Lietuviai pasaulyje

Kas yra Pasaulio lietuvių bendruomenė?

Written by admin · 13 min read

Šiemet lietuvių visuomenininkei, kultūrininkei ir politikei Vaivai Vėbraitei (1954–2008) būtų sukakę šešiasdešimt. Siūlome prisiminti paskutinę viešą, 2008-ųjų rugpjūtį Pasaulio lietuvių bendruomenės suvažiavime Trakuose skaitytą V. Vėbraitės paskaitą. Joje aptariamos pasaulinės lietuvių bendruomenės ištakos ir brėžiamos solidarios, laisvos, garbingos lietuvių tautos kūrimo gairės.

Paskaitoje V. Vėbraitė neatsitikinai pabrėžia 1935-aisiais, Antano Smetonos valdžios metais, Kaune sušaukto pirmojo Pasaulio lietuvių kongreso priimtos rezoliucijos imperatyvą: „Viliamės… kad Nepriklausomos Lietuvos vidaus tvarka… bus grįsta Lietuvos Konstitucijos dėsniu, jog suvereni valdžia priklauso tautai“. O visus šiandienos pasaulio lietuvius ji kviečia įsipareigoti – „plėsti, auginti pačią Lietuvą, net nesvarbu, ar ji (ar jos valdžia, jos dabartiniai galingieji) tai šiandien supranta“.

Vaiva Vėbraitė. Kas yra Pasaulio lietuvių bendruomenė?

Tiems, kurie priklauso Bendruomenei, tarsi savaime aišku, kas ji yra. Vis dėlto, rengdama šį pranešimą, pastebėjau, jog Bendruomenė suprantama gana įvairiai. Neseniai „Drauge“ skaičiau Vytauto Volerto pasisakymą, kad PLB teisėtai „atstovauja gal net trečdaliui lietuvių tautos“. Taip pat gavau kolegos griežtą klausimą internetu: „Na ir kas mums ta „Bendruomenė“? Viskas seniai jau vyksta be „Bendruomenės“ – LB nebesupranta žmonių ir jiems nesugeba atstovauti.“

Kaip dažnai būna – regis, paprastas klausimas slepia nepaprastą tikrovę. Paklausus, kas yra Bendruomenė, iškeliamas tikras istorinių aplinkybių, psichologinių prielaidų mazgas bei viltys ateičiai. Kaip kad rašoma 1950 metais Čikagoje išleistame Henriko Radausko eilėraštyje „Strėlė danguje“.

H. Radauskas gal ir supyktų, jei žinotų, kad aš jo poetinę strėlę sieju su konkrečia užsienio lietuvių organizacija. Literatai aiškina, jog H. Radauskas buvo grynai estetinės poezijos atstovas, ne didaktikas, ne visuomenininkas. (Juk jis taip pat parašė: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos. Aš sėdžiu po šakoms akacijos baltos“.) Tai tiesa, bet, kaip ir visiems, kai man įstringa vaizduotėje koks tekstas, tai norisi jį pritaikyti savo patirčiai. Todėl H. Radausko strėlę danguje taikau Bendruomenei, kuri: „kaip strėlė, kurią paleido vaikas / į baltą obelį žaliame pajūry, / Ir debesis žiedų, tarytum gulbė, / Mirgėdamas į bangą nusileido, / Ir stebis vaikas ir negali putų / Atskirti nuo žiedų.“

Ką turiu omenyje? Tai, kad gyvenime vis stengiamės paleisti reikšmės strėlę į ateitį, visi tikimės pačių geriausių rezultatų, bet kartais nepataikome, o jei ir pataikome, patys nustembame ir ne visada suprantame, kur čia veiksmas, kur – atoveiksmis.

Todėl visada verta kaskart iš naujo svarstyti, kas yra mūsų strėlė, o kas – taikinys. Kas yra Lietuvių bendruomenė?

Kokios jos istorinės įkūrimo aplinkybės? Kokios jos įkūrimo ir egzistavimo psichologinės prielaidos? Kokias viltis derėtų sieti su Bendruomene?

