Mums rašo

LIUDIJIMAS. Apie 20012 05 17 įvykius Garliavoje, Klonio g.5

Written by Redakcija · 9 min read

Angelinos Saldauskaitės, gim.1956 07 02, gyv. V.Krėvės per. 99A-15, Kaunas, dirbančios pastatų ir statinių konstruktoriumi, tel. 867060921

Kaip aš atsiradau Klonio gatvėje? Kas ten mane atvijo?  Tiesą sakant-melas ir nesuvokiami protu teisėsaugos organų veiksmai ir pareiškimai, susiję su pedofilijos ir 2009_10_05 žudynių bylomis . Tas melas laisvai liejosi iš ne kurių „nepriklausomų“ TV kanalų ir laikraščių ir mane kaip žmogų su aukštuoju išsilavinimu ir nemaža gyvenimo patirtimi tiesiog žemino- jie visomis išgalėmis stengėsi, kad aš tikėčiau ne sveiku protu ir patirtimi, o jų pasakomis. Prisimenu, kad dar 2009 metų rugsėjo mėn. per TV3 laidos „Prieš srovę“ užkalbinta tada dar vyr. vaiko teisių kontrolierė V.Blinkevičiūtė apie šią pedofilijos istoriją pasakė, kad surinkta pakankamai duomenų apie pedofiliją ir kad byla keliautų į teismą, bet vėliau nė piršto nepajudino, kad  apgint tą mergaitę, veikiau atvirkščiai- prisidėjo prie tų, kurie stengėsi, kad byla nepasiektų teismo.  Mačiau tą mergaitę kelis kartus ir gyvai: per jos tėčio laidotuves, per paminklo jos tėčiui pašventinimą, mačiau kokie šilti jausmai sieja ją su teta Neringa Venskiene. Dar 2011 metų gruodį po teisėjo V.Kondratjevo priimto teismo sprendimo kelis kartus buvau Klonio gatvėje ir turėjau galimybę įsitikinti, kad mergaitės ir jos biologinės motinos tikrai nesieja jokie šilti ryšiai tokie apie kokius kalbėjo vaiko teisių kontrolierė E.Žiobienė ir kt. , turėjau galimybę įsitikinti, kad jei mergaitė būtų norėjusi išeiti su motina, jai niekas nebūtų trukdęs to padaryti.  Dar tą patį gruodžio mėn. po Kauno m.VTA vedėjos B.Daugelienės pasisakymo per TV , kad vaiko(turėta omeny Kedytė) norai nesutampa su jo interesais pasiunčiau jai el. laišką išreikšdama apgailestavimą, kad Lietuvoje turime tokias vaiko teisių atstoves, kurios nesiklauso ir negirdi, ką vaikas kalba, kurios gina neaišku kieno, bet tik jau ne vaiko interesus. Ir žinot ką. Ogi tiesiog ant smūgio per 15 dienų gavau šaukimą atvykti į Kauno VPK smurtinių nusikaltimų skyrių, kur jau kaip specialusis liudininkas turėjau liudyti prieš save ir aiškintis kodėl aš rašiau( turiniui  tardytoja pretenzijų neturėjo).  Tada dar pagalvojau, jog jei taip operatyviai būtų aiškinęsi D.Kedžio skundus, tai visos tos žudynių istorijos galėjo ir nebūti. Iki šiol negaliu suprasti, ką tuo iškvietimu į PK norėjo pasiekti tardytoja, bet ką pasiekė žinau-visokių kūrių ir kryževičių tvirtinimu, kad Lietuva teisinė valstybė čia net nekvepia; tai man labiau neša į policine valstybę.

