Daktaras Vincentas Žigas (Zigas) Lietuvoje beveik nežinomas, o netoli Australijos esančios Papua Naujosios Gvinėjos čiabuviai jo vardą net praėjus 30 metų po mirties taria su didele pagarba.
Nobelio premijos laureatas C.Gajdusekas (kairėje) ir profesorius J.Gibsas pripažino V.Žigo (dešinėje) nuopelnus dėl papuasų genties išgelbėjimo.
Kaunietis dramaturgas, miesto savivaldybės darbuotojas Gediminas Jankus apie savo dėdę iš motinos pusės V.Žigą (1920–1983), aišku, buvo girdėjęs nuo vaikystės. Tačiau sovietiniais laikais šis žmogus buvo tik giminės legenda, kurios nebuvo galima patikrinti. Geležinė uždanga atitvėrė pokario audrų į Australiją nublokštą V.Žigą nuo Lietuvoje likusios sesers.
G.Jankus turėjo knygą, kurioje V.Žigas aprašė, kaip tarp Naujosios Gvinėjos čiabuvių aptiko ligą kuru, populiariai vadinamą „besijuokiančia mirtimi”. Sergančiuosius ištikdavo isteriško juoko priepuoliai, jie mirdavo. Kai lietuvis atvyko į šią Okeanijos salą, apie 20 tūkst. žmonių turėjusi forų gentis artėjo prie išnykimo ribos. V.Žigas nustatė, jog „besijuokianti mirtis” – tai virusas, susijęs su ritualiniu žmogienos valgymu. Kanibalizmas XX a. viduryje tarp Papua Naujosios Gvinėjos kalnų genčių dar buvo žinomas reiškinys.
Papuasai tebegarbina
Tik neseniai G.Jankus prisiminė, jog šiemet sukako 30 metų nuo jo dėdės Vincento mirties, ir nutarė panaršyti internete. Tik pusvalandis paieškų virtualiojoje erdvėje davė netikėtų vaisių.
„Maniau, tai sena istorija, niekam nebeįdomi, išskyrus artimuosius. Pasirodo, nieko panašaus! Britų ir australų puslapiuose iki šiol vyksta gyva diskusija apie kuru ligą ir jos sutramdytoją V.Žigą. Žinoma, tai akademinio medicinos pasaulio diskusijos. Kiek supratau, nemažai tituluotų pasaulio medikų iki šiol įsitikinę, jog 1976-aisiais už kuru ligos atradimą ir gydymą suteikta Nobelio premija turėjo atitekti V.Žigui.
Papua Naujojoje Gvinėjoje jis iki šiol minimas, laikomas tarsi nacionaliniu didvyriu”, – naujomis žiniomis apie giminaitį džiaugėsi G.Jankus.
Visai neseniai per socialinius tinklus jis susirado niekada nematytą pusbrolį – vieną daktaro V.Žigo sūnų, Australijoje gyvenantį Mishą Zigą. Kaunietis tikisi, kad giminaitis jam padės įminti mįslę, neduodančią ramybės Jankų šeimai daugelį metų. Kaip atsitiko, kad Nobelio premija už kuru ligos atradimą atiteko ne 30 metų džiunglėse triūsusiam V.Žigui, o gerokai vėliau į tyrimą įsitraukusiems amerikiečių medikams Carletonui Gajdusekui ir Baruchui S.Blumbergui?
Iš Kauno – į Australiją
V.Žigo gyvenimo istorija puikiai iliustruoja Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus knygoje „Karklo diegas” išsakytą mintį, kad lietuvis kaip karklo krūmas prigyja netikėčiausiose pasaulio vietose.
Papuasų garbinamo lietuvio likimo geografija apima Žemės plotą nuo Estijos iki Australijos.
V.Žigas (Zigas) įvairiuose šaltiniuose pristatomas skirtingai – kaip estas, suomis, vokietis, australas gydytojas ir tik retkarčiais nurodoma tikroji kilmė – lietuvis.
Jis gimė 1920 metais Taline, kur XX amžiaus pradžios audrų mėtyta lietuvių Onos ir Antano Žikorių šeima su vos vieno mėnesio dukterimi Eleonora Žikoryte, būsima G.Jankaus motina, atsikraustė iš Peterburgo. Taline gimė dar du vaikai – dvynukai Vincentas ir Vitalija. Apie 1930 m. šeima atvažiavo į Lietuvą. Vincentas Kaune baigė gimnaziją ir buvo pradėjęs studijuoti mediciną. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, studijos nutrūko, o karo pabaigoje jaunuolis pasitraukė į Vakarus. Baigė mokslus Hamburge. 1948 m. su pirmaisiais lietuviais pabėgėliais jis atvyko į Australiją. Čia pavardė iš Žikorio virto Žigu, ilgainiui nukrito ir varnelė nuo Ž.
