Nuotr.: Sydney ALB nariai
Sydnėjaus ALB pagal australiškus įstatymus turi surengti savo susirinkimą tokioje vietoje, kuri yra prieinama kiekvienam organizacijos nariui, nes mūsų DAINAVOS klubo vadovybė, savo nesuprantamų ambicijų vedama, kai kurių tautiečių „neįleidžia nė per slenkstį įkelti kojos“.
ALB Valdybos sekretoriaus prašymas raštu tuos narius įleisti nors ir suvaržytomis sąlygomis, buvo ignoruotas. Mat, klubo sekretorius tiek užsiėmęs darbais, kad „neturėjo laiko“ atsakyti į oficialų laišką. Taigi, apie 50 Bendruomenės narių susirinko Engadine Lietuviškos Sodybos salėje. Sutilpome. Už 5.00 dolerius valgyk kiek nori sumuštinių, užsigardžiuok tortu ar saldainiais, be normos. Atmosfera draugiška, gera lietuviška nuotaika, girdėjosi atsiliepimai, kad geresnės lietuviškos vietos Sydnėjuje neturime…
Nežinau ar buvo organizacija, kuri nepranešė apie savo veiklą. Daug ir gražiai kalbėjo apie savo atliktą veiklą. Pirmieji atsistojo „Koviečiai“: Nauja valdyba pilna gražių idėjų, kurios jau duoda vaisių. Auga sportuojančio jaunimo eilės, nes valdyba dirba labai aktyviai. Tik sužino, kad yra jaunimo šeimoje, tuoj kreipiasi ir ragina prisidėti prie „koviečių“ veiklos. Adelaidė išvys sydniejiškius su naujomis uniformomis, o skaičiai turėtų sukelti pasididžiavimą. Viltingai tikima, kad jaunimas savo gausiu dalyvavymu pajus kas yra „Lietuvių Sporto Šventė“, todėl bandoma paremti tuos dalyvius, iš kurių kišenių pinigai nebyra. Visi džiaugiamės mūsų sportininkų „atbudimu“. Gaila buvo išgirsti, kad neatsiranda norinčių prisijungti iš dabartinio jaunimo, atvykstančio į šį kraštą gilinti studijas. Jie rodos turi savo krepšinio komandą ir su „koviečiais“ neranda bendro ryšio. Tai tikrai labai gaila, bet reikia tikėtis, kad „skilimas“ čia neįvyks.
Kitas jaunimo pranešimas buvo ponios Kristinos Cox‘aitės-Rupšienės. Tai asmenybė, kuri žengia savo mamytės Marinos Osinaitės-Cox pėdomis. Abu Cox‘ai liks mūsų lietuviškos bendruomenės istorijos puslapiuose. Skaudu buvo girdėti p.L.Cox, kuris yra klubo ,,Dainava“ garbės narys (jų turime tik 4 asmenis), pareiškimą, kad taip, kaip dabar klubui vadovaujama jam yra nepriimtina ir jis ten „nenori eiti per slenkstį“ (autoriaus žodžiai). Iš išsamaus pranešimo jautėsi, kad skautų veikla, lygiai kaip ir sportininkų, yra labai gyva. Malonu, kad jaunimas aktyviai dalyvauja, nes programos ir stovyklos yra vedamos įdomiai ir patraukliai.
Numarinti senjorai štai prisikėlė ir visi jaunatviškoje nuotaikoje, vadovaujami ponių Burokienės, Didžiūnienės ir pinigus renkančio Rotco, taip atsigavo, kad beveik nukonkuruoja visus. Per trumpą laiką didžiuojasi, kad jau į savo lizdą sukrovė tūkstantį dolerių ir žengia pirmyn, nes narių skaičiai auga. Tikrai malonu susitikti, pabendrauti, prisiminti kur ir kada kartu stovyklavome skautų stovyklose, valgėme gamtoje užsigardžiuodami užsispyrusia muse, kuri norėdavo pagrobti kasnį iš mūsų burnos…
Choristai nedalyvavo, tik įteikė pranešimą raštu, nors ir nesiskundė, bet, atrodo, kad jų skaičius mažėja. Tas sydnėjiškas nesugyvenimas ir vieno veido nepatikimas kitam, yra skaudi mums lietuviams našta, kurią velkam į grabą. Skaičiai mažėja, ir rašant šias eilutes, gavome pranešimus apie dvi mūsų bendražyges, iškeliavusias į amžinybę.