2012 03 23 dieną buvau darbe, kai interneto pagalba sužinojau, jog į Klonio gatvę atvyko Stankūnaitė lydima antstolės ir policijos. Meldžiausi ir dar tikėjausi, kad Kondratjevo teismo sprendimas bus vykdomas civilizuotai, pagal įstatymus ir sutinkamai su  Kėdainių r. apylinkės 2012 03 22 dienos teismo nutartimi nenaudojant prievartos prieš mergaitę, tuo labiau , kad tą dieną dar ir Prezidentė pareiškė, jog smurtas prieš vaiką negalimas. Deja, deja… kaip aš klydau. Prievarta ir smurtas prieš vaiką buvo panaudotas ir tik vienos vaiko teisių specialistės dėka tas smurtas buvo tą dieną nutrauktas. Atrodo, kad po tokių antstolės, biologinės motinos ir policijos veiksmų turėjo kilti didžiausias triukšmas visose valstybinėse institucijos. Bet kur tau. Tylėjo netgi ir prezidentė, į kurios žodžius eilinė(o gal vis dėlto neeilinė?) privati antstolė nusispjovė praėjus tik valandai po tų žodžių. Veikė tik prokuratūra- operatyviai pradėjo tirti smurto ne ne prieš mažą bejėgį vaiką, o prieš tą vaiką draskiusią biologinę motiną panaudojimą ir ant greičio pareiškė įtarimus to „smurto“ kaltininkui 74 metų vos paeinančiam D.Kedžio tėvui.

Ir ką gi aš eilinė Lietuvos pilietė, matydama tokias neteisybes galėjau padaryti? Siunčiau el. laiškus seimo nariams, vaiko teisių kontrolierei Žiobienei, antstolei Vaicekauskienei, apeliavau į jų sąžinę, prašiau pagalbos mažai mergaitei. Ką dar galėjau padaryt? Per porą savaičių nudirbau skubiausius savo darbinius įsipareigojimus ir pradėjau rytais bent trejetui valandų į dieną važinėti į Klonio gatvę, kad palaikyti  tą mažą mergaitę ir jos artimuosius, kad, jeigu kas, būti liudininku jei ir vėl ateitų vykdyt Kondratjevo teismo sprendimo, kad tiesiog nestovėt po medžiu… Čia Klonio gatvėje tų budėjimų metu aš sutikau pačius nuoširdžiausius, pačius nesavanaudiškiausius žmones, tokius, kuriems ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje, kuriems skauda širdį, kai ją skauda ir mažam vaikui, kurie supranta, jog 4 metukų vaiko neprimokinsi pasakot  tokių baisių istorijų apie „sysalus“, kokias pasakojo  mažoji D.Kedžio dukrelė. Tos 3 valandos kas rytą ir laisvadieniai, praleisti „patvoryje“ buvo didžiausia atgaiva mano širdžiai. Darbo dienomis rytinių budėjimų metu niekuomet nematydavau mergaitės, bet laisvadieniais turėjau progą dar ne kartą įsitikint, kad tarp mergaitės ir jos tetos yra ypatingai šiltas ir stiprus ryšys- atvirai pasakysiu, kad taip šiltai bendraujant retai pamatysi net ir  tikrus tėvus ir vaikus. O visokių pūrų, žiobienių tvirtinimai, kad mergaitė įkalinta, kad atskirta nuo visuomenės ten pabuvus galėtų kelti juoką jei nesuprastum, kad tai tik eiliniai propagandos perliukai. Taip, mergaitė gal ir bijojo palikti savo namus, bet ko ko, o draugų jai ten niekad netrūko. Aišku, aš artimai nepažinojau Deimantės, to niekada ir nesiekiau, nežinau, ką ji laikė savo širdutėj, bet kai ji žaizdavo su vaikais kamuoliu, važinėdavosi riedučiais ar netgi mokė važiuoti riedučiais kitus ji atrodė kaip ir bet kuris kitas žaidžiantis vaikas. Viena, ką galiu pasakyti, kad ji tikrai judrus vaikas, kuriam nuolat reikia ką nors veikti.

