Senai, garbingai Šveicarijos lietuvių Bendruomenei XXI amžiuje tenka išgyventi moralinę krizę, nes jos pirmininkės J. Caspersen energija dėl karjeros peržengė visas padorumo ribas.
Jeigu pirmus 3-4 metus jos vadovaujama valdyba, nors ir už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus (ko niekada nedarė senoji Šveicarijos lietuvių išeivių karta! ), vykdė projektus pilietinio tautiškumo linkme – tai paskutiniu metu valdybos veiksmai tapo nevaldomi. Imtasi niekada Pasaulio lietuvių Bendruomenėse neregėto dalyko- senųjų archyvų perdirbinėjimo!
Pirmininkė, pasiremdama keliais jokių istorinių faktų neįrodančiais Šveicarijos pokario stovyklose įsikūrusių pabėgėlių laikraštukais, skelbusiais prieštaringas euforijas, ėmė net Lietuvos ministrams, politikams, nusipelniusiems archivarams grasinti teigdama, jog ŠLB įkurta ne 1952, o 1950 metais! Tai jos atradimas!!!
Nors archyvai dokumentiškai įrodo, jog, pateikusi Tarptautinės teisės mokslų daktaro diplomato A. Geručio sudarytus ir generaliniame LB susirinkime patvirtinus Statutus ir nuostatus, ŠLB-nė yra oficialiai įregistruota Šveicarijos kantonaliniame banke 1952.02.17, ir šios datos 60 metų nekeitė – energingąjai pirmininkei nė motais. „Mes jauni, mes pažangūs, mes turime teisę daryti taip, kaip mums atrodo ir kaip norime!“ – rėkia jos falcetas visiems grasindamas, jog – ateities kartoms liks tik ji vienintelė ŠLB įkūrėja! Ką 60 metų veikė ir ką kūrė senoji išeivių karta – atgyvenęs, seniai užmirštas, nemadingas ir mums, jauniems-pažangiems, nereikalingas supelijęs balastas!!!“
Man (deja, jau likusiai vienai liudininkei )J. Caspersen mėginimai ŠLB įkūrimo datą pastūmėti tokia linkme, jog Šveicarijos išeiviai, lyg burtininkės lazdele pamojus, pavirs nieko gero nenuveikusiais nelegalais – neapsakomai šiurpina… O jos vadovaujama valdyba, su naujai perkurta Lietuvių bendruomenės nauja istorija tikrai nesužėrės dar niekada neregėta žvaigžde užsienio emigrantų lietuvių žvaigždyne, kaip mano pati J. Caspersen, o suteks melagingai sufalsifikuotą istorinę koorektūrą, labai pakenkiančią senai, teisingai ŠLB-nei.
J. Caspersen nieko nereiškia, kad ŠLB įkūrimo data (pokario metu!! ) įregistruota tinkamu laiku tinkamoje vietoje, kad ta pati data 2001 metais dar kartą patikslinta ir patvirtinta, nes pagal laikmečio reikalavimus lietuvių bendruomenėje (senoji, ir atvykusių naujų emigrantų karta ) paruošė ir priėmė naujus, laikmetį atitinkančius Statutus, ir kartu su mano (J. S. ), kaip ŠLB pirmininkės, ir senosios išeivių kartos atstovės A. Gageckienės, kaip ŠLB buhalterės, parašais pristatytė tam pačiam kantonaliniam bankui, kaip dabartinį faktinį įrodymą, jog 1952 02 17d. įregistruota ŠLB įkūrimo data yra tiksli, legali ir niekada nekeičiama.
J. Caspersen tvirtinimas, jog Šveicarijoje Bendruomenės yra niekur neregistruojamos ir ŠLB įkūrimo datą galima laikyti bet kurią datą – visiškas nesusipratimas! Šveicarijos konfederacijoje visada buvo ir bus tvarka! Ne tik pokariu, bet ir dabar įvairias organizacijas ir verslo firmas visų pirma, privalu įregistruoti bankuose, nes šveicarų vyriausybei rūpi nuolat domėtis šalyje veikiančios (ypač užsieniečių! ) organizacijos finansiniais dalykais… Tai sena ir teisinga kalnų šalies tradicija, kurią net labai galingai nusiteikusiai J. Caspersen niekada nepavyks pakeisti!
Antras J. Caspersen politinės veiklos nusikaltimas – prieškario, karo ir pokario buvusio Lietuvos R. Konsulato Ciuriche archyvo, išsaugoto buv. vicekonsulo Stepo Garbačiausko šeimos narių pasisavinimas. Nors ir Ciuricho Zoo beždžionei aišku, jog Lietuvos diplomatinių užsienio tarnybų archyvai yra Lietuvos R. URM, o ne J. Caspersen asmeninė nuosavybė – ji nusprendė savaip.
Juk jos devizas:
“Aš- visagalė – visi kiti kvaili!“
Į klausimą, ar begalinis karjeros troškimas žmogų padaro kurčiu ir aklu?- Šveicarijos lietuviai šiandien nedvejoję atsakytų –TAIP!