Kirto cukranendres džiunglėse
Kaip Australijos lietuvių spaudoje rašė kunigas P.Bačinskas, „imigracijos ministras Calvell išrūpino Vincentui Žigui, dr. Ivinskiui ir dr. Petrauskui (Kipro Petrausko sūnui) medikų (medicinos inspektorių) darbą Naujojoje Gvinėjoje”. Tuomet ir prasidėjo V.Zigo gyvenimas žaliajame pragare, kaip jis pats vadino Papua Naujosios Gvinėjos salą.
Išeivijos spaudoje buvo rašoma, kad daktaras iš pradžių kirto cukranendres džiunglėse. Jis ne iš karto galėjo pragyventi iš mediko amato, nes laukinių gentys pinigų neturėjo.
Lietuvis pagarsėjo, pirmasis pasaulyje nustatęs kuru – vadinamąją „besijuokiančios mirties” ligą tarp forų genties žmonių („kuru” jų kalba reiškia drebulį). Didžioji dalis šios genties, gyvenusios vieno arba dviejų kilometrų aukštumose, išmirė nuo klastingo ir paslaptingo negalavimo.
Sergantis žmogus pamažu nustodavo judėti ir kalbėti, jį tąsydavo konvulsijos, apimdavo nesutramdomas juokas, galiausiai per metus ištikdavo mirtis.
Valgė žmogaus smegenis
1957 metais V.Žigas šią ligą išsamiai aprašė ir užfiksavo dokumentuose. Ligos priežastis buvo siejama su forų genties religiniu kanibalizmu. Kadangi mirusiojo smegenis valgydavo tik moterys ir vaikai, daugiausia jų ir susirgdavo šia nepagydoma liga, kurios inkubacinis laikotarpis trukdavo kelias dešimtis metų. Teigiama, kad paskutinis „besijuokiančios mirties” atvejis užfiksuotas 2009 metais, kai mirė pagyvenusi forė, vaikystėje dalyvavusi ritualinėse žmogienos valgymo apeigose.
Kuru ligos nustatymas laikomas vienu didžiausių XX amžiaus medicinos mokslo atradimų.
Šią ligą kartu su V.Žigu tyrinėjęs slovakų kilmės Amerikos mokslininkas C.Gajdusekas 1976 metais buvo apdovanotas Nobelio premija. Kodėl ji atiteko ne lietuviui, nors jo nuopelnus pripažino ano meto pasaulio medikų bendruomenė? Net pats C.Gajdusekas 1990 metais išleistos knygos („Besijuokianti mirtis. Nepapasakota kuru istorija” („Laughing Death. The Untold Story of Kuru”) pratarmėje Viną Zigą (Vin Zig, dažnai taip trumpinamas Vincento vardas) apibūdina kaip genijų, romantiką, nepaprastai smalsų mokslininką ir labai nuoširdų, ištikimą draugą. Jo teigimu, V.Žigas buvo lyginamas su Don Kichotu.
Beje, po kelių dešimtmečių gautąją premiją amerikietis paaukojo forų genčiai atgaivinti.
Nuopelnus gina ir sūnus
Kodėl V.Žigas nebuvo nominuojamas Nobelio premijai, dabar, ko gero, niekas neatsakys.
Tačiau 2007 metais Londone vykusios konferencijos, skirtos kuru ligos atradimo 50 metų sukakčiai paminėti, buvo prisimintas ir V.Žigas.
Kai kurie mokslininkai, kartu su šiuo daktaru dirbę bendražygiai tvirtina, jog lietuvis praleido galimybę, kad jo pastangos tyrinėjant kuru būtų pripažintos pasaulyje. Iki šiol pasaulio medikų pasaulyje netyla kalbos, jog Nobelio premija turėjo atitekti ir jam. V.Žigo nuopelnus gina ne tiktai mokslininkai (daugiausia australai ir britai), bet ir vienas jo sūnų – M.Zigas, taip pat medikas.