Gegužės 11-os vakare pradėjo sklisti kalbos, kad iki gegužės 16-os jie(antstolė ir Co) jau tikrai „ims vaiką“. Taip, taip, būtent ims kaip imami didžiausi nusikaltėliai, nes po kovo 23-ios dienos, kai mergaitė būdama stresinėje situacijoje, kai net ir norėdamas nesuvaidinsi, aiškiai išrėkė visiems iki tol jos negirdėjusiems ar nenorėjusiems girdėti, kad ji nori gyventi tik su Neringa, kad ji nekenčia Laimos apie kokį dar teismo sprendimo vykdymo būdą dar galima buvo kalbėti? Neramu kažkaip pasidarė. Mes su kaimynystėje gyvenančiu vyruku, su kuriuo kiekvieną rytą pirmu visuomeniniu transportu vykdavome kartu į Garliavą, nutarėme paankstinti savo atvykimus ir vykti su jo mašina, kad jau kokią penktą val. būtume prie Kedžių namų. Gegužės 16d.  pasirodė šiokių tokių pragiedrulius pranašaujančių žinių: vienas iš pagrindinių komentatorių Garliavos mergaitės istorijoje psichiatras Dainius Pūras pirmadienį, gegužės 14 d., pasitraukė iš Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos (LVPPD) valdybos, Vaicekauskienė dar prieš dieną pareiškė, jog šią savaitę mergaitės tikrai neims, dėl mergaitės perdavimo mamai į Lietuvą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) kvietimu atvyksta ekspertai, kurie talkins Lietuvos specialistams. Taip norėjosi tikėtis, kad jei danų ekspertai išgirs ir supras mergaitės norus ir motyvus, tai gal ir Lietuvos specialistai bus priversti išgirsti. Deja…

Vakare apie 22 val. paskambino sesuo iš Klaipėdos sunerimusi , kad gauta žinių, jog rytoj iš pat ryto planuojamas Klonio puolimas (kaip vėliau pasimatė, tai iš tikrųjų ir buvo puolimas). Nors pačiai širdis pradėjo tankiau plakti, stengiausi nuraminti seserį ir save- na juk negali šito būti, juk danai atvažiuoja…

Ryte mes su kaimynu apie 5-ą val. jau buvome Klonio gatvėje. Žmonių buvo keleriopai daugiau nei įprastą rytą. Lijo.  Sėdėjome visi palapinėje, gėrėme rytinę kavą, kalbėjomės, kai kas snūduriavo. Pora minučių po šešių į palapinę kažkas įbėgo ir sušuko. Sėdėjau kitame palapinės gale, todėl nemačiau nei kas įbėgo, neišgirdau nei ką sušuko bet iš to , kad visi staiga pašoko iš savo vietų ir puolė laukan supratau-prasidėjo.  Sustojome visi prie namo keliomis eilėmis – vaikai , paaugliai ir moterys arčiau namo, po to vyrukai. Aš stovėjau po laiptais. Pirmoje eilėje stovintys pasiėmė vėliavas. Priekyje vyrukai sustatė suolus. Laukėme, o širdis tuo tarpu atrodė iššoks lauk. Ir pagaliau sulaukėme- visas kiemas žaliai nusidažė nuo tokios jų gausybės. Moteris per porą žingsnių nuo manęs mėgino ramint visus o gal save:

  • Nieko jie mums nepadarys, juk mūsų pusėje Tiesa.

Kažkas pradėjo giedot Lietuvos himną. Prisijungėme visi. O jie tuo tarpu iš lėto grėsmingai artėjo link mūsų. Dar pilnai nebaigus giedot, jie pradėjo reikalaut, kad praleistume antstolę. Pradėjome pamažu spraustis, kad padaryt taką antstolei, vaiko teisių  tarnybos atstovei praeiti iki durų. Dar akimirką šmėkštelėjo mintis, kad gal viskas vis dėlto vyks teisiškai-įeis antstolė su vaikų teisėmis ir viską atliks pagal įstatymą, o mergaitei nesutikus  eiti viskas taip ir pasibaigs. Bet ta akimirka buvo tokia trumpa, nes dar nespėjus padaryti tako praėjimui, priekyje prasidėjo sumaištis ir stumdymasis. Nesupratau kodėl ir tik vėliau sužinojau, kad tik už žodžius, jog praleidžiame tik antstolę ir vaiko teises, buvo pačiuptas ir išvilktas fotografas. Na ir užvirė tikras pragaras. Mačiau tik, kad priekyje policininkai čiumpa žmones iš priekinės eilės ir velka, keliese vieną. Priekyje esantys žmonių skaičius pradėjo staigiai mažėti. Staiga per kokį metrą nuo manęs moteris suriko:

  • Man į akis kažko pripurškė!
  • Saugokit akis, saugokit akis!- pasigirdo dar keli šūksniai .

