Dar neseniai visi matėme, ką gali psichotropiniai vaistai. Klykianti mergaitė išnešama užmetus paklodę. Jau po kelių minučių ji sėdi rami, klijuoja mamai širdeles ir myli visus, kurie ją supa.
Kvalifikuoti psichiatrai vienareikšmiškai sako – taip nebūna. Tiksliau pasakius, tokios reakcijos negalimos iki kol žmogaus nepaveiksi psichotropiniais vaistais. Šie iš karto sukelia meilės jausmą visiems aplinkiniams. Kas dar svarbiau – psichotropiniai vaistai sukelia priklausomybę. Vėliau asmuo, nebegaunantis šių vaistų, lipa sienomis ir yra pasiruošęs
padaryti bet ką, kad gautų dozę. Tai, kitaip sakant, yra elementarus narkotikas. O psichiatras – tai įteisintas narkotikų dalintojas.
Pasaulyje kyla judėjimas, vadinamas antipsichiatrija. Jis atskleidžia, kad psichiatrija neturi nieko bendra su mokslu ir kad tai yra įteisintas žmonių kannimo būdas. Antipsichiatrijos judėjimą pradėjo profesionalūs psichiatrai, kurie nebegali taikstytis su žiauriausiais kankinimais, nuolatos vykstančiais už storų beprotnamių sienų. Šio judėjimo lyderis, buvęs respektabilus psichiatras Dr. Thomas Szasz, knygos „Proto ligos mitas“ autorius, sako: „Psichiatrija yra nusikaltimas žmonijai. Tai nėra medicina“.
Taigi aš, visuomenininke Elona Antakauske, kuri trumpam buvo patyrusi psichiatrinį susidorojimą (jos atvejį rasite aprašytą svetainėje), pradėjome viešinti šią baisią problemą. Viena mūsų pagalbininkė, psichiatrė Dalia Gerulaitienė, šiuolaikinį beprotnamį lygina su Stalinu gulagu. Gulage, sako ji, žmones sutraiškydavo fiziškai. Psichiatrijos institucijose yra sutraiškoma žmogaus siela. Ten dirbantiems „specialistams“ (kuriuos būtų teisingiau vadinti budeliais) nusispjauti, ar jūs protiškai sveikas. Jie mąsto taip: jei elgiatės taip, kaip jie jums liepia, tai esate dar gana apysveikis. Tačiau jei priešinatės, tai rodo jūsų pamišimą. Tada jie pradeda žmogų tramdyti, ką matėme garsiajame M. Formano file „Skrydis virš gegutės lizdo“ (cuckoo angliškai gali reikšti ir kvanktelėjusį).
Kodėl aš, pats tiesiogiai nesusidūręs su psichiatrais (jei pažinties su A.Veryga ir darbo NTAKK nelaikysime susidūrimu su psichiatrija. Beje, A.Veryga tokiomis praktikomis tikrai neužsiima), ėmiausi šios problemos? Nes nusikaltimas yra kaip užkrečiama bacila. Tai tarsi maras. Jei neišnaikinsi jos židinio, ji neišvengiamai plis. Psichiatrijos įstaigos, ir ypač psichiatrijos pensionatai (pensionatuose laiko nugydytus „pacientus“) yra nežmoniškumo židiniai. Jei kur nors yra tokių židinių, kur galima teisėtai kankinti žmones, tai ar verta stebėtis, kad piktnaudžiavimai pradeda plėstis ir į kitas sritis? Jie persimeta, pavyzdžiui, į teisėsaugą, ir tada beprotnamio problemos pradeda ir mus netiesiogiai liesti.
Ir pabaigai: psichiatrija kaip mokslas yra paremtas materialistine samprata, kad žmogaus siela yra materialaus kūno antstatas. Taip žiūrint, jiems atrodo praktiška gydyti sielos žaizdas, nuodėmes leidžiant injekcijas. Tačiau toks „gydymo“ būdas veda į vis baisesnį nužmogėjimą, ir tada mes galime įsitikinti, kad Tora yra gyvybės vanduo, be kurio mes žingsniuojame į vis didėjančio siaubo labirintą.
Kviečiu į naująją svetainę www.antipsichiatrija.lt