Žymusis Lietuvos rezistentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas savo tikintiesiems aiškino, jog didžioji Jo priešmirtinė svajonė – kad Lietuva neužmirštų savo didvyrių. Monsinjoras troško sulaukti dienos, kai Lietuvos miestelių aikštėse gulėjusiems nužudytiems partizanams, jų motinoms ir našlaičiais likusiems vaikams tose pačiose aikštėse stovės paminklai.
Gaila, kad mano gimtojo miesto dabartiniai valdovai A. Svarinsko, buvusio Viduklės bažnyčios Kunigo, balso, sovietinio režimo metais nešusio patriotinį aiškumą, šventumą ir tiesą, per 26-erius nepriklausomos Lietuvos metus taip ir neišgirdo.
Kas kliudo išpildyti šventai tautines Kunigo svajones?
Kodėl žuvusiems už mūsų laisvę, kentėjusiems kalėjimuose, ištremtiems į Sibirą už tai, kad nepasidavė gyventi mele ir ateizme, vengiama išreikšti pagarbą?
Raseiniuose atsirado priešingų ženklų: pasirūpinta pagerbti tuos, kurie iškiliausius mūsų tautiečius trėmė ir žudė. Visi skaitėme spaudoje, kaip prieš kelis metus Raseinių rajone buvo gražiai suremontuotas memorialas stribams ir kagėbistams…
Visiems seniai aišku, kad Valstybė, rajonas ir žmonės turėtų viešai pagerbti tuos, kurie valstybę kūrė dėl jos paaukodami savo gyvybes.
Šešeri metai beldžiuosi į rajono savivaldybę prašydama nuspręsti vieną Raseinių gatvę pavadinti Tėvo, mokytojo Jono Survilos, žymiausio prieškarinės Lietuvos Raseinių rajono šviesuolio, už pasipriešinimą režimui okupantų sušaudyto Orienburgo kalėjime, vardu. Deja, net mandagaus atsakymo, kad ta linkme yra kas nors ketinama svarstyti, nesulaukiu…
Pastaruoju metu respublikinėje spaudoje buvo skelbta daug kritikos straipsnių apie raseiniškės valdžios nesutarimus, nepasidalijant, tiksliau – nepelnytai stengiantis užsigrobti postus, tuštinant rajono iždą savanaudiškiems ir negarbingiems brangiems bylų sprendimams teismuose, taip mulkinant rajono vargšus, neįgalinčius, neprisikasančius prie savo teisėtai užgyventų, uždirbtų pragyvenimui minimaliausių poreikių…
Nepriklausau masinei emigrantų bangai, tačiau dėl susiklosčiusių asmeninių aplinkybių jau 26-eri metai gyvenu Šveicarijoje. Čia įleidau šaknis, užsidirbau socialines garantijas ir mano, kaip nedarbingos senutės, sugalvojimas sugrįžti atgal Tėvynę tik apsunkintų. Priešingai, iš Alpių kalnų rojaus aš dar galiu ir stengiuosi Lietuvos gerovei, remiu ir pagelbėju neturtingus savo kraštiečius.
Kaip rašytoja, savo kūriniuose jaučiu nuolatinį žemiečių ilgesį, mirusių laisvės kovotojų neišdylantį prisiminimą lyg skolą, kad jų – nepasidavusių režimui – ATMINIMAS neišsitrintų.
Iš M.Martinaičio bibliotekos recenzijų apie mano kūrybą (2015 m.)
… Lietuvoje nerasime kito kaimo, apie kurį per trumpą laiką būtų parašytos dviejų rašytojų knygos: M. Martinaičio „Mes gyvenome“, 2009, ir J. Survilaitės „ Likimo užkodavimas“, 2015.
Abi knygos praturtino poeto M. Martinaičio vardo Raseinių biblioteką, raseiniškiams suteikė daug žinių, malonumo ir pasididžiavimo savo kraštu ir jo žmonėmis. (M. Martinaičio knygai paskirtas kūrybingiausios metų knygos vardas, o J. Survilaitės knygai – nominacija Patrioto premijai.)
- Survilaitės gyvųjų apylinkių laukas „Likimo užkodavime“ (2015, LRS leidykla) – neeilinis: su iškiliuoju tautosakininku Davainiu-Silvestravičiumi, istoriniu Piliakalniu, žymiu Lietuvos Knygnešiu, Raseinių apskričiai nusipelniusiu Mokytoju, kaimiečiams – liberaliu Kunigu, režimui – besipriešinančiu Monsinjoru, jaunais laisvės kovotojais ir žymiausiu Lietuvos Poetu…
Tai ne tik išskirtinių asmenybių pašlovinimas, bet ir literatūriškai pavykusios tautinės metaforos, liudijančios, jog per pavojus ir mirtį Laikas gimdo naują Prisikėlimą gimtajam kraštui. Aiškiai ir stipriai iškelti egzistenciniai klausimai ilgai liks stimulu kiekvienam iš skaitančių tvirčiau fiziškai-dvasiškai augti ir stiprėti.
