Ką tik sužinojau eilę duomenų apie savo dėdės gyvenimo kelią, kuris persipynęs su Tėvynės istorijos kelio vingiais. Mano tėvo Antano K. brolis Ignas Karčiauskas, gimė 1916m. rugpjūčio mėn. prie Kuršėnų. Nepriklausomoje Lietuvoje būtinąją karinę tarnybą atliko atliko vienintėliame Lietuvos karo laive ,,Antanas Smetona”. 99 procentai, manau, LR kariškių buvo sausumos pajėgose, tad jam teko didelė garbė tarnauti laivyne, nors ir buvo tik vienas karo laivas, pavadintas esamo prezidento A. Smetonos garbei.
Rusijai (TSRS pavidalu) okupavus Lietuvą , 1940 metų vasarą, jis buvo paleistas į atsargą ir Raudonoje kariuomenėje, ačiū Dievui, jam tarnauti neteko.
Vokietijai pradėjus 1941 m. birželio dvidešimt antrą dieną karą su TSRS (Sovietų Sąjunga, okupavusia mūsų Tėvynę, ir užėmus Lietuvą, dėdė Ignas kažkuriuo metu (nustatyti nebeįmanoma) savanoriškai tapo vermachto kareiviu. Tapo ne vietinės Plechavičiaus rinktinės, o vokiečių sausumos kariuomenės kareiviu. Manau, kad jis norėjo, mano senelio ūkininko Stanislovo K. gausioje šeimoje užaugęs. atsiteisti ( ,,padėkoti” ) raudoniesiems bolševikiniams okupantams. Nebeišliko jokių jo pasakojimų apie tarnybą nei laive, nei vermachte.
Tarnavo , jo pusbrolio Bielskio Prano tvirtinimu, Latvijos teritorijoje ir ten pateko į sovietų kariuomenės nelaisvę. Manau, kad jis priklausė Kuršo grupuotei, kurioje buvo nemažai lietuvių, ir kuri pasidavė tik po Berlyno užėmimo. Tų lietuvių karių nuotaikos gerai atspindėtos lietuvio kareivio (B. ?) Laucės romane. Knygos pavadinimas, regis, ,,Negandų metai”, kuri išleista atkūrus Nepriklausomybę.
Nuotraukoje jis, gavęs vermachto kareiviams reguliariai priklausančių atostogų, per šv. Velykas (metai nežinomi) įsiamžino su (ir dabar dar gyvu; jam virš 90 metų, bet guvios atminties…) pusbroliu Pranu Bielskiu. Jiedu Kuršėnų fotografo nufotografuoti Igno dėdės Jono Karčiausko vienkiemio fone.Tai Pažiužmės kaime. esančiame šalia Žiužmos upelio, netoli Kuršėnų.,
Kartu su kitais karo belaisviais jis baisiomis salygomis tvarkė, atnaujino TSRS Belomor (Baltijos ir Baltosios jūros) kanalą ir ten prarado sveikątą, bet ačiū Dieve, ne gyvybę. Apie 1947 m. ,Bielskio manymu, jį paleido iš koncentracijos stovyklos..Mirė 1963 m. nesulaukęs 50 m., nors visi Karčiauskai buvo ilgaamžiai…
Gaila,kad neturiu dėdės, kurio net nesu matęs, nuotraukos jūrininko uniforma.Tokia kažkur buvusi, bet gal ir nebesanti.
Verta turėti giminės geneologinį medį ir kaupti duomenis , ypač apie Vaižgantiškus žmones- ,,deimančiukus”. Kitas dėdė lituanistas , eilių rašytojas Jonas K., jaunesnis Igno brolis, mokytojavęs Žemaitijoje ir Punske, irgi matė šilto ir šalto. Pokaryje mokytojavęs Vilniaus krašte buvo lenkų partizanų (Armija Krajova) už tai pastatytas sušaudymui ant duobės krašto… Jo jauna lenkė žmona per stebuklą partizanų išprašė ,kad nesušaudytų.Dėdė jaunas vyriškis – tada per valandą pražilo. Po to su žmona staigiai išlėkė mokytojauti į Žemaitiją, nelaukė, kol vėl nuves prie duobės…
Kaupkim medžiagą, kol dar yra gyvų senyvų giminaičių ar dokumentų…
Sėkmės neabejingiems Tėvynės ir giminės likimams…