Regis, nepelnytai skiriame per mažai dėmesio Dainiui Žalimui – Europos Parlamento nariui, žymiam konstitucinės teisės specialistui ir politiniam Sviatlanos Cichanouskajos partneriui.
Juk ne kiekvienas europietiškų konstitucinių vertybių gynėjas gali pasigirti tokiu išskirtiniu politiniu aljansu su žmogumi, kurio biografijoje būta derybų su Kremliumi dėl glaudesnės Rusijos ir Baltarusijos integracijos.Ir tokios glaudžios bei gilios integracijos, kurios fone net Aliaksandras Lukašenka kartais atrodo kaip liepsningas Baltarusijos nepriklausomybės gynėjas.Žinoma, kalbu apie Baltarusijos politiką Anatolijų Lebedką.
Žalimas, Lebedka ir meilė konstitucijoms
Lebedkos santykiai su konstitucijomis beveik santuokiniai – ilgi, sudėtingi, tačiau skyrybos jiems akivaizdžiai negresia. Ši melodrama tęsiasi jau mažiausiai penkiolika metų.
Kiti žmonės per tą laiką spėja parašyti romanus, sukurti šedevrus kine, susilaukti vaikų ir juos užauginti, o kartais net kelis kartus pakeisti partnerį ar profesiją; tuo tarpu Anatolijus Lebedka ištisus dešimtmečius rašo Baltarusijos Konstituciją. Net mes šį procesą stebime jau daugiau kaip penkiolika metų, o jo įkvėpimo ištakos siekia politines iniciatyvas šio amžiaus pradžioje. Per tą laiką gimė ir užaugo baltarusių karta, Rusija pradėjo didelius karus prieš Gruziją, o vėliau – prieš Ukrainą, Kremliuje Medvedevas pakeitė Putiną ir vėl pasitraukė į saulėlydį, o konstitucijos autorius vis dar tebėra įkvėpto juodraščio stadijoje.
Pasaulyje, Europoje ir Baltarusijoje keičiasi politinės iškabos, rėmėjai ir dekoracijos; nesikeičia tik būsimos Baltarusijos Konstitucijos projektas. Iš pradžių jį rėmė partneriai iš Švedijos, vėliau – amerikiečiai ir europiečiai, o maždaug nuo 2020 metų prie darbo prisijungė ir lietuvis Žalimas. Jei Baltarusijos opozicijai kada nors prireiktų savo nominacijos Guinnesso rekordų knygoje, kandidatas akivaizdus: ilgiausiai gyvuojantis ir nenaudingiausias konstitucinis projektas šiuolaikinės žmonijos istorijoje.
Work in progress, kaip sakydavo kito sunkiai skaitomo nemirtingo kūrinio autorius Jamesas Joyce’as.Tačiau svarbiausia šios istorijos puošmena – ne trukmė, o skoliniai. Remiantis Lietuvos spaudoje paskelbtu patikrinimu „Content Watch“ sistema, 16,6 % projekto teksto sutampa su Rusijos Konstitucija! Lygiai šeštadalis. Įspūdinga rusiškos konstitucinės dėvėtos produkcijos porcija, ar ne?Tvarus vystymasis ir medžiagų perdirbimas šiandien madingi. Tačiau Rusijos Konstitucijos perdirbimas į europietišką – gana abejotinas indėlis į tvarią ekonomiką.
Lebedka, Nemcovas ir Surkovas: Baltarusijos nepriklausomybė už butelį rusiškos degtinės
Baltarusijos opozicija visada turėjo raudonąją liniją, už kurios baigdavosi partiniai ginčai, – Baltarusijos nepriklausomybę. Ji negali tapti užmokesčiu už apsilankymą Maskvos kabinete.
Net Lukašenka, kuris daugelį metų reklamavo integraciją su Rusija, iš tikrųjų stengėsi, kad susivienijimas nenueitų pernelyg toli. Galbūt ne iš meilės savo šaliai, o bent jau iš meilės neribotai valdžiai jis priešinosi ir kitoms akivaizdžioms absorbavimo formoms – bendrai valiutai, parlamentui ir kariuomenei.
Anatolijus Lebedka, kurį Lietuvos konservatoriai šiandien pristato kaip demokratinės Baltarusijos architektą, šiuo požiūriu pranoko tą, su kuriuo kadaise pradėjo viename rinkimų štabe, – patį Lukašenką.