Knygoje „Likimo užkodavimas“ autorė susitapatina su sovietinio režimo pokario vaikų-aukų likimų paralelėmis. Daug šiandien dar gyvų panašiai apmąsto savo ir tautos likimus, prisimena savo Tėvus ir Brolius, kurie galėjo dabar prisidėti prie šviesesnės ir doroviškesnės šalies politikos, tačiau buvo nužudyti miškuose, nukankinti kalėjimuose, ištremti Sibire ar kitaip visą sovietmetį smerkiami ir niekinami. Kaip kažkada savo eilėraštyje išsireiškė poetas V. Daunys: „Jų laisvė visais vardais šaukiama / taip ir liko bevardė…“ (Edita Sprauniūtė)
Negęstančios atminties šviesa
Kai 2015 metų gegužės mėnesį M. Martinaičio vardo bibliotekoje turėjau gražią susitikimo su savo žemiečiais popietę, pamačiau, kaip niekada neišdylantys liko mano krašte gyvenusių ir tebegyvenančių lietuvių tautiniai jausmai, kokie skaudžiai amžini, lyg gimtojo kaimo šventumo įdagai, dabartinių Raseinių piliečių atsiminimai už laisvę žuvusiems.
Amžinasis gimtojo krašto gyvasties virpėjimas, kokį stengiausi atskleisti savo biografinėje knygoje „Likimo užkodavimas“, – nėra tik vieniša benamė iliuzija. Tai savotiškas sugrįžimas į savo kaimą lyg į savo namus – ieškojimas senų vardų ir akmenų su viltingu tikėjimu ateitimi, partizanų duotų pažadų tautai išsipildymu ir Tikėjimu, jog Kaimas dešimtmečių vėrinyje niekada nepriėmė ir nepriims svetimo režimo taisyklių, kaip niekada neatleis pasiklydusiems baisaus režimo miglose…
Romane nesistengiau apibrėžti asmeninės kaimo erdvės, bet siekiau joje sutalpinanti dešimtis Žuveliškių-Kalnujų-Raseinių rajono apylinkių žmonių, vertų amžinai pasilikti nutapytiems jautriomis, gyvomis ir ryškiomis spalvomis šiame krašte… Kiekvieno, net ir seniai mirusio, bet artimojo širdyje dar tebegyvenančio kaimyno, bičiulio, laisvės kovotojo paveikslas nepaveikus laikui, kad būtų užgesinamas…
Daugiaklodis žemiečių buities suvokimas – yra mano, kaip rašytojos, širdies ir dvasios dovana Gimtinei. Dovana dabartinei kartai, kuriai su senaisiais tų apylinkių gyventojais prisieina susikalbėti jau tik per kelių dešimtmečių lauką ir laiką, sujungiantį kaimo praeitį su dabartimi – kad kiek įmanoma doriau ir sąžiningiau keliautų ateitin…
Dėl meilės, palankumo ir žemiečiams suteiktos gyvybės kūrinys išėjo suprantamas kelioms kartoms. Tapo politiškai aiškus dialogas su likimu ir gyvenimu. „Stiprus ir nelauktas įspūdis lyg netikėtai mus visus užklupęs tarp viso pertekliaus įvairiausio žanro rašinių apie režimo dešimtmečiais tautai padarytas skriaudas, kurios, kaip taisyklė, neleistinai švelninamos, dailinamos, trinamos iš istorijos...“ (leidyklos redkolegija)
Man, kaip kilusiai iš patriotiškiausios lietuviškų inteligentų šeimos ir sovietų režimo aukos kailyje užaugusiai Raseinių krašto pilietei, norėjosi sukurti teisingai suprantamą ir žemiečiams patriotiškai mielą bei artimą kūrinį.
Skaudus begalinis jautrumas žiauriam okupaciniam laikui ir asmeninio likimo nulemtos likimo žaizdos visada stipriai susiriša su laiku ir žmogumi, mano žemiečių pergyventos brutalios politikos klodais, kurie savaime atsidengė literatūrologiniu būdu supinant visuomeninės ir asmeninės dramos linijas – būtent tą modelį, kokį neatsitiktinai ir pasirinkau.
Lyriniai eiliuoti intarpai – kadaise linų laukuose žydinti dangiškoji geroji Žinia kaimui ir pasauliui apie Taiką, Gėrį ir Laimę gyvenimo santarvėje su sunkiu pasiaukojimu išsaugotais kaimiečių grožio ir meilės savo kraštui idealais, kiekvieno lietuvio trokštamomis būties brangenybėmis!
Norime tikėti, kad kada nors ateis eilė ir monsinjoro Svarinsko troškimų išsipildymui.