Tikrai labai primityvu manyti, jog, ją palaikančioms valdybos moterims dovanų „išbarstyti“ , Lietuvos R. Konsulte 60 metų išsaugoti unikalūs lietuviško gintaro dirbiniai, ar iš konsulato archyvų J. Caspersen paskelbti straipsniai „Šveicarijos lietuvių žiniose“ galėtų kiek pataisyti susidariusią kritišką politinę padėtį ŠLB-ėje? Visiems aišku, jog visuotinio naivumo dienos ir pirmininkei ištikimų valdybos narių būryje baigsis. Valdybos narių aklas pataikavimas savo šefei – sena ir ne mūsų epochoje sukurta bjauri yda, neduodanti jokios naudos nei asmenybėms, nei valstybėms.
Antra vertus, kas bus su pražuvusiu visu konsulato archyvu –yra ne ŠLB narių reikalas. Tikime, jog šį nusikaltimą teisingai išaiškins Lietuvos R. URM teisininkai.
Sakoma, jog žmones išmoko tik pats gyvenimas: to negali padaryti nei tėvai, nei jokios mokyklos, net kalėjimai.
Pergyvenusi brutalius sovietinio režimo asmenybės žeminimo ir užvaldymo būdus, aš daug pasimokiau, užsigrūdinau ir daug vertingo savyje išsiauginau, ko neturi kiti. Sovietmetis visiems laisvės kovotojų vaikams buvo dramatiškas. Net iki šiol sunku įveikti baimę ir nepilnavertiškumą, tačiau dėl savo Tėvynės garbės visada pasiruošusi guldyti savo galvą… Kasdieną sustiprina mintis: „jeigu brutalų KGB agentų trypimą išlaikiau 50 sovietinių metų – išlaikysiu ir dabartinius…“
Matydama, kai šalia vyksta nusikalstimai, jaučiuosi labiausiai užgrūdinta kovoti už teisybę. Negaliu išduoti savo gyvenimo vertybių ir prasmių, paneigti savo daugiau negu šešerių metų prasmingą darbą su senąja Šveicarijos lietuvių išeivių mokslininkų karta, kai atidžiai politiškai studijavome ŠLB archyvus, kai senieji lietuviai po kelis kartus tikrindavo ir aiškindavosi kiekvieną faktą, datą, įvykį, ar kurio nors senuko papasakotą atsiminimą, ir tik išsiaiškinus – fiksuodavau nuoseklų tekstą knygai „Alpių lietuviai“, 2005 m.
Likimo dovana, jog visi senieji ŠLB archyvai iš Šveicarijos buvo nusiųsti į VUB RS, sąžiningai atsakingų darbuotojų: N. Šulgienės ir V. Bagdonavičienės sukomplektuoti, suregistruoti, su aiškomis nuorodomis ir aprašytomis išsamiomis metrikomis. Nuolatinę paramą suteikdavo viskuo besidominti VUB direktorė B. Butkevičienė, virš 20 metų artimai bendravusi su Šveicarijos lietuviais mokslininkais, kurių dėka unikaliais darbais buvo papildyta VUB. (Apie tai B. Butkevičienės straipsnis „Lietuvos aide“ 2013 05 04. )
Jei leisiu naujai atvykusiems emigrantams išniekinti ŠLB istorinės veiklos faktus, paneigsiu ne tik svarbią savo veiklą, bet ir buvimo šioje Žemėje atsakomybę.
Tai ką dariau su Tautos korifėjais išeiviais: prof. kunigu J. Juraičiu, dr. V. Dargužu, pirmuoju nepriklausomos Lietuvos ambasadoriumi Šveicarijoje ir ilgamečiu „Pasaulio Lietuvio“ žurnalistu N. Prielaida nuo 1999 iki 2005m. – man teikė vis naują kiekvienos dienos prasmę. Džiaugiuosi, kad šalia manęs buvo tokie nuostabūs žmonės ir kad aš jiems buvau reikalinga. Tik jų dėka įsisavinau ŠLB dokumentų „archivaro darbą“, todėl naujai ŠLB valdybai po 60 metų ėmusiai perdirbinėti ir piktybiškai keisti – Bendruomenės istorinius faktus, stiprybė nepalūžti gimsta savaime.
2013 m. ES Parlamente Strasbūre minint Baltijos tautų tremties metines, Latvijos europarlamentarė Sandra Kalnietė priminė savo patirtį ir kalbėjo apie tai, kaip šiandien yra svarbu atpažinti pirmus pavojaus signalus europietiškoms vertybėms. „Praeitis visad yra ateitis“, – sakė ji. –„ Mums reikia studijuoti ir suprasti praeitį, kad nekartotume klaidų, pastebėtume pirmus požymius, kurie praneša, kad gali kilti grėsmė žmonėms, demokratijai ar žmogaus teisėms…“
Svarbiausia, man neduoda ramybės įtarimas, ar ŠLB archyvų drama nėra piktybiškai suplanuotas, tikslingas siekis vėl sutrypti išeivius, sovietiniame režime įvardintus: „ buržuaziniais nacionalistais tarybinės tėvynės išdavikais“ ir sukompromituoti jų veiklą? Tai, visų pirma, būtų didžiulis triumfas dabartiniams LR nepriklausomybės priešininkams, besiilgintiems socrežimo laikų ir jį tebegarbinantiems…
Kas galėtų tai paneigti?