LB įkūrimo istorinės aplinkybės

Labai norėtųsi, kad Pasaulio lietuvių bendruomenės ir atskirų šalių Lietuvių bendruomenių įkūrimo istorinės aplinkybės būtų Lietuvos istorijos mokymo programų dalis, tiek Lietuvos mokyklose, tiek lituanistinėse mokyklose užsienyje. Tikrai ne visi viską žinome, o dar yra gyvų liudininkų, kurių patirtis būtų ypač svarbi. Be to, užsienio lietuviai yra integrali lietuvių tautos šaka. Be LB, kaip visuomeninės institucijos įkūrimo ir raidos istorijos, Lietuvos istorija – ne visa, neatspindi Antrosios Respublikos dvasios, jos išsivystymo lygio bei vertybinės ašies, jos organizacinės vadybos mokslo vaisius, pasklidusius po pasaulį. Nežinodami LB istorijos, nemokame ir Lietuvos istorijos, ir, žinoma, kaip sakė filosofas George’as Santayana, nežinodami savo praeities rizikuojame būti priversti atkartoti skaudžią jos patirtį.

Pastaruoju metu dažnai kalbamės apie Konstituciją, kurioje parašyta, kad Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant. Juo labiau Lietuvos istorija savaime priklauso kiekvienam iš mūsų ir mūsų vaikams. Negi drįstume nuskurdinti save ir juos, nutrupinant tą savo tautos istorijos dalį, kurioje glūdi LB kūryba ir darbai.

Yra ir kita priežastis, kodėl į mokyklų programas reikėtų įtraukti LB praeitį ir jos dabartinę aprėptį bei veikimo būdus. Kaip ir visas švietimas lituanistinėse mokyklose (taip pat ir Lietuvoje), ši tema padėtų pagrindą ugdyti veiklius, veiksnius ir tautai įsipareigojusius visuomenininkus. Besimokant apie LB, kartu išmokstama apie bendruomeniškumą, apie grupių organizavimo principus ir sprendimų priėmimo metodus, apie veiksmingus būdus tarnauti artimui, ugdyti savąją tautinę tapatybę, daryti įtaką aplinkiniams dėl Lietuvos, kitaip sakant – paleisti strėlę į ateitį.

Žinodami, kad kokia pusė milijono Lietuvos gyventojų pastaruoju metu išvykę į užsienį, o kiti tebevyksta, ir žinodami, jog užsienyje gimsta jų vaikai, kartu žinome, kad svari dalis ne tik praeities, bet ir tautos ateities bus už valstybės ribų. Ribos tarp Lietuvos ir „pasaulio Lietuvos“ tirpsta.

Dar 1659-aisiais gydytojas ir mokytojas Aleksandras Kuršius pasiekė Niujorką. Simono Daukanto 1845 metų tekste „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ rasime: „Toje pačioj gadynėj (apie 1688) … daugybė lietuviško svieto išsidangino į Ameriką, nesgi viršiau minavojau, jog didžturčiai Lietuvoj svietą vergė.“ Masinė emigracija prasidėjo po 1863-iųjų sukilimo ir bado. Manoma, jog apie 100 000 lietuvių pasiekė Ameriką devynioliktame šimtmetyje.

Tačiau emigrantai, net ir didžiulis jų skaičius, dar nebūtinai sudaro tikrą bendruomenę, o bendruomenės savaime dar nesudaro pasaulio Lietuvos.

Bendruomenė tikrąja prasme – tai žmonių grupė, turinti ir bendrumo jausmą, ir bendrą tikslą.

Pasaulio Lietuvą suprantu, kaip lietuvių ir lietuviškų bendruomenių už Lietuvos ribų veiklos erdvės visumą.

Ji galėjo atsirasti tik po to, kai bendruomenės ėmė sąveikauti tarpusavyje ir su Lietuva.

