Lietuviai pasaulyje

Lietuvybė ir kryždirbystė – nuo Žemaitijos iki Delio

Written by admin · 4 min read


Kryžių palei kelią [buvo] taip tanku, jog nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių. Teisingai tą
šalį (Lietuvą) galima pavadinti kryžių ir kunigų kraštu. (L. A. Jucevičius XIX a iš “Žemaičių žemės
prisiminimai“)

Paskaičius L. A. Jucevičiaus prisiminimus įsivaizduoju Žemaitijos žemės kelius ir pamiškes,
nusmaigstytas kryžiais, taip, kaip dabar greitkeliai ir autostrados atžymimos baltais stulpais. Kažkada
Lietuvoje klestėjęs amatas dabar tebeliko “muziejinė vertybė” įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Buvo
tikėta, kad kryžius turi tik vieną gyvenimą, todėl jie niekad nebuvo taisomi ar rekonstruojami. Apgedęs
kryžius būdavo sudeginamas. Kai pradėjo mažėti dievdirbių Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, mažėjo
ir kryžių, nes didelė dalis senųjų kryžių pavirsdavo pelenais, neatgimdami naujam gyvenimui. Visgi,
esu dėkinga “muziejininkams” ir visiems kitiems, kurie šį amatą, tautos meną, prikėlė iš pelenų ir
leidžia jį pažinti nūdienos žmonėms Lietuvoje ir už jos ribų.

Lapkričio mėnesį Delyje Lietuvos ambasada surengė Lietuvos dienas. Į jas buvo pakviesta sudalyvauti
ir Lietuvos bendruomenės pirmininkė Eglė Raie Dey Janulevičiūtė, kuri ir pasiūlė indus pamokyti ir
pristatyti jiems Lietuvos kalvystės ir kryždirbystės amato. Sėdėjau ir su šypsena stebėjau, kaip sariais
apsirėdusios moterys sukiojosi aplink kalamą lietuvišką kryželį. Užmetusi akį į kryždirbystę pristatantį
plakatą pastebėjau, kiek šis amatas išties svarbus lietuvybei, nors per savo istoriją jis, matyt, ir ne kartą
keitė savo simbolinę prasmę lietuvio pasąmonėje. Gal būt labiau plėtė, nei keitė.


Manoma, kad šis menas kilo iš baldžiaus amato XVIII a. staliai drožinėdavo “balvonėlius”, o kartu
išdroždavo ir vieną kitą kryžių savo sodybai. Kokia kryžiaus prasmė? Pastarąją perskaityti reikia žinoti
daug detalių. Dažnai reikšmę nusakydavo kryžiaus turinys. Taip pat labai priklauso nuo to, kur ir kaip
kryžius buvo pastatytas, o bene svarbiausia yra sukūrimo intencijos ir motyvai. Pastaruosius, beje, yra
sunkiausia apčiuopti. Žinoma, dažniausiai buvo statoma siekiant dangaus malonės ir globos, ištikus
nelaimėms ar susapnavus pranašingą sapną.

Kryželių reikšmė sodybose, kaimuose ir patiems lietuviams buvo dvilypė. Žinoma, priminė reikšmė yra
sakralioji, talpinanti visus tris svarbiausius krikščioniškus elementus: tikėjimą, meilę ir viltį. Tai
žmonių tikėjimo įrodymas. Kiekviena sodyba išsidroždavo sau kryželį, kad šis ją saugotų. Dėl to paties
kiekvienas kaimas savo galuose pasistatydavo kryžių ar koplytėlę pradžioje ir pabaigoje. Taip kaimo
bendruomenė simboliškai buvo įrėminta sakralioje erdvėje. Tačiau kartu taip buvo pažymimos kaimo
ribos. Kryžiai ar koplytėlės tapo ir žmogaus socialinį statusą atspindintis simbolis. Trumpai tariant,
pagal kryžių ir šeimininkas, t. y. jei kieme stovi gražus ir tvarkingas kryžius – šeimininkai irgi švarūs ir
tvarkingi.

Su lietuvybe šį amatą, manau, pradėta asocijuoti XIX a. rytų Europoje paplitus nacionalistinėms
idėjomis. Pradžioje turėjus labiau religinę paskirtį kryždirbystė carinės Lietuvos ir sovietinės
okupacijos laikais įgijo nacionalinio-lietuvybės simbolinę prasmę. XIX-XX a. kylantis lietuvių tautos
atgimimas pradėjo pabrėžti, kad kryžius yra ne tik religinis simbolis, bet ir tautinio identiteto išraiška.
Kryžiai ir juos puošiantys simboliai, šventieji, atspindi lietuvišką estetiką, iliustruoja lietuvio
pasaulėjautą bei asmens elgesio prototipus. Taip nacionalizmo pakilimo metu kryždirbystė tapo lietuvio
saviraiška, o tuo pačiu skiriamuoju ženklu nuo okupnatų ir raiškos priemonė protestuojant prieš
svetimtaučių valdymą.

