A ✞ A Algirdas Albinas Bučinskas (1933 – 2014)
Po ilg0s ir sunkios ligos Anapilin iškeliavo iškilus Australijos lietuvis, Lietuvių Bendruomenės veikėjas, ilgametis www.biciulyste.com korespondentas Algirdas Bučinskas.
Nuoširdi užuojauta žmonai Nijolei, vaikams ir artimiesiems. Liūdime kartu. www.biciulyste.com redakcija
Spausdiname Nekrologą a.a. A.Bučinskui atminti, parašytą jo artimo bičiulio, draugo Romo Cibo.
******
Mano gyvenimo bičiulis gimė 1933 metais Skirsnemunėj, prie Jurbarko, Lietuvoje. Pernai, atšventėm jo ir jo mylimos žmonos Nijolės, 80 metų jubiliejų, Pictone, prie Sydnėjaus, tolimoje Australijoje, labai toli nuo gimtinės.
Su Algiu susipažinau 1956 metais, kai įstojau į skautus. Taigi, jau praėjo 58 metai . Po tiek metų, nors gyvenimas mus mėtė ir vėtė, draugystė niekada nenutrūko. Net, kai gyvenome skirtingose šalyse, ir išlaikėm draugystę elektroninės technikos pagalba.
Algis gimė Lietuvoj. O kaip jis atsirado Australijoj? Paprastai, kaip ir visi kiti „dypukai“ – iš Lietuvos, per karo audras Vokietijoj ir laivu į Australiją. Melbourną, Algis su tėvais, pasiekė 1948 m. lapkričio 17 d, laivu Wooster Victory. Iš Melbourno, Bučinskai buvo nugabenti į Bonegillos imigrantų stovyklą, įprastam išrūšiavimui. Taip šeima atsirado Geelonge.
Netrukus, Algio tėvelis Jonas susirgo inkstų liga, gabenamas greitosios pagelbos automobiliu į ligoninę, mirė pakeliui ant Algio rankų. Palaidojus tėvelį Geelonge, Algis su mama persikėlė gyventi į Sydnėjų, 1954 metais.
Algio mama Julė Jucevičiūtė buvo žymaus Lietuvos aviacijos pionieriaus Stepono Dariaus artima giminaitė. Kaip žinome, Darius ir Girėnas buvo Lietuvių tautos pasididžiavimas. Jie buvo iš pirmųjų pasaulio lakūnų, nugalėjusių Atlanto vandenyną. Algio mama mirė Sydnėjuje 1969 metais.
Kalbant apie skautus, prisimenu Algį su Broniu Žaliu, kai jiedu, būdami plunksnos mėgėjai, pradėjo leisti skautišką laikraštuką „Pėdsekį“. Iš pradžių, jie leido tą laikraštuką skautų stovykloje. Bronius redaguodavo, o Algis spausdindavo tą „Pėdsekį“ rotatorium. Nebeatsimenu, kaip jie mane prisiviliojo, bet per juos ir aš pamėgau plunksną. Jie išmokino mane kaip mašinėle tauškinti ant tų senai nenaudojamų matricų ir kaip įveikti tą stebūklingą rotatorių, kad atspausdinus laikraštėlį.
„Pėdsekis“ tapo ant tiek populiarus, ypač su Algio Plūko karikatūrom, kad Žalys su Bučinsku pradėjo jį leisti kas mėnesį, iš Algio Bučinsko namų Padstow’e.
Netrukus, šaunus jaunuolis Algis, susipažino su gražia lietuvaite Maryte Padagaite. Jiedu įsimylėjo ir apsivedė 1961 metais Sydnėjuje. Jų santuokos vaisiai buvo Judita, Jonukas ir Robertas, kurie išliko Algio didžiausias pasididžiavimas ir užaugo, rimti piliečiai, suteikdami Algiui aštuonis mylimiausius anūkus.
Algis išliko giliai tikintis Dievo tarnas. Iki pereito mėnesio, kas savaitę Algis prisiųsdavo man, jo gero šeimos draugo, kunigo Egidijaus Arnašiaus, pamoksliukus iš Airijos. Kiek žinau, ir kunigas Egidijus, šiandieną, aukoja Šventas Mišias, už Algio vėlę.
