Sraigė ir Valtorna
Kiūtojo vynuoginė Sraigė ant vijokliu tapusios vynuogės lapo ir mastė apie pasaulio pabaigą. Tuomet jos gyvenimas turėtų nutrūkti. Nebebus rytojaus.
Tuo tarpu Vynuogė aistringai raizgėsi apie langą, kamienu nepadoriai prie jo prisiliesdama. Susilieti ir panirti amžinybėn svajojo. Tarsi neklata mergelė vėjeliui pūstelėjus virpėjo. Neretai drebulys ją krėtė, kad atsako nesulaukia. Kol Vynuogė puoselėjo šviesias viltis, Sraigė planavo gyvenimo baigtį. Netikėtai žvilgtelėjusi langan, išvydo švytinčią lentą (televizorių). Joje regėjosi judančios figūros. Primerkusi akį išvydo muzikantą. Jis apkabinęs rankose laikė jos giminaitę. Ta švytėjo ir kriokė.
– Ji tokia puošni ir laiminga, – pamanė vynuoginė Sraigė. – Glėbyje laikoma, meiliais žodžiais girdoma.
Ūmai nušvito ir ištarė:
– Gyvensiu. Reikia tik šiek tiek dar paūgėti. – Viltis kriokti kažkieno rankose ją stūmė pirmyn.
-.-.-.-.-.-.-
Gitara
Vienas klausė savęs: kokia jo moteris turėtų būti?
– Ideali,- atsakė pats sau.
– Tokių nebūna, – paneigė balsas.
Tuomet Vienas paėmė medžio gabalą. Kad nebūtų kietakaktė, išsirinko plonesnį, lankstesnį. Susimąstė, kaip ji turėtų atrodyti? Svarbiausiu aspektu moteryje laikė jos figūrą. Issidrožė, liemenį akcentuodamas. Klubai ištryško tarsi dvi versmės ant kurių rankoms poilsio rasdavosi. Kad matytu jos širdį, skylę išsigręžė. Žinojo, kad širdys meluoja. Dabar jos širdin galės pažvelgti, mintis skaityti. Kad nebūtų nebyli, stygas ištempė. Tikėjosi atsako susilaukti. Suėmęs už kaklo rankomis lyg gulbę glaudė ir melodijos prašė.
Red. prierašas: kalba netaisyta