytais užrašais sąsiuvinyje. Tie sąsiuviniai rašomi jų kalba, kur vairuotojas beveik galėtų važiuoti užrištom akim, o šturmanas diktuotų. Nepaklusus ar neišgirdus šturmano nuoprodos, gali kainuoti abiejų gyvybes.
Man buvo įdomu – ar nesukelia baimės toks rizikingai smarkus greitis ir kaip į tai reaguoja šeimos nariai.
Fredas prisimena, kad Himalajų ralis nekėlė noro dairytis: „važiuoji aukštyn ir girdi kaip akmenukai iš po automobilio ratų rieda į bedugnę“
Yra turėjęs nemažai avarijų. Iš atmintinų yra viena, kai, lekiant 200 km/val. greičiu pataikė į mažą duobelę: „pakilome į orą, du kartus virtome per priekį, penkis kartus per šoną. Lenktynes stebėjes helikopteris net pranešė, kad abejoja ar likome gyvi. Išspyrę langą išlipome. Ir aptaisę automobilį važiavome toliau“, lyg niekur nieko paskoja Fredas. Paklausus kokia vieta tuokart teko, sakė neprisimenąs, bet nebuvę paskutiniais.
Kitas prisiminimas, tai Naujoje Zelandijoje, kur kovojant dėl pergalės su „Mitsubishi Galant VR4“, po ratais pasipainiojo akmuo: „Maždaug metrą atsiplėšėme nuo žemės, nukritome ant priekio ir, perlėkę per tvorą, nusileidome stogu ant kelmų. Negalėjome nei pakrutėti. Mane gelbėtojai ištraukė pro priekinį langą, o draugui, perpus lūžęs vairas, sulindo į koją.“
Kuris gi įvykis labiausiai įstrigęs atmintin? Fredas paminėjo 1979 metus Anglijoje. Eidamas pastebėjo ant Lados automobilio užrašą „Girdauskas“.. Užkalbino žmogų, kuris triūsė prie, sakydamas kad ir jis lietuvis. Tai buvo Kąstytis Girdauskas, šiandieninio LR Seimo narys (šiuo metu jis yra savo sūnaus, lenktynininko, Sauliaus, menedžeris). Kalba nesirišo. Kvietė vienas pas kitą. Anas vis per petį žvalgėsi į savo „draugus“. Taip būtų buvę jiems malonu pabendrauti, bet laikai buvo pavojingi ir nesinorėjo anam pakenkti.
Kitas susitikimas su lietuviais 1986 metais Australijoje, „Wynn‘s Safari“ ralyje, kurio metu susidraugavo su Stasiu Brunza, dabar „pasiturinčiu asmeniu“. Tiesa, jo kolega Henrikas Šilinis buvo nuošalesnis.
Nuvykęs į Lietuvą, Fredis aplankė garsių aviatorių Dariaus ir Girėno paminklą – Puntuko akmenį. Tuo metu ten buvo susibūrę lietuviai ralio sortininkai. Gocentas, priėjęs prie jų, užsiminė, kad ir jis tame sporte reprezentavęs Mitsubishį ir Fordą, bet taip niekas ten didelio dėmesio jam ir neskyrė. Tačiau, grįžus į Kauną buvo maloniai nustebintas žinia, kad jo ieško Lietuvos Autobobilių Sporto Federacija (LASF). Mat išsiaiškino, kad Gocentas tikrai yra pasaulinio masto čempionas. Tada ir gavo lietuvišką licenziją, meistro titulą ir net lietuvišką pasą. Jo pasiekimai įrašyti pasaulio knygose ,,šturmanas lietuvis”, kuo Gocentas labai didžiuojasi. Taigi, paskutinysis aktyvaus dalyvavimo sporte dešimtmetis, su pasididžiavimu skirtas Lietuvai.
Dalelė pasiekimų:
1974 metais pakviestas „Mitsubishi Ralliard Australia“ ralyje „Southern Cross“ su Andrew Cowan, tapo laimėtojais. 1976-1980 metais „Ford Australia“ šturmanas.
1988m., 1991-1992 m Azijos; 1987 m. Australijos, 1981 m., 1986 m., 1991-1992 m. Malazijos; 1992 m. Indonezijos; 1992 m. Tailando šalių automobilių ralio absoliutus čempionas; 1992 m. pasaulio čempionato Naujosios Zelandijos etapo trečiosios vietos laimėtojas. Daugelio kitų tarptautinių ralio lenktynių nugalėtojas ir prizininkas. FIA apdovanojo sporto čemiono taure.
Per tą ilgą sportinę karjerą kiek kartų buvo užlipta ant aukščiausių ir kitų pakylos laiptelių Gocentas nebesuskaičiuoja, tolygiai kaip ir turinčių taurių ir medalių.
1976 metais, atstovaudamas „Ford Australia“ Anglijoje, tais laikais labai greitu automobiliu „Ford Escort BDI“, vairuojant Gray Carr, važiavo be elementarių saugos priemonių, net be šalmų, dėl ko šiandiena paprastas vairuotojas baudžiamas per 200 dolerių bauda, jei jis neprisisega saugos diržo. Nuostabu, kad per lenktyniavimo laikotarpį, tekus virš 50 kartų verstis, Fredis išlaikė gerą fizinį stovį. Ne be pagrindo lenktynininkų sakoma, kad saugiau trasoje negu gatvėje.
Nuotr. : (iš kairės) Algis Bučinskas ir Fredis Gocentas
Daug išvažinėta, daug nuotykių: apmėtytas akmenimis, Molotovo kokteiliais, daug pasaulinių premijų, bet už viską svarbiausia, kad karjera baigta su lietuviška licenzija, o paskutinieji laimėjimai atžymėti lietuvio Gocento sportininko vardu.
Algis Bučinskas, Australija
Tado Žilinsko nuotr.