LB – ne pirmasis ir ne vienintelis užsienio lietuvių sambūris. Devynioliktojo šimtmečio pabaigoje, po aršių kautynių tiesiogine prasme dėl teritorijų, lietuviai emigrantai ėmė atskirai nuo lenkų statyti bažnyčias. Tėvynės ilgesys ir svetima aplinka vertė žmones burtis ir dalytis tuo, kas išvykus iš tėvynės neprarasta: lietuvių kalba, tikėjimu ir papročiais. Atsirado ir pasaulietinių darinių: orkestrų, bibliotekų, mokyklėlių ir ideologiškai konkuruojančios spaudos, laisvamanių ir socialistų būrelių. Svarbiausia, atsirado savimonė, siejanti asmenį su grupe. Visa tai, nors Bendruomenės kaip organizacijos dar nebuvo, jau buvo iš tiesų bendruomeniška.

Viena iš ankstyviausių gijų, jungiančių lietuvių emigrantus su Tėvyne, buvo pogrindžio spauda. Jonas Šliūpas pasirūpino, kad „Gazietos lietuwiszkos“ (leidžiamos nuo 1879 m. JAV) ištraukos būtų perspausdinamos „Aušroje“ ir pasiektų Lietuvą. Amerikoje kilo mintis surengti Lietuvos kultūros parodą 1900 metais Paryžiaus ekspozicijoje. Ši sensacinga paroda pribloškė lankytojus, pirmąkart sužinojusius apie spaudos draudimą, o emigrantai atrado naują – politinio atstovo savo tautai – vaidmenį. Lietuvos tautinio atgimimo idėja nelyginant įtempta viela suvirpo tarp kontinentų. Paskelbusi nepriklausomybę, Lietuva sulaukė apie 700 000 dolerių humanitarinės pagalbos iš JAV lietuvių (vadinasi, vidutiniška šeima tam paaukojo apie 25% savo metinių pajamų).

Tik tada, kai dėl pasaulinės ūkio krizės pagausėjo lietuvių emigracija į Pietų Ameriką, stiprėjanti Lietuva pati atsigręžė į savo išeivius. 1932-aisiais Kaune buvo įsteigta valstybės remiama visuomeninė organizacija „Draugija užsienio lietuviams remti (DULR)“. Ji siuntė vadovėlius, organizavo kursus mokytojams, kvietė gastroliuoti chorus, sportininkus, leido „Pasaulio lietuvio“ žurnalą. Bet ir anuomet Lietuvoje netrūko abejingumo – kai kas postringavo, jog tai išmesti pinigai, o išeivija – prarasti žmonės.

Vis dėlto 1935 metais Kaune buvo sušauktas pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas; atstovai susirinko iš 14 kraštų. Delegatai priėmė bendrą politinę rezoliuciją: „Viliamės… kad Nepriklausomos Lietuvos vidaus tvarka… bus grįsta Lietuvos Konstitucijos dėsniu, jog suvereni valdžia priklauso tautai“. Tarp išeivijos ir Lietuvos atsirado politinis dialogas, išeivija pasisakė už demokratines vertybes. Kongrese nuspręsta įsteigti Pasaulio lietuvių sąjungą, kurios centras turėjo būti Lietuvoje, o nariais tapti užsienio lietuvių draugijos. Karas nutraukė steigimo darbus, okupantai uždraudė DULR veiklą, nukirto išeivijos ryšius su Lietuva. Tačiau visuotinės užsienio lietuvių organizacijos idėja jau ruseno.

Karas šią idėją suaktualino. Vakarų Vokietijoje jau buvo atsidūrę apie 75 000 lietuvių tremtinių, kai 1946-aisiais Hanau stovykloje, VLIK’ui skatinant, įsteigta Lietuvių tremtinių bendruomenė, kuri realiai vykdė daugybę valstybės funkcijų: štai pavyzdys iš švietimo srities: vaikų darželių buvo 61, pradžios mokyklų – 9, progimnazijų – 11, gimnazijų – 26. Dirbo 1086 mokytojai… Mokytojai suprato bendruomenių būtinybę tiek ugdant vaikus, tiek padedant išvietintiesiems ištverti atgrasią aplinką.