2002 metų rugpjūtį Vladimiras Putinas pasiūlo naują Baltarusijos ir Rusijos integracijos projektą, pagal kurį visos šešios Baltarusijos sritys dalimis įeitų į Rusijos Federacijos sudėtį. Iš esmės – anšliusas. Baltarusijos kaip valstybės likvidavimas. [1]Lukašenkai toks variantas pasirodė nepriimtinas.Tačiau Baltarusijos opozicijoje atsirado vienintelis politikas, pasirengęs tartis su Maskva dėl glaudesnės integracijos mainais į naudą savo politinei karjerai. O gal pasiseks ir Kremlius ieško Lukašenkos įpėdinio? Gal įvertins sukalbamumą, jei jau Lukašenka toks užsispyręs?Aš tai vadinu Baltarusijos nepriklausomybės išdavyste: mėginimu karjeros išskaičiavimus iškelti aukščiau šalies teisės išlikti savarankiškai.
KGB padarė mano šaliai neįsivaizduojamą blogį. Ir vis dėlto istorija parengė išskirtinę ironiją: būtent Baltarusijos specialiosios tarnybos įrašė pokalbį, kuriame buvo aptarinėjamas Baltarusijos nepriklausomybės pardavimas, – ir šis įrašas tapo viešas. [3]
Šios istorijos centre – Anatolijus Lebedka ir Borisas Nemcovas. Daugeliui rusų Nemcovas – didvyris ir kankinys, pasipriešinimo Putino autoritarizmui simbolis. Baltarusiams – aktyvus integracijos šalininkas ir imperialistas, kuris gerokai anksčiau už Vladimirą Putiną pasisakė už Baltarusijos aneksiją. [4]
Taip, politikoje taip nutinka. Politikas savo šalyje gali būti didvyris ir kartu puoselėti imperines pažiūras į kaimynus. Pavyzdžiui, Aleksejus Navalnas. Jis žuvo Rusijos kalėjime ir tapo pasipriešinimo Putino diktatūrai simboliu, tačiau garsioji frazė apie Krymą, kuris „ne sumuštinis“, leidžia suprasti, kad rusiškasis liberalizmas baigiasi ten, kur prasideda Ukrainos klausimas. O baltarusiai prisimena ir Navalno pašaipas iš baltarusių kalbos. Istorinė atmintis labai selektyvi ir subjektyvi: Stepanas Bandera daugeliui ukrainiečių yra nacionalinis didvyris, o daugeliui lenkų ir žydų – masinių žudynių ideologas.
Taigi, praėjus dešimčiai dienų po Putino pasiūlymo prijungti Baltarusiją prie Rusijos, Borisas Nemcovas paskambina Anatolijui Lebedkai. Paskelbtoje pokalbio stenogramoje jis pasakoja apsilankęs Kremliuje ir įtikinęs administraciją kalbėtis su Baltarusijos opozicija, kuriai atstovautų Anatolijus Lebedka. „Iš tavęs butelis“, – familiariai praneša jis. Toliau seka instrukcijos: paskambinti į Kremliaus pareigūno Vladislavo Surkovo priimamąjį, remtis susitarimu ir surengti Jungtinės piliečių partijos delegacijos susitikimą.
Tuo metu Baltarusijos suvereniteto likimas dar nenulemtas, tačiau Anatolijui Lebedkai nurodytas kelias pas Kremliaus pareigūną suplanuotas iki paskutinio telefono skambučio.
Retas atvejis, kai didžiulio geopolitinio pertvarkymo programa sutelpa į kelias dalykines replikas: „Supratau, gerai, puiku. Taip, žinoma. Tuoj pasižymėsiu. Mus tai visiškai tenkina. Taip, Borisai, iš mūsų butelis.“
Vladislavas Surkovas, su kuriuo turėjo susitikti Lebedka, – neatsitiktinis žmogus. Jis taip pat talentingas autorius – Putino „suverenios demokratijos“ tėvas, koncepcijos, skirtos ideologiškai pateisinti Putino valdžios stiprinimą, politinės konkurencijos ribojimą ir nepriklausomų institucijų silpninimą.Vėliau būtent Surkovas tiesiogiai dalyvavo organizuojant Krymo aneksiją. [5]
Būtent Surkovas kūrė liūdnai pagarsėjusias Luhansko ir Donecko „liaudies respublikas“. [6] [7] [8] Surkovas – tos pačios Rusijos imperinės sistemos simbolis, sistemos, kuri ideologinį štampą apie „broliškas tautas“ pavertė Rusijos kaimynų pavergimo įrankiu.