Išsigandau ne juokais: juk ir taip ne kažin koks tas mano regėjimas, o jei dar kas nors toms mano akims atsitiks. Užsimerkiau ir viena ranka laikydamasi už laiptų, kita ranka dar mėginau laikyti prieky esančius. Prasimerkusi pamačiau, kad priekyje beveik nieko neliko, tik keli policininkai parvertę ant žemės tempė nedidelio ūgio vyruką, apie kurį žinojau tik tai, kad jis iš Kaipėdos. Laikiau jį, bet neišlaikiau. Pradėjau trauktis atatupsta, pajutau spaudimą iš nugaros, bet ir jis po poros minučių baigėsi.  Apsidairiau aplink. Viešpatie, kiek mūsų mažai bebuvo likę- tik saujelė paauglių prie durų aš ir dar viena moteris, kuri atsiklaupė prie laiptų, apsikabino laiptasiją ir meldėsi. Pasekiau jos pavyzdžiu: atsiklaupiau, apsikabinau laiptasiją, užsimerkiau ir ėmiau balsu melstis:

-Viešpatie, pasigailėk mūsų visų!

Girdėjau tik savo balsą ir savo maldą. Vėliau tik sužinojau, kad šalia klūpanti moteris buvo irgi „pavaišinta“ kažkokiomis dujomis.  Man bent jau tiesioginių „vaišių“ į veidą neteko pajusti.  Beklūpėdama pajutau, kaip kažkas pradėjo plėšti mano rankas. Neilgai tikriausiai išsilaikiau- kur jau man pagyvenusiai atsilaikyt prieš į porą man į sūnus tinkančių pagal amžių.

Atplėšę rankas pradėjo vilkt į kiemą. Atsimerkiau ir … vos nesusivėmiau-mane vilko kažkokios kaip iš siaubo filmo į gorilas panašios juodos būtybės. Kada ir iš kur jos išdygo tam pragare net nepastebėjau, bet savijauta jas pamačius buvo siaubinga. Nuvilko mane į kiemo pakraštį prie kitų. Atsisukau ir pamačiau, kad prie namo žmonių neliko.  Priešais mus, atitvėrę mus nuo namo ir tako stovėjo pora eilių tų į gorilas panašių būtybių (žmonių jie nei išvaizda nei savo elgesiu nepriminė). Tuo metu prie namo durų pasirodė baltomis kaukėmis „pasipuošę“ ir diskiniu pjūklu apsiginklavę ir pradėjo pjauti duris. Garsas buvo klaikus ir per nervus einantis. Man sunku ir įsivaizduoti, ką tuo metu turėjo jausti tie, kurie buvo tuo metu name, nes mums, atokiau nuo namo stovėjusiems buvo baisu. Daug kas iš žmonių verkė. Per „gorilų“ galvas galėjome pamatyti, kaip nupjautas duris iškėlė ir pastatė prie sienos.  Kas ten prie tų durų toliau vyko, nieko negalėjau beįžiūrėti, tik po kurio laiko tas pačias šviesias kaukes(nežinau kaip buvo iš tikrųjų, bet jie man pasirodė gerokai aukštesni už likusius ir matyt todėl pakankamai gerai galėjau įžiūrėt jų buvimo vietą) pamačiau jau prie terasos lango.  Pasigirdo smūgiai.   Po kelių smūgių iš garso ėjo suprast, kad terasos langas pasidavė.  Matėsi, kad prie namo buvusių policininkų kiekis ryškiai sumažėjo, iš ko galima buvo daryt prielaidas, kad visi jie sulindo į namą.  Žmonės vieni verkė, kiti meldėsi. Išgirdau, kaip kažkurie pradėjo skanduoti „gėda, gėda“ ir pamačiau, kaip per kiemą vedamas kunigas Varkala, po to dar pamačiau kaip tempiama kelių policininkų net  močiutė Kedienė. Spėjau tik atkreipt dėmesį, kad ji vos ne pusnuogė. Sunku perteikti žodžiais, ką tada ten jutau. Po kelių minučių privažiavo baltas autobusiukas. Visiems manau buvo aišku, kas tame autobusiuke yra. Po kiek laiko pagal skydų ir apsauginių judėjimą galėjau spręsti, kad į namą buvo įvesta Stankūnaitė. Tepraėjo atrodo tik keletas akimirkų, kai iš namo pasigirdo siaubingas, kraują stingdantis mergaitės klyksmas. Kiek tame klyksme buvo siaubo, baimės, nevilties… Dar ir dabar negaliu pamiršt to vaiko klyksmo. Aplink jau verkė ne tik moterys, bet ir vyrai, kurie prieš tai dar bandė tas moteris raminti. Kai kas iš žmonių dar bandė kreiptis į policininkus, kad šie vykdytų savo pareigą ir gintų vaiką, bet tuščiai. Tada nuo namo skubiai pajudėjo skydų ir apsauginių būrys , o už akimirkos baltasis autobusiukas skubiai per kelias akimirkas išvažiavo.