Aiškėjo, kad reikia rengtis ilgai atskirčiai nuo Lietuvos. Todėl VLIK’as 1949 metais paskelbė Lietuvių Chartą, ir kartu Pasaulio lietuvių bendruomenės laikinuosius nuostatus. Bronius Nainys Bendruomenės kūrimą itin kontroversiškai apibūdino: „Ji nebuvo kuriama kaip organizacija tarp organizacijų, partija tarp partijų, grupė tarp grupių, ideologija tarp ideologijų… ji yra Lietuvos valstybės atspindys užsienyje… be teritorijos ir be kitų valstybinės veiklos būtinybių, bet ta pati Lietuva.“

Tačiau dabar juk nebebūtų galima šitaip apibūdinti Bendruomenės. Mūsų valstybė laisva ir Lietuva yra Lietuvoje, o ne užsienyje. Nebegalima kaip kadaise laikyti LB ta miniatiūrine „Lietuvėle“, kuri, nesant valstybės, savarankiškai finansavo ir rūpinosi visų užsienyje esančių lietuvių švietimo, kultūros, sporto ir savitarpio paramos puoselėjimu bei telkė juos Nepriklausomybės siekiui. Tie du tradiciniai Bendruomenės egzistavimo tikslai – tarsi ne vieno „dipuko“ gyvenimo tikslai: išlaikyti lietuvybę ateities kartoms ir padėti Lietuvai atgauti laisvę. Dabar viena „pusė“ to egzistavimo pagrindo tarsi ištirpo.

Taigi LB šiomis dienomis pavirsta tiesiog dar viena – galbūt gausiausia, stipriausia – užsienio lietuvių organizacija. Ar ne taip? Taip ir ne. Netapatinu LB, kaip organizuoto visuomeniškumo formos, su visa viso pasaulio užsienio lietuvių veikla apskritai.

Taip, Bendruomenė privalo būti kitokia, nei buvo iki 1990-ųjų. Tačiau Bendruomenės struktūra, tvarka ir tradicijos bei jos per daugiau kaip pusšimtį metų sutelkta patirtis ir užgyventa „organizacinė valia“ ją įgalioja ir įpareigoja būti ir veikti kitaip nei kitos organizacijos. Lietuvių bendruomenė yra unikali „pasaulio Lietuvos“ apraiška. Ji tikrai nėra dar viena organizacija tarp daugybės kitų.

Bendruomenė nuo pat jos įsteigimo turėjo du organizacinius principus, kurie ją iš esmės skiria nuo visų kitų organizacijų: tai: visuotinumas, demokratiškumas bei savanoriškumas.

Demokratiškumas tarsi išplaukia iš visuotinumo ir be jo būtų neįmanomas. Lygiai taip pat – savanoriškumas iš demokratiškumo principo.

Visuotinumas – deklaruojamas ar tikras – tai pats ypatingiausias, ambicingiausias ir prasmingiausias LB bruožas. Tai yra visi užsienio lietuviai priklauso LB, pagal jos pačios juridiškai registruotus įstatus, o tas „priklausymas“, aišku, gali būti sąmoningas arba ne. Anot Mykolo Krupavičiaus, pirmininkavusiam VLIK’ui ir pradžioje organizavusiam LB: „Atskira plyta yra nereikšmingas daiktas… tas pats galima pasakyti apie pasaulyje pasklidusius lietuvius… kol lietuvio su lietuviu nejungia lietuvių bendruomenės organai, tol tokie lietuviai tėra ta plytų krūva, iš kurios kiekvienas prašalaitis gali naudotis. Tik tada, kai visi bus surikiuoti… į savosios bendruomenės pastatą, iš palaidų lietuviškų plytų krūvos turėsime pasistatę savajai lietuvybei tvirtovę.“ (PLB keliu).

Ankstesnė patirtis rodė, kad pirma užsienio lietuvių karta, dar šiek tiek antra, laikydavosi savo parapijose, draugijose, partijose, o trečia jau ko ne visiškai nutautėdavo. Visur ir visoms tautoms taip emigracijoje būna. Labai geras palyginimas su skrituliais geometrijoje. Jeigu tam tikrą plotą paskirstysime į didelį skaičių mažų skritulių, tai jų periferija („circumference“) bus ilga – daug bus nuo kraštelių „nubyrančių“, nutautėjančių. O jei nubrėšime vieną didžiulį skritulį, kuris apima visus, jį apibrėžianti linija bus palyginti daug trumpesnė, periferijos mažai ir nubyrančių daug mažiau.

Ši idėja pasiteisino, laikas ir darbai patvirtino, kad LB visuotinumas sumažino tą periferiją, nubyrėjimą, nutautėjimą. Ten, kur LB buvo stipri, lietuviai jautėsi pajėgūs ir jų vaikai didžiavosi lietuviai esą ir laikėsi kartu. Ypač jaunimas įvertino tai, kad jų tėvai teikė prioritetą vienai apibendrinančiai idėjai („lietuvybei“), o ne atskiroms grupėms (kuriai nors ideologinei organizacijai, politinei partijai, geografiškai apibrėžtai parapijai…). Bet tai daryti visuomet nelengva, nes gyventi „po vienu stogu“, turint skirtingus įsitikinimus, išsilavinimą, gyvenamąją šalį, buvo sunku prieš 50 metų, o tai daryti dabar dar sunkiau, nes tos skirtybės tarp mūsų – dar didesnės.

Antra vertus, tik šitaip sutelkiama galima jėga – patys žmonių skaičiai, bendra finansinė ir organizacinė galia, pagaliau – moralinė jėga, kuri lemia galimybę organizuoti demokratiškus rinkimus į sprendimus priimančias bei savo rinkėjams atstovaujančias LB tarybas, jų valdybas. Kandidatuoti ir laimėti gali kiekvienas; nereikia nei kokių ypatingų pinigų, nei politinės partijos, nei išgarsėjusių pusbrolių; šitą kiekvienas iš mūsų gali paliudyti. Reikia tik dirbti „iš noro tai daryti“, nes LB nemoka savo vadovams atlyginimų ir žmonės savanoriai, kurie kandidatuoja į vadovaujančius postus, juos tarsi „uždirba“ savo profesine patirtimi ir organizaciniu sumanumu, įrodydami LB rinkėjams savo pasirengimą ir įsipareigojimą laisvalaikį atiduoti LB tikslams. Kaip ir anksčiau, dviem tikslams: lietuvybės išlaikymui užsienyje ir Lietuvos valstybės gerovei bei saugumui (vietoj anksčiau siektos ir jau pasiektos Nepriklausomybės).

Todėl laisva Lietuva išskiria PLB savo teisės aktuose (pvz., Ilgalaikėje valstybes santykių su užsienio lietuviais strategijoje), nors PLB – nepriklausoma visuomeninė organizacija, o ne valstybei ar jos valdžiai pavaldi institucija. Neseniai Vyriausybė taip pat pritarė minėtos strategijos koordinavimo ir priežiūros komisijos sudarymui. Į ją įrašyti ir trys PLB skirti atstovai; tuo valstybė pripažįsta PLB išskirtinumą ir galimybę atstovauti lietuviams, gyvenantiems už Tėvynės ribų.

Tai irgi dalis tiek LB, tiek šių dienų Lietuvos istorijos, kurią reikia pirmiausia mums patiems žinoti.

Psichologinės prielaidos

Tie, kurie jau gyvenome užsienyje 1990 m. kovo 11 dieną, puikiai prisimename džiaugsmo ir greit po jo atsiradusias tam tikro sutrikimo nuotaikas. Vienas kitam ir sau patiems kėlėme klausimą: kokia prasmė toliau gyventi lietuviui už Lietuvos ribų? Buvo aiškiai mestas iššūkis: „išsiilgėliai, jei nesumelavote savo didžiulės meilės Tėvynei, tuoj pat grįžkite“. Kai kas taip ir padarė. Tačiau toli gražu ne visi. O daug daugiau, nei sugrįžo į Lietuvą, išvyko iš jos. Taigi bendras skaičius užsienio lietuvių tik padidėjo, ir labai sparčiai. Bet tas įkyrusis klausimas išliko vienodai reikšmingas visoms išvykusiųjų „bangoms“: kokia prasmė dabar gyventi lietuviui už Lietuvos ribų?