Lebedka ir Nemcovas aptarė laikiną trejų–penkerių metų sąjunginį parlamentą, kuriame rusams būtų skirta dauguma. Ypač miela tai, kad Borisas Nemcovas įspėjo Anatolijų Lebedką pačiam nekelti šios iniciatyvos: „jus apkaltins, kad atiduodate Baltarusiją“. Ir būkime objektyvūs – būtent tai ir yra Anatolijaus Lebedkos vykdomas Baltarusijos nepriklausomybės atidavimas. Kilniaširdis Nemcovas iš savo ponų aukštybių pasiūlo elegantišką išeitį: tegu nepopuliarią konstrukciją paskelbia Rusijos pusė. Turinio nekeiskime – tiesiog pakeiskime pranešėją.
Aukščiausios klasės politinė rinkodara: nepriklausomybė parduodama viename kabinete, o pakuotė naiviam Baltarusijos rinkėjui ruošiama kitame.
Baltarusijos opozicinės partijos vadovas nė kiek nesivaržydamas aptarinėjo būsimos SSRS parlamentą, kuriame baltarusiams būtų tekęs mažumos – įprastų „jaunesniųjų brolių“ – vaidmuo dar vienoje imperinėje Kremliaus konstrukcijoje. Tai galima vadinti „realiąja politika“, diplomatija, taktika ar sąjungininkų prieš Lukašenką paieškomis, tačiau tai nekeičia istorinio fakto: Sviatlanos Cichanouskajos patarėjas Anatolijus Lebedka – vienintelis iš Baltarusijos politikų, mėginęs parduoti Baltarusijos nepriklausomybę Kremliui ir šiuo požiūriu pranokęs net Aliaksandrą Lukašenką.
Paskelbus įrašą, Borisas Nemcovas patvirtino, kad pokalbis vyko, ir pasipiktino pokalbių klausymusi [9]; Anatolijus Lebedka taip pat reikalavo ištirti kišimąsi į privatų bendravimą. [10] Tačiau stenogramos gavimo būdas nepanaikina klausimų dėl jos šlykštaus turinio.
Lebedka, Latuška, Nemcovas ir 50 000 sidabrinių
2002 metų spalį nutiko dar viena įdomi istorija. Borisas Nemcovas ir Irina Chakamada atvyko į Minską dalyvauti Anatolijaus Lebedkos partijos surengtoje konferencijoje apie glaudesnę Rusijos ir Baltarusijos integraciją. Juos sulaikė, apieškojo ir išsiuntė iš šalies.
Pavelas Latuška, dabartinis Sviatlanos Cichanouskajos pavaduotojas, tuomet taip pat dirbo Aliaksandrui Lukašenkai ir pareiškė, kad Nemcovo deportacija yra reakcija „į pasikartojančius šiurkščius kišimosi į Baltarusijos vidaus reikalus faktus, kuriais siekiama pakirsti valstybės santvarką…“. Pavelas Latuška pateikė ir daugiau detalių: „Spalio 23 dieną KGB sulaukė anoniminio skambučio, kad reisu Nr. 1983 iš Maskvos į Minską išskrido Rusijos Dešiniųjų jėgų sąjungos pirmininkas Borisas Nemcovas, kuris vežasi didelę pinigų sumą Baltarusijos opozicijai ir literatūrą, skirtą destabilizuoti visuomeninę ir politinę padėtį. Daugiau kaip 50 tūkstančių JAV dolerių ir literatūra buvo rasti pas Borisą Nemcovą ir konfiskuoti…
Baltarusijos Respublikos užsienio reikalų ministerija mano, kad Rusijos Federacijos politinių sluoksnių atstovai turi atvykti į Baltarusiją turėdami aiškius tikslus…“ [11] Bet kur jau aiškiau? Net Baltarusijos opozicija suprato ir išėjo į gatves su plakatais „Nemcovas ir Lebedka – Molotovas ir Ribbentropas“.
Grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui?