Panašu, kad, nors tradicinę lietuvių kryždirbystę ir išvadinau tik muziejine vertybe, asociacija
kryždirbystė – lietuvybė iki šiol gaji lietuvių pasąmonėje ir naudoja migrantu gretose pristatant savo
tėvynę Lietuvą. Būtent, tokia pati pirma mintis – pristatyti kryždirbystės meną indams – ir šovė į galvą
Eglei išgirdus apie organizuojamas Lietuvos dienas Delyje. Kadangi Eglė su mokinėmis turėjo tik
keturias dienas kryželiui nukalti pasirinko lietuviams įprastą ir labai paprastą motyvą – saulę ir mėnulį
kartu. Indams labai patiko toks motyvas – saulė ir mėnulis viename kūne. Indai kartais truputį šypteli,
kai sužinojo, kad lietuviams saulė – moteris, o mėnulis – vyras. Pas juos gi visiškai atvirkščiai, ir
lietuviams šypsnį kelia vietinio indiško vyno „Sula“ etiketė, ant kurios saulė pavaizduota su ūsais.


Kryželį gaminančios merginos suprato, kad kalvio darbas išties sunkus ir gailėjosi, kad dar
neperprastos gaminimo technologijos ir laikas neleido joms pagaminti įmantresnio kryželio. Vis gi,
merginos prisipažino, kad tai nepaskutinis nukaltas jų kryželis ir kals tuojau pat po renginio. Kryžiuką
prižadėjusios padovanoti mokyklai merginos suprato, kaip prie jo prisirišo gamybos metu ir negali
skirtis. Tad mokyklai buvo kalamas naujas egzempliorius. Keturių dienų kūrybos procesas kryždirbių
kabinete sulaukė nemažai dėmesio. Į pagalbą ateidavo ir pašaliniai žmonės. Eglė taip pat prisipažino,
kad ši veikla staiga pažadino jos norą pačiai vėl pradėti karts nuo karto kurti ir savo kūriniams daugiau
naudoti lietuviškų motyvų.

Tikrai buvo įdomu stebėti kaip kažkada buvęs sakralusis kaimo menas atgimsta Delio metorpolio
mokinių rankomis. O pats žiūri ir šypsaisi, galvoje piešdamas Žemaitijos kelkraščius nusmaigstytus
dievdirbių kūriniais.

-.–.–.–.–.-

Apiesave, rašinio autorė Rūta Šidlauskaitė:

Mano istorija paprasta.
Studijavau indologiją Vilniaus univeristeto orientalistikos centre. Nuo tos dienos jau šešerius metus mano kasdienybė susijusi su Indijos kultūrą. Studijuoti teko viską ir sanskritą ir hindi, Indijos istorija, kultūrą, religijas. 2010 – 2011 mokiausi Delio univeristete – rytais sanskrito, vakarais – hindi. Grįžus Lietuvoje pasibaigiau šiuolaikinių Azijos studijų programą tame pačiame orientalistikos centre. Žinoma, studijavome Aziją plačiau, net gi pramokau kinų kalbos pradmenis. Vis tik, Indija liko mano interesų zona ir šįkart ją studijavau per lyčių studijų, tarptautinių komunikacijų, socialinių transformacijų (na kaip keičiasi visuomenė) ir panašias perspektyvas. Žinoma, akyli kitokios kultūros studijos priverčia atsigręšti į savo, ieškoti parelelių reiškinių, panašumų ar skirtumų.

Kaip dabar atsidūriau Indijoje? Ogi paskutiniais studijų metais Vilniuje, kai po darbo grįždavau ir jau pavargus sėsdavau dar mokytis, staiga ėmiau ir nusipirkau bilietą į Indiją, į vieną pusę. Buvo akcija, o bilietą atgal nusprendžiau nusipirkti vėliau. Planavau nuvažiuoti į Indiją, gal aplankyti savo taip mylimus Himalajus, o gal išvažinėti dar netyrinėtus Indijos plotus. Pietavau su savo gerb. sanskrito dėstytoju Vyčiu Vidūnu. Teko prasitarti dėl savo plano. Jis tik rūpestingai pakrapštė pakaušį. Maždaug po mėnesio sulaukiau jo skambučio. Man dėstytojas pranešė apie Eglę, kad jai reikia pagalbos darbe.

Eglė Indijoje turi kelionių organizatorių “India Miles tours and travels” kompanija. Dirba pagrinde su Lietuvos rinka, dėl to reikėjo kelionių vadovės, kuri mokėtų lietuvių kalbą. Ir, žinoma, labai apsidžiaugė, kad mano dėstytojas jai apsiūlė lietuvę išmanančią Indijos kultūrą. Dabar Eglė susilaukė dukrytės, tai didžiąją dalį dienos “mamauja”, todėl  būnu ne tik lydintis asmuo – teko perimti ir nemažą dalį jos darbo ofise. Eglė yra viena pirmųjų lietuvių atsikėlusių gyventi į Delį (jau 10 metų). Būtent ji  yra iniciatorė suburti Indijos lietuvius į bendruomenę – kviesdavo susiburti, ar važiuojant pro Delį užsukti. Dabar turime ir Lietuvos ambasadą, kuri organizuoja renginius ir Eglė artimai su jais bendradarbiauja. Taip ir aš būnu įsukta į šių renginių sukūrį.