Tiesa, ta kova kol kas labiau simbolinė – iki šiol nebūta atvejo, kad kartą vienam įteikta Nobelio premija vėliau būtų atriekta ir kitam. Be to, mokslininkas jau miręs. Kad ir kaip būtų, V.Žigas, matyt, vienintelis lietuvis, kuris buvo labiausiai priartėjęs prie garbingiausio pasaulyje apdovanojimo.
Neužmiršo lietuviškų šaknų
Tūkstančiai kilometrų nuo savo tėvynės džiunglėse tarp laukinių žmogėdrų gyvenęs išeivis nepamiršo nei lietuviškų šaknų, nei lietuvių kalbos. Nuo to laiko, kai karui baigiantis V.Žigas (Žikoris) pasitraukė iš Kauno, jo motina Ona Žikorienė sūnaus niekada daugiau nepamatė, nors tikėjosi ir laukė iki paskutinės gyvenimo dienos.
Ant išlikusios nuotraukos motinai jis užrašė: „Senutei žilgalvėlei su meile, dėkingais bučiniais – Žilagalvis. 1971.”
Buvo giminės legenda
V.Žigo tėvai Ona ir Antanas Žikoriai, taip pat Vincento dvynė sesuo Vitalija palaidoti Kaune, Eigulių kapinėse. Mediko sesuo Eleonora Žikorytė-Jankuvienė iki pat mirties palaikė glaudžius ryšius su V.Žigo antrąja žmona Jettie. Būtent ji 1999 m. į Lietuvą atgabeno dvi nepaprasto likimo gydytojo knygas ir padovanojo jas Eleonoros sūnui, kauniečiui rašytojui G.Jankui.
„Dėdė Vincentas mūsų šeimoje buvo legenda, idealizmo ir pasiaukojimo pavyzdys. Ypač mano mamai Eleonorai. Jo įrėminta nuotrauka lydėjo mane nuo vaikystės. Jis trisdešimt metų gyveno su čiabuviais, gydė juos nuo įvairiausių ligų – kuru, maliarijos ir kitų, skiepijo juos.
Mus labiausiai stebina, kaip jis sugebėjo pelnyti papuasų genčių, kuriose dar buvo gyvos kanibalizmo tradicijos, pasitikėjimą”, – kalbėjo G.Jankus.
-.-.-.-.-.-.-
Lietuviškas genetinės ligos vardas
* Į pasaulio medicinos istoriją aukso raidėmis įrašyta ir Izraelyje apsigyvenusi genetines vaikų ligas tyrusi ir gydžiusi lietuvė vilnietė Lina Vanagaitė-Basel. Ji atvyko į Izraelį 1991 metais, studijavo Tel Avivo universitete.
* L.Vanagaitė-Basel su kolegomis yra atradusi keletą naujų ligų.
* Vienas jų atrastas sindromas sukelia pirmalaikio senėjimo požymius – odos pakitimus, pirmalaikę osteoporozę, skoliozę, sutrumpėjusį vaisingumo periodą moterims. Mokslininkai aptiko ir šį sindromą nulemiantį geną – RIN2.
* Kita neseniai atrasta liga – kai ką tik gimusio kūdikio kraujyje randamas 10–20 kartų padidėjęs trigliceridų kiekis. Dėl to padidėja kepenys, sutrinka jų funkcija, vystosi kepenų fibrozė. Nors po vienų dvejų metų trigliceridų koncentracija normalizuojasi, išlieka sutrikusi kepenų funkcija.
* Dar viena neseniai atrasta liga sukelia epilepsiją, nevalingus judesius ir raumenų tonuso pakitimus. Ją lemia geno PIGN pakitimai. Vaikai, kurie serga šia sunkia liga, nesivysto nei fiziškai, nei protiškai ir miršta 1 ar 2 metų.
* L.Vanagaitė-Basel turi ir savo vardu pavadintą sindromą („Simplified Gyral Pattern-Dysmorphism-Hirsutism, Basel-Vanagaite type”) – jis nulemia nenormalų smegenų žievės vystymąsi ir epilepsiją.
lrytas.2013-08-24
Nuoširdi padėka www.biciulyste.com straipsnį atsiuntusiam Gediminui Jankui. Jo plunksnai priklauso pjesė „Kybartų aktai“ (apie Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną). Šimtus rašinių G.Jankus paskyrė Lietuvos bebaimiams šauliams, kūrybingiems menininkams, kitoms ryškioms asmenybėms ir eiliniams žmonėms. Žurnalistas apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.
redakcija