Persikelkime į šiandienos Lietuvą, kur Europos Parlamento narys Žalimas per Cichanouskajos biurą baltina penkiolika metų brandintą Konstituciją ir senus Latuškų bei Lebedkų darbelius – buvusių Lukašenkos bendražygių, tų, kurie planavo aptarinėti integraciją su Surkovu ir Kremliumi.Infliacija trisdešimt sidabrinių pavertė 50 tūkstančių dolerių…
Tačiau jie, kaip ir 15 tūkstančių dolerių, kuriuos Cichanouskaja gavo iš Baltarusijos specialiųjų tarnybų, niekur nedingo ir toliau veikia: 2021 metų Sviatlanos Cichanouskajos interviu vėl iškilo dviejų valstybių sąjunginio parlamento tema. [12] [13]
Koks pavydėtinas tęstinumas ir atkaklumas! Praėjus beveik dvidešimčiai metų – ta pati politinė leksika naujos europietiškos konstitucinės vitrinos fone. Vitrina, žinoma, puošni. Tačiau archyvai turi vieną nepatogią savybę: vitrinų stikle atsispindi ir seni pašnekovai.
Todėl iš Lietuvos politikų norėtųsi išgirsti ne dar vieną pamokslą apie europietiškas vertybes ir tariamą paramą baltarusiams mūsų kovoje už laisvę, o aiškų paaiškinimą: pagal kokias taisykles Lietuvoje vertinamos grėsmės nacionaliniam saugumui? Kodėl vieniems Baltarusijos aktyvistams pakanka įtarimo, kad netektų prieglobsčio ir atsidurtų prieš dešimtmečių Baltarusijos kalėjime grėsmę, o kitiems atleidžiami dokumentais patvirtinti biografijos faktai apie derybas ir bendradarbiavimą su Kremliumi – vien todėl, kad jie atsidūrė šalia „teisingų“ politikų?
Kodėl Lietuvos Valstybės saugumo departamento dėmesys tampa toks selektyvus, kai kalbama apie Lietuvos konservatorių draugus?Aš neraginu paskelbti Lebedkos grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kaip žmogus, rimtai nukentėjęs nuo Lietuvos Valstybės saugumo departamento veiksmų, tokios patirties nelinkėčiau nė vienam baltarusiui. Kalbama ne apie įtarinėjimo praktikos plėtimą, o apie tai, kad nekaltumo prezumpcija nepriklausytų nuo „teisingų“ pažinčių.
Vienodi standartai visiems – štai mano reikalavimas. Tikrinate biografijas – tikrinkite visų ir visiems kelkite vienodus klausimus. Ieškote ryšių su Rusija – ieškokite ten, kur tie ryšiai iš tiesų yra, o ne išgalvokite jų tiems baltarusiams, kurie nepatinka Sviatlanos Cichanouskajos aplinkai. Aptarinėjate pinigus iš Baltarusijos specialiųjų tarnybų, ar tai būtų Cichanouskajos 15 tūkstančių [14], ar Lebedkos 50 tūkstančių dolerių, – neužbaikite temos vien todėl, kad jos veikėjas laikomas Lietuvos konservatorių partneriu. Skelbiate Baltarusijos nepriklausomybę neliečiama vertybe – paklauskite savo pašnekovų, ar jie nemėgino parduoti Baltarusijos už butelį rusiškos degtinės.
Sakoma, kad visus Žemės žmones vienus su kitais sieja šeši rankų paspaudimai.Yra Lietuvos politikų, kuriuos vos vienas ar du rankų paspaudimai sieja su Krymo aneksijos architektu, Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kūrėju ir karo Ukrainoje pradžia.Ir kažkodėl šiose istorijose vis iškyla tie patys pažįstami tų pačių Lietuvos politikų veidai.Norintys išsamiau susipažinti su Baltarusijos ir Rusijos integracijos tema bei pagrindiniais jos vykdytojais priede gali rasti mūsų stebėsenos apžvalgą su surinktais faktais.
Pagarbiai,Olga Karach[1] Maura Reynolds.
„Merger Outline Calls for Belarus to Be Swallowed Up by Russia“. Los Angeles Times, 2002 m. rugpjūčio 15 d. https://www.latimes.com/archives/la-xpm-2002-aug-15-fg-belar…[2] Aleksandras Feduta; Olegas Boguckis; Viktoras Martinovičius. „Baltarusijos politinės partijos“, p. 60. https://collections.fes.de/publikationen/ident/fes/07073[3] „Belarus Segodnia“. „Neramina Nemcovo priimamasis…“. https://www.sb.by/articles/bespokoit-priemnaya-nemtsova-.htm…[4] Michailas Culadzė. „Sudie, sąjungine Rusija“. „Kommersant Vlast“, Nr. 33, 2002 m. rugpjūčio 27 d., p. 34. Pranešimas apie tai, kad Borisas Nemcovas ir Anatolijus Čiubaisas dar prieš Putinui tampant prezidentu siūlė Borisui Jelcinui prijungti Baltarusiją prie Rusijos atskiromis sritimis. https://www.kommersant.ru/doc/337889[5] Europos Sąjungos Taryba. Sprendimas (BUSP) 2020/399, Vladislavui Surkovui taikytų sankcijų pagrindų aprašymas (į sankcijų sąrašą įtrauktas 2014 m. kovo 21 d.): vietos grupių mobilizavimo Kryme prieš Ukrainos valdžią organizavimas. https://eur-lex.europa.eu/eli/dec/2020/399/oj/eng[6] Alya Shandra, Robert Seely. „The Surkov Leaks: The Inner Workings of Russia’s Hybrid War in Ukraine“. Royal United Services Institute (RUSI), 2019 m. liepos 16 d. Susirašinėjimo apie Rusijos kontroliuojamų darinių Rytų Ukrainoje politinį ir ūkinį valdymą bei „Novorosijos“ projektą tyrimas. https://www.rusi.org/explore-our-research/publications/occas…[7] Sanshiro Hosaka. „Welcome to Surkov’s Theater: Russian Political Technology in the Donbas War“. Nationalities Papers, 2019 m. Nutekėjusio susirašinėjimo ir viešų duomenų apie kadrų sprendimus „DLR“ bei „Novorosijos“ projekte palyginimas. https://doi.org/10.1017/nps.2019.70[8] Europos Žmogaus Teisių Teismas. „Ukraine and the Netherlands v. Russia“, Didžiosios kolegijos sprendimas dėl priimtinumo, 2022 m. lapkričio 30 d. (paskelbtas 2023 m. sausio 25 d.), §§ 670–672. Įrodymų dėl Rusijos kontrolės skiriant pareigūnus „DLR“, įskaitant medžiagą apie V. Surkovo susirašinėjimą ir kontaktus 2014 m. gegužės–liepos mėn., vertinimas. https://jusmundi.com/en/document/decision/en-ukraine-and-the…[9] „Nezavisimaja gazeta“. „Borisas Nemcovas: Mano pokalbių nuolat klausomasi nuo pat darbo vicepremjeru laikų“, 2002 m. rugsėjo 5 d. https://www.ng.ru/politics/2002-09-05/1_nemtsov.html[10] Žmogaus teisių centras „Viasna“: Anatolijus Lebedka kreipėsi į Baltarusijos Respublikos prokuratūrą, prašydamas iškelti baudžiamąją bylą dėl jo telefoninių pokalbių klausymosi. https://spring96.org/ru/news/7201[11] „Kommersant“. „Dabar jūs Rusijoje suprasite, kas yra Lukašenka“. https://www.kommersant.ru/doc/347858[12] Sviatlana Cichanouskaja davė išskirtinį interviu radijui „Echo Moskvy“. https://motolko.help/ru-news/svetlana-tihanovskaya-dala-eksk…[13] Radio France Internationale (RFI). „Sviatlana Cichanouskaja tikisi konstruktyvaus Kremliaus vaidmens sprendžiant konfliktą Baltarusijoje“. https://www.rfi.fr/ru/россия/20211027-светлана-тихановская-надеется-на-конструктивную-роль-кремля-в-урегулировании-конфликта-в-беларуси[14] „Chartija 97“. „Cichanouskaja patvirtino gavusi 15 tūkst. eurų iš Baltarusijos specialiųjų tarnybų“. https://charter97.org/ru/news/2025/8/7/651164/
Jūsų parama padeda mums tęsti žmogaus teisių gynimo ir taikos stiprinimo veiklą.Paremkite mūsų veiklą
ourhouse. musunamai.lt