Susirinkimo metu neužsirašinėjau, tai tik miniu kas yra prie širdies, kas džiugino ir kas širdį spaudžia.
Skaudžiausia širdžiai yra tai, kad Sydnėjuje buvo padaryta didžiulė klaida – parduotas senasis klubas, kaip nudėvėta sermėga. Kalbama, kad gudrus pirkėjas uždirbo du milijonus dolerių perparduodamas klubą . Teisybė ar propaganda – nežinau, bet tikimybė yra. „Parduosim – turėsim pinigo“, – taip buvo aiškinama. Šiandiena iššvaistėm pinigus, išdalinom pusdykiai turėtą turtą draugams, kurie perpardavinėjo kitiems. Šių metų nuostolis pagal 11 psl. klubo apyskaitą – 172,976.72 dol., palyginus su praėjusiais 155,976,79 dol. Kokios gali būti ateities viltys? Galvojimas, kad gautas savivaldybės sutikimas, išnuomoti „Mūsų Pastogės“ ir „Talkos“ patalpas už 30,000.00 dol. per metus – tai lašas jūroje. Abejotina, ar dabartiniai direktoriai žino savo pareigas ir atsakomybę ir kokia ta atsakomybė. Kiti galvoja, kad jie yra tik „savanoriai“ alaus pilstymui, kai kam nors reikia. Pasirašoma „Pirmininkas/Direktorius“, taigi jei esi Pirmininkas tai turi būti direktorius, panašiai ir su sekretoriumi. O kur iždininkas? Visi susipratę nariai bijo kandidatuoti, nes didelė atsakomybė. Vienintelė išeitis yra klubą parduoti (jeigu jį kas pirks esamoje vietoje), nes gyvenimas persikėlė ten, kur buvo mūsų pradžia. Laukėm, laukėm kol tas „duobes“, esančias šalia senojo klubo, pakeis daugiaaukščiai pastatai, bet tik atvykus darbininkams, mes ėmėm ir pabėgom. Dažnai pagalvoju, kodėl? Dabartinis pirmininkas atėjo su mandatu „turintis keletą gerų idėjų kaip klubą atstatyti“, bet vietoj to matome asmenį lyg tai būtų „jo asmeniška karčiama“, o su lietuviška bendruomene, ar asmenimis nebesiskaitoma.
Prisimenant dienas, kada susirinkę lietuviai parapijos salėje (o jų buvo gausus skaičius) vienbalsiai nutarė, kad lietuviams reikalinga sava pastogė, po kuria klestėtų lietuviška veikla. Nutarta organizacinį komitetą sudaryti iš visų esančių organizacijų. Buvo renkamos aukos LIETUVIŲ NAMAMS. Renkant žmonės, neturėdami santaupų, skyrė gana aukštas sumas, kurios šiandiena būtų lygios 5000 dolerių. Tokia buvo pradžia.
Vėliau, papuliarėjant klubams, prieita išvados, kad klubas, kaip verslas, suteiks gražias pajamas lietuviškos veiklos vystymuisi. Ar šiandieninis klubas turi atspindį to, dėl ko buvo steigiamas: ,, TIKSLU UŽTIKRINTI LIETUVIŠKOS VEIKLOS VYSTYMĄSI“? Tik tam ir tik tam tikslui buvo renkami pinigai. Buvo labai svarbu, kad po šiuo stogu kiekvienas lietuvis jaustųsi turintis dalelę Lietuvos.
