Susipažinkite: Juozas Brazauskas

Juozą Brazauską Panevėžyje gerai pažįsta ištisos kartos: kone keturis dešimtmečius mokytojas vedė auklėtinius istorijos vingiais. Panevėžietis pedagogas buvo pirmasis, ėmęsis ypatingos misijos Lietuvai tapus nepriklausoma – parengti Lietuvos  istorijos vadovėlius, kalbančius tiesą.

Nors prieš šešetą metų J.Brazauskas uždarė mokyklos duris, istorikas plunksnos nepadėjo. Anaiptol – net nežinia, kaip labiau tiktų jį pristatyti: istoriku ar rašytoju. Smalsumo, patriotizmo ir rašytojo talento vaisius – dabar J.Brazausko leidžiamos ir didelio susidomėjimo sulaukiančios knygos apie Lietuvos kultūros veikėjus.

„Rekomenduočiau skaityti biografinio pobūdžio knygas. Jos pamoko, kaip išlikti gyvenime nepraradus savęs“, – sako istorikas ir rašytojas.

O tuo pačiu prasitaria: kai užverčiama knyga, namuose skamba muzika. Bet ar gali būti kitaip – ir paties tenoras aiškiai skambėdavo, kartu su universiteto choru dainuojant scenoje.

 –   Esate žinomas pedagogas, istorijos vadovėlių, knygų autorius. Kuri veikla Jums pačiam įdomiausia, kelianti daugiausia iššūkių?

  – Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę 1990 metais, istorijos vadovėlių kūrimas buvo didysis iššūkis Lietuvos mokyklai. Keičiant mokyklos ugdymo turinį, atrodė, kad tai vienas sudėtingiausių uždavinių. Teko man pirmajam kurti Lietuvos istorijos vadovėlius. Dabar atsirado daugiau autorių ir likau atlikęs pirmeivio misiją.

– Kas pastūmėjo rinktis istorijos mokytojo specialybę?

– Kai baigiau Kėdainių pirmąją vidurinę mokyklą, šviesios atminties lietuvių kalbos ir literatūros  mokytoja Danutė Muzikevičienė tikėjosi, kad rinksiuos lietuvių kalbos arba žurnalistikos studijas. Bet pasirinkau gretimą istorijos specialybę senajame Vilniaus universitete. Kad vėliau tapau istorijos mokytoju, tikriausiai buvo pašaukimo atradimas.

 – Istorijos mokytoju Jums teko dirbti ir sovietinės priespaudos laikais. Kaip tekdavo laviruoti tarp priešiškos sovietinės ideologijos ir savo moralinių principų bei vertybių? Ar anais laikais neteko būti iškviestam „ant kilimėlio“?

– Nebuvau aktyvus sovietinės mokyklos mokytojas. Domėjausi kraštotyra.  Buvau sumanęs rašyti humanitarinių mokslų kandidatinę disertaciją, bet kadangi nebuvau TSKP narys, neperėjau konkurso… Moraliniai principai – išlikti žmogumi – palaikė visą laiką.

 – Kiek metų išdirbote mokytoju? Ar tuos laikus prisimenate labiau su nostalgija, ar vis dėlto su palengvėjimu, kad dabar nebeturite pareigos stoti prieš klasę? Kaip manote, ar pasikeitė mokytojo darbas per pastaruosius tris dešimtmečius?

 – Pedagoginio darbo stažas  – 39 metai. Tai sukaupta gyvenimo patirtis. Stoti vėl prieš klasę galiu, bet abejoju,  ar dabartiniams mokiniams reikalingas gilesnis istorijos pažinimas. O turėčiau ką pasakyti, nes esu prisilietęs prie Lietuvos kultūros asmenybių gyvenimo ir veiklos nušvietimo. Paskutiniai mano darbai tai liudija.

– Kas Jums buvo įsimintiniausia, kas labiausiai įstrigo per tą ilgą mokytojavimo stažą?

– Pagarba mokytojui, ko dabar mažiau lieka. Ankstesni mokytojai buvo ryškios asmenybės.

 – Formuojantis asmenybei, pamatus padeda artimiausia aplinka. Kokioje Jūs šeimoje augote? Kas Jums klojo vertybinį pamatą?

 – Savo giminėje esu pirmasis, baigęs aukštąjį mokslą. Esu kilęs iš darbininkų šeimos. Vertybines nuostatas klojo mokykla, domėjausi  savišvieta. Studijuojant senajame universitete, pavyko išvengti atviros senosios kartos dėstytojų įtakos. Lankiau universiteto akademinį chorą. Tai buvo puiki asmenybės ugdymo mokykla. Teko dainuoti kartu su chemiku, dabartiniu politikos mokslų profesoriumi Liudu Mažyliu. Su juo ir dabar esame geri bičiuliai.

 – Esate kilęs iš Kėdainių, po studijų dirbote tai viename, tai kitame Lietuvos krašte. Kokie keliai atvedė į Panevėžį?

 – Pedagoginio darbo pradžioje teko dirbti Svėdasų ir Ukmergės vidurinėse mokyklose. Į Panevėžį atvykau Maskvos olimpiados metais. Teko patirti švietimo administravimą. Dirbau liaudies švietimo skyriuje metodinio darbo organizatoriumi, mokyklų inspektoriumi, jau atkūrus Nepriklausomybę, dirbau Pedagogų švietimo centro vadovu. Pedagoginė veiklą užbaigiau 2015 m. rudenį katalikiškoje Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje.

– Leidžiate knygas apie žymius Lietuvos kultūros veikėjus. Kodėl pasukote šia kryptimi, kaip ėmėtės tokios veiklos?