Pasirodo, meilę ir priklausomumą tautai ir Tėvynei ne taip jau paprasta pamatuoti, ant pirštų nesuskaičiuosi. Žmogaus gyvenamoji vieta toli gražu ne viską apie jo nusistatymus ir vertybes nusako, juolab XXI globalizacijos amžiuje. O priežasčių vienam ar kitam gyvenamojo krašto pasirinkimui turime kiekvienas, ir jos visos yra gerbtinos ir pakankamos, jei esame laisvi žmonės. Tačiau vis tiek norisi atsakyti į klausimą: kokia prasmė dabar gyventi lietuviui už Lietuvos ribų? Jei nesugrįžome į laisvą Lietuvą arba iš jos išvykome, kodėl dabar neįsilieti ir leisti vaikams visiškai, be jokios išliekančios žymės, įsilieti į gyvenamojo krašto kultūrą, politinį ir visuomeninį gyvenimą? Kodėl aš nenoriu, kad mano vaikai būtų amerikiečiai, o noriu, kad jie būtų lietuviai?

Kaip ir visos mamos, noriu kad vaikai būtų sveiki ir laimingi, drąsūs ir geri. Kaip padėti jiems tokiems būti? Vertėtų grįžti į psichologijos mokslą.

XX amžiaus humanistinės psichologijos pradininkas Abraomas Maslowas pavaizdavo garsiąją „poreikių piramidę“, esminių žmogaus poreikių schemą, pradedant fiziologiniais poreikiais (mums reikia oro, vandens, maisto, šilumos ir t.t.), po to saugumo (stabilumo, tvarkos, užtikrintos pensijos). Trečiasis laiptelis – socialiniai poreikiai (meilė, bičiulystė, bendruomeniškumas, priklausomybė). Aukščiau – asmens statusas bei jo kompetencijos (kitų asmenų pagarba mums, pripažinimas, mūsų savigarba, gebėjimai ir nepriklausomybė), ir pagaliau – platusis pasaulio pažinimas, grožio siekiamybė. Ne visiems, o tik nedidelei žmonių daliai esą iš tikrųjų aktuali ta „aukščiausia pakopa“; saviraiška, dvasingumas, gyvenimo prasmės paieška, transcendentinės patirtys ir įžvalgos. Suprantama, pirmiausia mums reikia oro, ir tik tada, kai jo įkvepiame, imame grumtis už maisto kąsnį, o kai jį užsitikriname, imame trokšti meilės, pripažinimo; ir tik paskui – tiesos ir grožio, o galiausiai geresnio, teisingesnio pasaulio.

Norisi, kad mūsų vaikai būtų ne tik aprūpinti, bet ir geriausia prasme ambicingi bei trokštų to aukščiausio laiptelio, kad jiems būtų aktualu ieškoti grožio ir siekti teisingumo. Kaip jiems padėti? Reikia padėti surasti savo „mes“ (bendruomenę) ir tokiu būdu stiprinti galimybes savajai „aš“ (asmenybei). Čia ir yra šerdis atsakymo į klausimą: „Kokia prasmė gyventi lietuviui už Lietuvos ribų?“

Dažnai kalbama apie tarpusavyje susijusius pradus: fizinį, socialinį, intelektualinį, dvasinį. Juos realizuoti įmanoma tik esant tarp kitų žmonių. Jaučiamės visaverčiai tik veiksmingose bendruomenėse. Bendruomenė – sąvoka, dar neseniai sieta su amatų gildija, mokykla, Bažnyčia, šiandien siejama ir su interneto tinklais, „blog’ais“, distanciniu mokymu. Kad ir kokiu pagrindu bendruomenės formuotųsi, mums visiems visada reikia turėti ne tik savo „aš“, bet ir savo „mes“.

Kas tai – „mes“? Esame tie, kuo įsivardijame, tuo, kas mus buria vaikystėje, kas mums suteikia prasmingų „ženklų“ sistemą; sava kalba, praeitis, šeimyninė aplinka, kultūra. Čia susirinkę esame lietuviai, ne bet kokie, o „pasaulio lietuviai“. Dažnai pasišaipoma (nors nevertėtų to daryti) iš Čikagos priemiesčio, kur jau seniai iškilo Pasaulio lietuvių centras. Žmonės sako, kad „pasaulio lietuvių centras“ juk tikrai nėra Lemonte. Matyt, daug kas apie tai yra pagalvoję.

Internete „Pasaulio Lietuvos“ sąvokos iš viso nėra. Naršydama radau tik vieną šios sąvokos vartojimo pavyzdį – režisieriaus Lino Augulio kino filmas apie 2003-iųjų metų Dainų šventę pavadintas: „Mes – Pasaulio Lietuva“. Taip ir atsakoma į klausimą: kas yra Pasaulio Lietuva? Tai – mes. Tai visi, gyvenantys už valstybės ribų, bendroje kultūrinėje ir visuomeninėje erdvėje. Bet kur susitikę atpažįstame vienas kitą kaip saviškiai iš vieno kaimo, nes esame tam tikros esaties, pasaulio Lietuvos, ne geografinės, o virtualios vietovės, vaikai. Joks apibendrinimas taip logiškai ir natūraliai, kaip pasaulio Lietuva, mūsų neįvardija.

Pasaulio lietuvių bendruomenė jau buvo faktiškai įkurta ir išsiskleidusi, kai mokslininkai sociologai ėmė domėtis bendruomenių teorija. 1974 metais psichologas Samuelis Sarasonas įvardijo „psichologinį bendruomenės jausmą“ kaip vieną asmens savasties pagrindų. Buvo atlikta daugybė tyrimų, o ypač didelio pripažinimo susilaukė McMillano ir Chaviso teorija, kuri 1986 metais apibrėžė „bendruomeniškumo pojūtį“: „tai narių jausmas, jog jie priklauso grupei ir yra svarbūs vienas kitam; ir jų įsitikinimas, kad įsipareigoję būti kartu, galės patenkinti savo poreikius.“

Bendruomeniškumo pojūtis, pasak McMillano ir Chaviso, randasi esant keturioms esminėms sąlygoms. Tai narystė (t. y. dalyvavimo apibrėžimas, tarpusavio pasitikėjimas, asmens emocinis saugumas bendruomenėje, asmens savęs „investavimas“ į bendruomenę ir bendra simbolių sistema). Įtaka (kaip rašė dar ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvos pedagogas, a. a. prof. Antanas Šerkšnas) bendruomenėje abipusė: asmenys daro įtaką grupei, o ši daro įtaką jiems. (Įtakingiausi būna tie, kurie vertina, paiso kitų žmonių nuomonės.) Poreikių tenkinimas (narystė padeda tenkinti žmogiškuosius poreikius, bendros vertybės sukuria aplinką, kurioje vyksta socialiniai mainai, savitarpio parama. Lietuvių Chartoje tai įvardijama kaip tarpusavio solidarumas). Emocinis ryšys (būtina sąlyga autentiškai bendruomenei: jis galimas tik pakankamai intensyviai bendraujant, kartu išgyvenant ypač svarbius įvykius ir dalijantis bendra istorine atmintimi, kuri suvokiama kaip bendra grupės ir asmens istorija, išreikšta unikalia meno kalba [plačiąja prasme]). Tai apimtų mūsų tautinius, bendruomeninius simbolius, svarbias datas, stovyklų prisiminimus, liaudies dainų melodijas, M. K. Čiurlionio paveikslų vaizdus mūsų pasąmonėse.

Šiuo metu mokslininkai aptarinėja penktąją sąlygą, 2000 metais suformuluotą australės Patricijos Obst studijoje – tai sąmoninga tapatybė (narių įsipareigojimas bendruomenės sėkmingai raidai ir sustiprinta atjauta kitiems nariams).

Manau, kad Pasaulio lietuvių bendruomenė atitinka šias mokslininkų įvardytas sąlygas, tačiau galėtų jas atitikti dar geriau. Kiekvieną sąlygą derėtų svarstyti atskirai, iš anksto planuoti, kaip ją tobuliau įgyvendinti. Kuo lanksčiau taikydami Bendruomenės nuostatas artėjame prie šių sąlygų įtvirtinimo, tuo labiau plečiame sau ir užsienyje gimusiesiems bei atvykstantiesiems erdvę per galingą „mes“ ugdyti savąjį „aš“. Tas „aš“ – žmogus, kuris neabejingas savo tautai ir valstybei, autentiškai jų kultūrai ir istorijai, bendražmogiškam grožiui ir teisingumui, atjaučia savo artimą.

Plečiame, auginame pačią Lietuvą, net nesvarbu, ar ji (ar jos valdžia, jos dabartiniai galingieji) tai šiandien supranta.

Viltys ateičiai

Be abejo, tų vilčių daugiau nei mūsų čia, ir jos itin skirtingos: mes visi čia atvykome vedami įdomių ir įvairių lūkesčių. Bet šis tas tikriausiai yra ir bendro. Kalbame apie viltis LB ateičiai. Norėtųsi, kad Lietuvių bendruomenė, kaip pridera jos prigimčiai, laikytųsi tiek visuose kraštuose, tiek kaip pasaulinis darinys, vieningų esminių, pamatinių principų: visuotinumo, demokratiškumo ir savanoriškumo. Tai labai svarbu, nes kitaip negalima laikyti, jog LB atstovauja užsienio lietuviams, kurie ir sudaro virtualiąją pasaulio Lietuvą. O tai pasiekti itin sunku. Tokios būtų mano viltys ir svajonės. Todėl reikia:

plačiai šviesti Lietuvos ir užsienio lietuvius, kad visi žinotų, kas yra LB, ir kad ji yra visur, kur tik yra lietuvių;

– įtikinti daugelį, jog sąmoninga narystė (bei tautinio solidarumo įnašo mokėjimas) LB kiekvienam tikrai vertinga, kadangi LB vykdo konkrečius, prasmingus darbus, stiprina mūsų mokyklas, stovyklas, parapijas, šokių grupes, jaunimo sambūrius, ideologines organizacijas, fondus… įsipareigoja organizuoti ir finansuoja masinius kultūrinius renginius;

– papildyti kandidatuojančių į LB vadovus sąrašus naujais žmonėmis, kurie moka išklausyti ir yra pasirengę įsiklausyti į aplinkinių balsą, ir kurių motyvacija – aktyvi tarnystė bendruomenei;

– padidinti LB rinkimuose balsuojančiųjų skaičių, kad geriau atitiktų užsienyje gyvenančių lietuvių skaičius;

– atnaujinti veiklą, įsiklausius į naujų LB balsuotojų pageidavimus ir rūpesčius;

– stiprinti LB galią ir gebėjimą vystyti dialogą su Lietuvos ir kitų valstybių vyriausybėmis dėl LB tikslų: lietuvybės išlaikymo ir Lietuvos gerovės bei saugumo stiprinimo;

– ugdyti suvokimą, kad LB įmanoma plėtoti tik pasikliovus visuotinumu, demokratiškumu ir savanoriškumu visuose darbuose. LB niekur negali būti kurios nors vienos grupelės dariniu, juolab negali tapti finansiškai nuo kieno nors priklausoma;

– užtikrinti LB sprendimų savarankiškumą, kad niekuomet LB nebūtų priklausoma nuo Lietuvos ar bet kokios valstybės politinės valdžios.

Ar tai, ką čia parašiau, naivu? Tam tikru atžvilgiu juk nieko nėra amžino, o LB jau įžengė į antrą pusšimtį metų. Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės. Tačiau LB gali gyvuoti dar labai ilgai, tol, kol jos pamatiniai principai mums aiškūs, tol, kol ji mums ir mūsų vaikams sugeba sudaryti reikalingą „mes“, tol, kol ji mums patinka, jos renginiai suteikia malonumo ir infrastruktūra teikia sąlygas plėtoti švietimo, kultūros ir visuomeninę veiklą. Tol, kol mes jaučiamės vieni kitiems reikalingi. Tol, kol Lietuva jaučia mūsų alsavimą šalia, ir mes – jos. Tol, kol H. Radausko eilėraštyje iššauta strėlė purto nuo obels žiedus, o mes taškomės pasaulyje – tiek taškomės obels baltuose žieduose, tiek jūros baltose putose. Toks išeivių gyvenimas.

tiesos.lt

Up Next: TRAKAI