Šiandiena nusigyvenom – jei kieno šypsnis nepatinka, ar ką pakritikavus, tuojau gauni laišką, grąsinantį teismu. Žinoma, dar galima ateiti į direktorių posėdį, pulti ant kelių, muštis į krūtinę, ar bučiuojant rankas „galiūnams“, maldauti atleidimo. Spaudos laisvės ir tos netekome. Keista, kad galima Australijoje ieškoti „pinigų išeikvojimo“, kaltinant ir pačią Ministrę Pirmininkę, bet ging, Dieve, negalima net bandyti aiškintis kodėl nuomojantis patalpas turi atsiklausti šeimininko – kokius tarnautojus jis turi samdyti, mat pavaduojančios redaktorės vyras kažkur kažkam tai asmeniškai padejavo apie klubo „drausmę“. Kur tai matyta?
Įsisiūbavo bendruomenės susirinkimas kalbant apie dabartinį klubą. Tas klausimas kilo ir kilo (nors pirmininkas maldavo palikti į pabaigą). Valdybos rinkti nereikėjo – liko senoji; taip pat ir Revizijos Komisija. Atstovų į Adelaidę savanoriškai atsirado tik pora, kurie žino kas ten vyksta. Pirmininkas užsiminė, kad Krašto Valdyba turėjo kreiptis su prašymu organizuoti sekančias Lietuvių Dienas, bet apie tai nebuvo prašyta, o be to, atrodo, kad esant dabartinei situacijai su klubu, nebūtų įmanoma ateinančias Lietuvių Dienas organizuoti Sydnėjuje. Klausimas liko nediskutuotas.
Taigi, posėdžiavom ilgai, kad pirminkui ir laiko pritrūko – kiti reikalai kitur laukė. Susirinkimą užbaigė sekretorius Kęstutis Protas.
Prieš išeinant ponia Ramona Zakarevičienė irgi užsisakė Baletų Bičiulių renginį daryti Engadineje, motyvuodama, kad klubas neturi pinigų aparatūros sutaisymui.
Sustojom, atgiedojom Lietuvos himną. Prie kavos ir pyragaičių dalinomės patirtų ir turimų skausmų ligomis, palinkėdami vienas kitam geros sveikatos iki kito susirinkimo.
Nuotr.: Sidnėj ALB prezidiumas:(iš kairės) pirmininkas dr.Ramutis Zakarevičius, sekretorius Kęstutis Protas ir iždininkė Kristina Didžiūnienė. Toliau prie kito staliuko sėdi Teodoras Rotcas – renka pinigus už užkandą.
Nuotraukos Ramonos Zarevičienės
-.-.-.-.-.-.-.-
„BAKŪŽĖS“ KALĖDINIAI PIETŪS
Įėjus į Bankstown RSL klubą 22 lapkričio, atrodė, kad čia vien tik lietuviai: keli pilni stalai susėdusių senjorų ir gražių ponių ir panelių linksmai nusiteikę gardžiavosi klubo patiektais patiekalais, o jų ant kiekvieno kampo pridėta. Kai kurių, kaip marinuotų kiaušinių, neteko net paragauti. Ko tik skrandis užsigeidė, galėjai atrasti – net ir kumpį, panašų į lietuviško meiteliuko šlaunikę. Kiek ten mūsų buvo nesuskaičiavau, bet, atrodo, kad visi esantys nariai, o jų nemažai.
Tai mat du nemaži renginiai, kurie turėjo būti „Dainavoje“, bet, nesant galimybei visiems ten patekti, tarsi už GELEŽINĖS UŽDANGOS, reikia ieškoti kitų vietų. Ir tokių yra, kur visi maloniai įleidžiami pro duris ir dar padėkoja už atvykimą.
Mūsų ponai direktoriai, primkite mano pasiūlymą ir įsigykite knygą DIRECTORS‘ GUIDE, ji jums nurodys jūsų atsakomybes ir pareigas, o jei reikalinga kita pagalba yra Clubs NSW, kuriam priklausant daug ko išmoksit. Juk norite išleisti 10,000,00 dol. savo pasitobulinimui, o ten tiek daug jums nekainuos – gausite kai kurių nemokamų patarimų.
Linkiu vienybės ir mažiau asmeniškų ambicijų – gražaus sugyvenimo ir linksmų Šventų Kalėdų, santaikos Naujuose Metuose! Kiek atmintis ir pareiga dar tarnauja, prisiminti kokiam tikslui buvo renkami lietuvių pinigai.