Žinau, kad tomis akimirkomis pasaulis pasikeitė, panašiai kaip jis pasikeitė po 1991 01 13, kaip pasikeitė po 2001 09 11, o gal net ir dar baisiau, nes aš savo akimis pamačiau, kaip,  prisidengus teismo sprendimo vykdymu,  buvo vykdomas smurtas prieš žmones ir, kas visų baisiausia, prieš mažą vaiką.

Tik išvažiavus autobusiukui, aš pamačiau kieme Karolį, mažametį Neringos Venskienės vaiką. Jis ėjo vos ne bėgte per kiemą, o jo akys buvo kaip stiklinės. Man susidarė įspūdis, kad tas vaikas pats nesuvokė, ką jis darė ir kur ėjo. Ir tik po to, kai kieme pasirodė Neringa Venskienė ir, matyt susirado jį, šalia savo mamos tas vaikas pasikūkčiodamas verkė. Kokią pamoką tą dieną gavo ir šis vaikas ir dar keli vaikai, kurie tą dieną kartu su tėvais buvo atvykę į svečius pas Deimantę? Juk tie, kurie veikė valstybės vardu tą dieną Klonio gatvėje aiškiai davė visiems suprasti, kad jei tu esi mažas ar silpnas, tai tu gali klykti mažas žmogau kiek nori, tu gali reikalauti savo teisių, tu gali skųstis , kad tave nuskriaudė kiek tik nori- jiems viskas vis vien, jie pasitvarkys kaip tik nori, kaip reikia jiems, o ne tau, nes jų rankose daug daug fizinės jėgos. Po tokios akivaizdžios didelio smurto prieš mažą vaiką pamokos juokingai beatrodo agitacinės„savaitės be smurto“ ir panašios akcijos. Geriausiai juk moko gyvi pavyzdžiai.

Taip, ką ir bekalbėti apie tai, ką pergyveno tą dieną Klonio vaikai, jei net ir suaugusiems, net ir pagyvenusiems tai buvo tikras šokas. Žinau, kad tą dieną mes po to tiesiai važiavome į Vilnių, tikėdamiesi rasti užtarimą pas Prezidentę, žinau, kad buvo mitingas, kad lijo lietus visą dieną, bet to nejutau. Tik vėlai vakare grįžusi namo aš nebeišlaikiau ir tiesiogine to žodžio prasme užkriokiau. Verkiau taip, kaip tikriausiai gyvenime nebuvau verkusi. Ir tik gerai išsirėkusi, aš pajutau, kad ne tik dvasiškai, bet fiziškai buvau išprievartauta-  man skaudėjo visas kūnas, nebegalėjau pakelti rankų, galva plyšte plyšo nuo skausmo, o dėl  skausmo gerklėje nebegalėjau nė kąsnio praryti.  Taip, buvau išprievartauta aš, buvo išprievartauti visi ten buvę, buvo išprievartauta Lietuva, tik panašu, kad ne visi dar ir šiandien tai suvokia.

Red. prierašas: kalba netaisyta.