Ožiukas jaunas
kūdikio akim
tarp obelų
smagių mergaičių
pagonys kuria
laužą
vyre bėk tolyn
oželis nori žaisti
žaliam kalnely
prie medinių gonkų
nežemiška idilė
nuo kuorų ąžuolų
virtinės akmenų
upelis papartynuos
vėjelis lengvas
saulės spindulys
pavargo gaišti
kovoj su debesiu tamsiu
lemtingas raištis
pagavo klegesį
aukštai dangaus valdovas
pritraukė aukurą
ranka vėjuotais šuorais
sužvarbę žmonės
kojom vis dar žemę liečia
Perkūnas pas save
oželį kviečia
paplūsta ežerėliais
dvi nekaltos akys
stebuklas danguje
oželis šneka