Karjeros atžvilgiu, Algis ilgus metus ištarnavo geležinkely, kur jam buvo suteiktos galimybės studijuoti ir įsigyti elektros inžinierijos pažymėjimą.
Po kiek laiko, mano Palangos kelionių biurui plečiantis, man prireikė pasamdyti patikimo finansų valdytojo. Būdami ilgalaikiai draugai, Algis sutiko pakeisti savo karjeros kryptį ir atėjo man padėti, prižiūrėdamas mano verslo gana stambią apyvartą. Man reikėjo sąžiningo, lojalaus ir kompetitingo asmens. Toksai buvo Algis. Kitokio Algio nepažinojau.
Algis buvo ne vien tik sąžiningas – bet kokiai nors krizei ištikus, jis pirmas pasisiūlydavo padėti, krizę įveikti. Pavyzdžiui, taip atsitiko, kad netikėtai praradom mūsų keleivinio laivo „cruise director“. O laivą reikėjo atplaukdinti iš Singapūro į Australiją! Algis pasisiūlė krizę įveikti! Be jokios ankstyvesnės patirties, jis nuskrido į Singapūrą, perėmė „cruise direktoriaus“ pareigas ir sėkmingai atlydėjo patenkintus laivo keleivius į Australiją! Algis pelnytai užsitarnavo tiek bendrovėje, tiek turizmo pramonėj, garbingą „trouble shooter“ titulą.
Lietuviškame gyvenime, Algio dalyvavimas, kaip australai sako, buvo „larger than life“. Kur jo nebuvo? Nuo pat jaunystės Algis, kai ką nors apsiimdavo, tai įsijungdavo su visa dūšia. Ir su skautais, tautiniais šokiais, bibliotekos bičiuliais, bendruomenės valdybom, organizacijom ar tai su parengimais, minėjimais. Canberros apylinkė netgi paskaitą skaityti pakvietė.
O su spauda? Po „Pėdsekio“ laikų, Algis tapo dažnas „Mūsų Pastogės“, „Tėviškės Aidų“ ir „Bičiulystės“ korespondentas. O ką kalbėti apie klubą? Algis buvo ilgametis Sydnėjaus lietuvių klubo direktorius ir sekretorius.
Kai žmogus atsiduodi daugiau nei 100 proc. savo laiko ir pastangų lietuvybės puoselėjimui, negalvok, kad visiems įtiksi. Visuomet atsiras kritikų, kuriems patinka ką nors apkaltinti ir užmesti būtų ir nebūtų išmįslų. Tačiau, ko negalima užginčyti, nepaisant jo žemaitiškų tendencijų, Algis buvo nepaprastai sąžiningas ir dosnios širdies žmogus.
Kai Palangos kelionių biuras, užsidarė, su laiku, Algiui atsivėrė durys į vertėjavimą. Kai jis tapo National Accreditation Authority for Tranlators and Interpretors (NAATI) vertėjas, Algiui pavyko susilaukti įvairiausių užsakymų vertėjauti, pavyzdžiui, Sydnėjaus Olimpiadoj, Centrelink, Vakarų Australijos vertėjų agentūrose. Algis buvo atrinktas ir į Ipswich (Queenslande) būti teismo vertėju. Su laiku, Algis buvo pripažintas Amerikiečių bendrovės, LanguageLine Solutions vertėju, iš kur jis gaudavo paskyrimų vertėjauti ir Anglijoje ir bendrai lietuviams, papuolusiems į kokią nors bėdą pasaulyje.
Laikui bėgant, deja, gyvenimo vingiai perskyrė Algio ir Marytės santuoką (apie 1989-90 metus) ir jie sutiko tolimesnę gyvenimo kelionę tęsti skirtingais keliais.
Tie gyvenimo vingiai, nenumatomai ir, kartais, netikėtai nuvinguriuoja, mums nežinomais keliais. Tarnaujant Palangos kelionių biure, Algiui teko reguliariai vadovauti įvairiom turistinėm grupėm į Lietuvą. Sovietmečio laikais apsilankymai į Lietuvą buvo reti. Mūsų grupių vadovai visuomet buvo plačiai bendruomenės narių prašomi patarpininkauti su atskirtais giminėmis Lietuvoje.