Įsivaizduokime, kas atsitiktų, jei visos Pasaulio lietuvių bendruomenės imtų kooreguoti pagal „sovietinių akinių“ vaizdą karo pabėgėlių istorijas?!
Po to būtų galima perrašyti visą Lietuvos išeivijos istoriją taip, kaip buvo siekiama ir daroma anais režimo laikais?!
Susipažinimą su daugeliu liūdno emigrantinio likimo išmintingų, aukšto intelekto Šveicarijos lietuvių išeivių visą gyvenimą laikysiu didžiausia likimo dovana. Turėdami nepalankias gyvenimo emigracijoje sąlygas, jie sugebėjo augti ir reikštis savo moksline ir asmenine raiška, įrašydami išmintingus, svarius Šveicarijos ir Lietuvos istorijoje mūsų Tautos dalies veiklos kalnų šalyje ženklus. (Apie tai rašau knygoje „Visada tolimi –niekada svetimi“, LRS, 2011 m. ).
Svetimoje šalyje karo pabėgėliams reikėjo kantraus laiko suaugti ir subręsti, išmokti laikytis šalies įstatymų, neperžengti ribų, kur negalima, kur dar ne laikas, ar ne vieta. Jautę būtinybę sukurti Šveicarijoje LB, žinodami užsieniečiams griežtus pokario Šveicarijos konfederacijos įstatymus, jie išliko kantrūs, nepadarė lietuvių Tautai gėdos, nesukėlė jokių tarptautinių skandalų. Tik tada, kai šalies įstatymai (1952 m. ) leido ŠLB įsiregistruoti – viskas buvo su džiaugsmu teisiškai ir šventiškai sutvarkyta, kuo visą gyvenimą visi pasaulio lietuviai galėsime džiaugtis ir didžiuotis…
Tai didžiausia priešingybė dabartinims mūsų tautiečiams-emigrantams. Štai pažiūrėkime, kaip neleistini J. Caspersen pasikėsinimai įsibrauti į Šveicarijos konfederacijos piliečių organizuojamo referendumo sąrašus, ir mėginti, kaip užsienietei pabalsuoti, gali lengvai apkartinti dvišalius politinius santykius. Gyvenant svetimos šalies erdvėje, bet kada vienos klastingos garbėtroškos veiksmai iš juokingų gali pavirsti pavojingais. (Žr. „Alpių lietuviai“ knygos psl. 149, kur pati J.C. aprašo savo nepavykusius bandymus kaip užsienietei sudalyvauti Šveicarijos konfederacijos piliečių referendume. Drąsioji lietuvė tuojau pat iš savivaldybės gavo laišką, kuriame jai buvo paliepta susipažinti su išrašu iš šveicariško Baudžiamojo kodekso… )
Įdomu, ar Lietuva dėl istorijos perdirbinėjimo faktų negali pritaikyti jokio baudžiamojo KODEKSO? Ar jo iš viso nėra? Ar jis nereikalingas?
Nenorėdama nieko įžeisti, vis dėlto pabaigoje turėčiau vieną pastebėjimą savo tautiečiams iš toli.
Stebėtina, iki kokio laipsnio nusižeminę ir BAIMĖS purtomi jie yra tapę… BAIMĖ yra užvaldžiusi Lietuvos piliečius net labiau negu sovietinio režimo metais: ima drebėti Lietuvos ministrai, redaktoriai, direktoriai, profesoriai, politikai, nusipelnę archivarai, kai į Lietuvą atskrenda grėsmingai nusiteikusi Ponia iš Šveicarijos, arogantiška, „visažinė“, dano milijonieriaus žmona, deja, anot, buvusio Lietuvos R. Šveicarijoje ambasadoriaus p. V. Plečkaičio, praradusi ne tik savo sąžinę ir bet ir savo lietuviškas šaknis… (V. Plečkaičio str. 2012 08 21 d. laikraštis: „15 min.lt“ ).
Savo valstybę ir Lietuvos, ir užsienio lietuviai, kurioje Žemės rutulio pusėje begyventume, turime mylėti širdimi, branginti ir gerbti protėvių pasiekimus, likti Tėvynės vardan kilnūs kiekviename savo gyvenimo žingsnyje.
Turime vilties, jog ateityje gražiu Atminimo žiedu vėl sveikai toliau žydės ir bus teisingai įvertinta Šveicarijos lietuvių Bendruomenės senųjų išeivių 60-ties metų patriotinė misija savo Tėvynei.
Rašytoja Janina Survilaitė (nuotr.) ŠLB pirmininkė (1998-2006 ), apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu