(Rūtos Janutienės paskutinę knygą perskaičius)
Gerbiama žurnalistė paskutinėje savo knygoje atvėrė detalų, dar negirdėtą Tautos istorijos stuburą meistravusių grandų paveikslą. Nemažiau reikšmingai smulkmei: dabartiniams stribų, kagėbistų ir enkavedistų dinastijos anūkams, tebevarantiems savo griaunamąją vagą Tautos istorijoje, suprantama, knygoje vietos neužteko…
Ne kartą teko įsitikinti, jog toji smulkmė yra labai skvarbi ir energinga, todėl būtina skaitytojams kai ką papasakoti iš emigrantinės patirties, ir paaiškinti, kaip paskutiniais metais vis mėginama prie gėdos stulpo prikalti vieną iš žymiausių pasaulyje – Šveicarijos lietuvių bendruomenę.
Tautos garbės naikintojų, išsiritusių iš raudonųjų bolševikų lizdų: negailestingų sovietinių provincijos stribų, enkavedistų, kagėbistų ir, kaip taisyklė, alkoholikų, šeimų pasekėjų yra gana daug. Jie įtakingi, nes gerai žino, kaip atsidaryti vartus į melo, klastojimų prieigas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio lietuvių Bendruomenėse.
Jų visų biografijos autentiškos: kažkada raudonus sovietinius pasus gavę šešiolikmečiai provincijų komjaunimo sekretoriai, automatiškai buvo užregistruoti KGB informatoriais, 20-jo amžiaus priešpaskutiniais dešimtmečiais pakylėti į agentus, pastūmėti į užsienius, kur ėmėsi nusikalstamos veiklos: niekinti senosios kartos išeivių istorinį palikimą, menkinti atgimusiai Tautai šalia jų dorai dirbančius emigrantus.
Tokiems Tautos išdavystė nuo gimimo tapusi norma, todėl niekas jų nepakeis ir nesustabdys. Jie įsisavinę sovietinės KGB parašytas natas, todėl belieka tik spaudyti klavišus ir groti tą pačią, pažįstamą inferno melodiją. Taip netyčia ir išsirutuliuoja piktąsias jėgas vienijantis pagreitis, kurio ištakos iš neapykanta tebedegantiems kažkada nuo rusiškosios egzekucijos užsienin pabėgusiems mūsų Tautos broliams – Lietuvos elitui. Šėtoniškomis šaknimis, raudonųjų palikuonys bjauriausius darbus gali atlikti be sąžinės priekaištų, nes iš senelių ir tėvų apie nekenčiamus „tarybinės tėvynės išdavikus“ – išeivius nuo vaikystės visą sovietinį gyvenimą tik ir tegirdėjo…
Tiesiog stebėtina, kaip viena buvusi vieno Lietuvos užkampio komjaunimo sekretorė Jūratė Jablonskytė Caspersen sugeba suburti apie save sau palankią valdybą, ir tapti iškilmingai savo aplinkoje pavadinta Visažine LB Prezidente.
Norėdamos užsitarnauti Prezidentės malonę ištikimosios Valdybos narės pasišoka demonstruoti tokį patį, kaip jų Šefė, „požiūrį į istorinę problemą“ ir neriasi iš kailio, kad Prezidentės planai būtų įgyvendinti… Taip sudaromas nematomas sandėris nelyg rusiškam kalėjime tarp prižiūrėtojo ir nuteistojo: nusikaltimų Organizatorė ir LB pėstininkai jau kartu. „Kuo mažiau galvoji – tuo geresnis tavo gyvenimas‘“- aprašo kalinių logiką Chodorchovskis savo prisiminimuose. Negalvojantiems pataikautojams tokia maksima – jų didžioji stiprybė!