Taip ir susiklostė, kad vienas Algio pažįstamas australietis, Jonas Šliteris, paprašė Algio, kad kaip nors susitiktų su jo dukra Lietuvoj ir papasakotų jai apie jo likimą Australijoj, nes jis buvo atskirtas nuo jos Antrojo Pasaulinio Karo audrų. Algis atliko šią paslaugą. Dukters vardas buvo Nijolė. 1978 metais Jono Šliterio sveikatai sušlubavus, Algis ir toliau patarpininkavo Nijolės iškvietimu į Australiją, aplankyti sergantį tėvą. Deja, Nijolei pavyko atvykti tiktais į tėvelio laidotuves.
Tačiau, taip pasitaikė, kad 1993 metais, ta kilni ir imponuojanti lietuvaitė, Nijolė, kuriai Algis padėjo tarpininkauti su jos tėveliu Australijoje, atvyko į Australiją, šį kartą jau iš Amerikos. Ir vėl Nijolė susitiko su Algiu. Atnaujinus pažintį, Nijolė sugrįžo į New Yorką.
1994 metais likimas užsirūstino ant Algio. Atsirado finansinių rūpesčių. Sveikata pradėjo šlubuoti. Algis, susirašinėdamas su Nijole, pasidalino savo vargais ir rūpesčiais. Nijolė, nebūdama tikra ar ji galėsianti Algiui padėti, vis dėl to pasijuto kiek skolinga Algiui už tą tarpininkavimą ir suvedimą su savo tėvu, nutarė ir vėl aplankyti Algį, tikslu jam padėti išsikapstyti iš slegiančių bėdų. Aišku, Nijolės pagalba atgaivino Algio visapusišką buitį.
Giliau susipažinus su Algiu, paaiškėjo, kad jiedu jau buvo pažįstami iš Lietuvos, dar prieš sovietmečių laikus. Netgi ėjo į tą pačią mokyklą ir netgi buvo toj pačioj klasėj! Pasak Algio, jis jau tada įsižiūrėjo į Nijolę, nors Nijolė, iš tų laikų, Algio nebeprisimena. Ko negalima užginčyti, tai kad abiejų tėvai tarnavo tame pačiame Jurbarko Pašte. Nijolės tėvelis buvo pašto viršininkas, o Algio – tarnautojas. Vėliau, Algis skundėsi šeimyninio gyvenimo likimu: ne tik tėvo bet ir jo bosas buvo iš tos pačios šeimos.
Kaip matosi, nuo likimo nepabėgsi. Atėjo ta lemtinga diena, 1994 metais, kai Algis ir Nijolė nutarė supinti abiejų gyvenimus į vieną, neišpinamą vainiką. Apsivedė ir ištikimai viens kitą prižiūrėjo, jau dvidešimt metų.
Pastaraisiais metais Algio sveikata ir vėl pradėjo šlubuoti. Rimtos operacijos sekė viena po kitos. Ligoninės tapo Algio antrieji namai. Nors Nijolė slaugėjo Algį, iki paskutinio atodūsio, Kūrėjas atsiėmė mūsų brangų bičiulį spalio 17 d.
Spalio 24-tą diena gausus burys tautiečių, uniformuotų skautų vyčių ir Algio giminaičių užpildė Mary Mother of Mercy Katalikų Krematoriumą Rookwoode, Sydnėjuj, atsisveikinti su Algiu.
Religines apeigas atliko kun. Jonas Stankevičius. Maldą sukalbėjo duktė Judita. Panegyrikas paskaitė šių eilučių autorius lietuviškai ir vaikai Jonas su Robertu ir anūkai Ashley su Andrew, angliškai. Atsisveikinimo himną, Parveski Viešpatie, jautriai sugiedojo Kęstutis Protas. Apeigos buvo užbaigtos Tautos Himnu.
Kaip įprasta, šermenys įvyko Sydnėjaus lietuvių klube, gausiai susirinkusiems tautiečiams, kur Sydney Apylinkės Valdybos vardu paskutinius atsisveikinimo žodžius ištarė vicepirmininkė, Jadvyga Burokienė ir Sydnėjaus skautų bei Sydnėjaus Bakūžėnų vardu, Teodoras Rotcas. Vietoj gėlių, šeima aukas nukreipė Mūsų Pastogei ir Tėviškės Aidams.
Ilsėkis Amžinoj Ramybėje, Algi, ištikimas Dievo tarne, lietuvybės puoselėtojau, lojalus mano gyvenimo bičiulis.