– Kultūra yra toji dvasinė erdvė, kurioje atsiskleidžia asmenybės veiklos prasmė. Ilgą laiką asmenybės buvo nuvertintos. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, atrodė, kad išsilavinę žmonės, ryškios  asmenybės taps mums pavyzdžiu. Deja, greitai teko nusivilti. Galbūt tai ir skatino parodyti tarpukario Lietuvos asmenybių vaidmenį: Juozas Keliuotis, Balys Sruoga, Julijonas Lindė-Dobilas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Marcė Katiliūtė tapo mano kūrybinio darbo veikėjais. Dabar laukiu knygos „Legendinė „Konrado“ kavinė“ pasirodymo. Tai bus apybraiža apie bohemą Lietuvoje.

– Kaip pasirenkate asmenybę knygai? Kuri iš Jūsų tyrinėtų, aprašytų asmenybių pačiam artimiausia? Gal buvo Jus pačius nustebinusių faktų?

– Dabar esu paniręs į poeto, dramaturgo, literatūros ir teatro kritiko Balio Sruogos gyvenimą ir kūrybą. Ką tik išleidau biografinę apybraižą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“. Prieš dvejus metus išleidau biografinę apybraižą apie Jurgį Savickį „Gyvenimas šėlsta nevilties agonijoje: rašytojas ir diplomatas“. Jau patys knygų pavadinimai daug ką pasako. 

Mane žavi lietuvių veikla Šveicarijoje, šveicarų nuopelnai kuriant, stiprinant  Lietuvos valstybę. Šveicarija norėjo Lietuvos valstybę sukurti kaip antrą savo Tėvynę Rytuose. Bet visas viltis sugriovė Antrasis pasaulinis karas. Išleidau istorinę apybraižą „Šveicarų ir lietuvių pėdsakais“. Bet ši knyga yra nevienareikšmiškai sutinkama net Lietuvoje.

– Studijų laikais buvote aktyvus universiteto akademinio choro dalyvis, netgi choro tenorų seniūnas. Ar muzika Jus lydi ir dabar?

– Muzika ir dabar lydi mane, bet daugiau klausaus. Jos klausytis yra vertybė, kaip ir perskaityti gerą knygą. Muzika priklauso nuo nuotaikos. Ilgą laiką mėgau chorinę, ko gero, kad pats dainavau. O knygas rekomenduočiau skaityti biografinio pobūdžio. Jos daug kuo pamokančios, kaip išlikti gyvenime neprarandant savęs. Mokykliniais metais man buvo artima Eduardo Mieželaičio poetinė publicistika „Čia Lietuva“.  Duona ir žodis. Invokacija: „Tu davei man duoną ir davei man žodį. Tu davei man kūną ir davei man sielą. Tu man ištiesei dosnią motinos ranką. Ir ištiesus ranką, pasakei:   – Čia bus tavo duona…“ Man šie žodžiai išlieka tarsi Šventasis Raštas.

Iš esmės esu kultūros žmogus. Bet iki šiol švietimas nėra kultūros dalis. Ugdyti mokinius, pasitelkiant kultūros vertybes, skatinti kūrybinius sugebėjimus mokė kunigas, pedagogas Julijonas Lindė-Dobilas. G.Petkevičatė-Bitė vadovavosi  idėja, jog „išugdžius kiekvieno asmens individualią kultūrą, suklestės visuomenė.“ Laikas bėga, o žodžiai lieka.

– Koks Jūsų gyvenimo motto?

– Žmogumi esu tiek, kiek save tobulinu, lavinu.

– Ar esate laimingas žmogus? O apskritai, kas Jums suteikia laimės būseną?

– Svarbu žmogui gyventi ir kuo daugiau padaryti gero. Tai vainikuoja nueitą gyvenimo kelią. Mirties nebijau, nes suprantu, kad gyvenimas iš žmogaus reikalauja kur kas didesnio noro gyventi, kurti vertybes. Man džiaugsmą teikia tai, kas iš naujo atrandama. Tai skatina būti laimingu.

– Neabejoju, kad paklaustas, koks Jūsų hobis, atsakysite, jog knygų rašymas. Bet vis dėlto, kas dar, be darbinės veiklos, Jums teikia atgaivą?

– Kelionės po Lietuvą. Su savo auklėtiniais esame aplankę ne vieną įžymių žmonių vietą. Ir tik tada nutarėme keliauti į… Latviją. Suprantu, kad nukeliavus kuo toliau, artimiausia aplinka taps nepatraukli. Tėvynės pažinimą pradėkime nuo gimtojo slenksčio pažinimo.

Su žmona Birute užauginom du vaikus – dukterį ir sūnų. Atgaivą mums teikia trys anūkai. Pirmieji  du jau lanko K.Paltaroko gimnaziją. Mažiausiajam tik 1,5 metukų. Laisvalaikiu kartu su žmona darbuojamės sode, mėgstame keliauti, skaityti.

– Tradicinis mūsų rubrikos klausimas: jei nutiktų fantastinė galimybė įsikūnyti į literatūros, muzikos, filmo personažą, kas jis būtų? Kodėl toks pasirinkimas?

– Man nesvarbu personažas. Kur kas svarbiau išlikti gerbiamu žmogumi. Rinkčiausi kultūros sritį. Bet kaip iš šios srities išgyventi, kai kultūra yra nustekenta į pakraščius…

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Inga Kontrimavičiūtė
Dienraštis „Sekundė“

Kun. dr. Simo Maksvyčio nuotraukos

Vokietijos lietuvis