Norisi paaiškinti skaitytojams, kaip paskutiniais metais iki groteskiško kraštutinumo buvo imtasi sukurti patogiausią klastojimams situaciją, kuri, vien tik pastūmėjus ŠLB įkūrimo datą porą metų atgal, sugebės Šveicarijos lietuvių Bendruomenės svarbiausius išeivių veiklos akcentus nuleisti iki pačios nusikalstamiausios žemumos: padaryti juos pokario metų nelegalais, o tuo pačiu ir karo nusikaltėliais…
Išmintingajai Prezidentei spaudant šėtoniškos sovietinės melodijos klavišus, o jos padėjėjoms audringai pritariant, kelis metus virė darbai, kai buvo nesiskaitoma nei su istorinėmis brangenybėmis, užsitarnautais pasaulinio lygio žymiųjų išeivių mokslininkų vardais ir titulais…
ŠLB pagrindiniu varikliu tapo šūkis: „Visi archyvuose užrašyti duomenys netikri ir … „ Mums reikia tikrų mokslininkų patvirtinimų!!!“
Nors ŠLB 1952-jų metų ŠLB įkūrimo datą 60 metų patvirtino visi, tikrų mokslininkų sudaryti PLB žinynai, aplinkraščiai, pasaulio lietuvių spauda, išsaugoti dokumentai ir publikuoti išeivių prisiminimai…
Pagrindiniai visų pasaulio Bendruomenių gimimo ir veiklos faktai yra glaustai ir aiškiai išdėstyti 2004 metais Lietuvių fondo lėšomis išleistoje Lietuvos istorijos instituto mokslinės redaktorės dr. Vitalijos Stravinskienės sudarytoje knygoje „Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949-2003“, 2004, Vilnius, Artlora leidykla. Prie šio leidinio parengimo, prisimenu, 2000-2004 metų laikotarpiu labai daug yra dirbęs Lietuvos Išeivijos instituto mokslinis bendradarbis L. Saldukas. Jis beveik kas savaitė skambindavo dr. V. Dargužui, prof, dr. J. Juraičiui ar dr. A. Kušliui dešimtis kartų pasitikslindamas ir pasiaiškindamas visus ŠLB istorinės veiklos oficialiuosius, tikruosius duomenis.
Detalūs faktai apie ŠLB įkūrimo aplinkybes senosios Šveicarijos išeivių kartos: dr. V. Dargužo, prof. J. Juraičio ir N. Prielaidos, dr. A. Kušlio pateikti bei nemažiau dešimties dar gyvų senųjų išeivių patikrinti, patvirtinti ir užregistruoti J. Survilaitės sudarytoje ir išleistoje knygoje „Alpių lietuviai“, 2005, Vilnius, Solidarity leidykla.
„ Mums reikia tikrų mokslininkų patvirtinimų!!!“ – iki šios dienos tik taip atsirašinėja į mano patarimus ir prašymus, atkartodama visažinės Prezidentės žodžius atsakingoji ŠLB internetinės svetainės administratorė ir ištikimoji Prezidentės internetinio puslapio redaktorė.
Niekas niekada negalės suprasti: KOKIŲ MOKSLININKŲ!!!
Atleiskite, brangieji Lietuvos lietuviai ir gerbiamieji emigrantai, nuo kada visi Lietuvos ir išeivijos mokslų daktarai ir profesoriai, užsieniuose baigę prestižinius universitetus, apgynę doktoratus, visame lietuviškajame pasaulyje ir Lietuvoje paskelbę aukštai įvertintus žymiausius mokslinius darbus, tame tarpe ir aukščiau minėtas istorines knygas, jau nurašyti į šiukšlyną? Jau nebe mokslininkai? Nuo kada jie virto nemokančiais skaityti ir rašyti analfabetais?
Sprendžiant apie ŠLB valdybos veiklą, kyla didelės abejonės, kad nors kiek galėtum save įtikinti, jog dabartinėse PLB-nių valdybose atsirastų bent vienas, kuris būtų perskaitęs kokį nors žymių išeivių mokslininkų darbą, politinę apybraižą, ar iš širdies užrašytą karo pabėgėlių atsiminimų knygą…
Kam tas bereikalingas jaudulys?
Raudonosios dinastijos palikuonių jaudulys turi kitą genetinę kilmę ir niekada nesutaps su sovietmečiu pažemintųjų ir nuskriaustųjų jauduliu…
Nestabdomas ir neperauklėjamas buvusių stribų ir enkavedistų dinastijų palikuonių kraujas vis dar sugeba sukelti tokią devintąją bangą, sumaišyti ne tik jausmus, bet ir protus, kad net orus ir išmintingas Profesorius, savęs pačio neatpažindamas, ima ir pasirašo ant analfabetiškai surikiuotų faktų, nieko bendro neturinčių net su pačia primityviausia archyvinų dokumentų tyrinėjimo metodika…