Mylimų žmonių netektis žmogaus evoliucijos pažiūriu – natūralus procesas. Deja, atsiskyrimas su išėjusiais Anapilin, nėra toks natūralus ir paprastas. Protas gali jums pateikti daug receptų kaip išgyventi tokias būsenas, o širdis – liūdės. Praėjus pačiom skausmingiausiom akimirkom sugrįžtame prie netvarkingo smėlio kauburėlio su viltimi sutvarkyti aplinką ir įamžinti mums brangaus žmogaus atminimą. Ir klausimas: ,,Kaip?” verčia ieškoti širdžiai ir protui priimtinų variantų.
Deja, aplink sutvarkytose, o ypač naujuose kapavietėse, man šiurpą kelia brangių marmurinių paminklų eilės, kurių erdvei išsaugoti kertami net augantys medžiai (krinta spygliai, žiedadulkės, lapai). Manau, kad tokia tradicija yra visiškai nepriimtina, nes mūsų etnokultūroje taip niekuomet nebuvo įamžinamas žmogaus atminimas, nes iš tolimų kraštų atgabentas marmuro luitas nei mirusiąjam, nei gyvajam nėra svarbiau nei gražiai lapojantis medis su šakose čiulbančiais paukščiais. Deja, marmurinių paminklų eilės rodo ką kitą, todėl norisi paklausti, kokias tradicijas mes kuriame ir ko susilauksime ant savo kapaviečių, pabaigę savo žemišką kelionę? Gi, puikiai suprantame, kad šio žemės gabalėlio privatizuoti nepasiseks – pasikeis karta kita ir ten galvelę glaus jau kiti žemės gyventojai. Todėl lietuviai nuo seno išmintingai ant kapaviečių statė tik medinius kryžius – sudūlėjo per pusšimtį metų medis, pavirto dulkėmis žmogaus kūnas ir toje vietoje jau laidojamas kitas …
Plačiau atvėrus akis ir šiandiena rasime labai subtilių, gražių kapaviečių tvarkymo pavyzdžių. Pirmiausia prieš akis iškyla a.a. Tėvo Stanislovo sutvarkytos Žibartonių, Paberžės kapinės. Jis pirmas taip vadinamu sovietmenčiu, Lietuvoje mokė žmones deramai pagerbti žmogaus atminimą. Įeinant pro šių kapinių vartus jus pasitinka vėjuje skambančių raktų muzika. Raktas kaip žemiško gyvenimo simbolis ,,įnešamam” pro kapinių vartus jau nebereikalingas. Gražiai aptvertose erdviose kapinėse užteko vietos ir 1963 metų sukilėliams bei už kapinių tvoros kitose parapijose laidojamiems savo noru iš gyvenimo pasitraukusiems. A.a. Tėvas Stanislovas tyliai pasipriešino tokiai neteisybei – Dievo, o ne žmogaus teisė teisti. O mums tai primena Paberžės kapinėse vietoje paminklo ant pastatyto didžiulio stulpo, pavadinto ,,Nusivylusiems“, sukabinti variniai varpeliai… Toje pat tradicijoje yra prižiūrimas ir a.a. Tėvo Stanislovo kapas – medinis kryžius ir kuklus smėlio kauburėlis. Taigi, norėdami surasti sau ir savo šeimai priimtiną variantą pasidairykime po šias ar kitas senąsias kapines – nesivaikykime visai netikusios mados – to mus palikusiems tikrai nereikia.
Na, o keliaudami po Angliją ar Škotiją galime sutikti dar gražesnių pavyzdžių. Ten nuo seno vietoje paminklo artimi žmonės perka gražų medinį suolelį ir stato parkuose, upių pakrantėse. Taip simboliškai išėjusysis pasitarnauja gyviesiems ir yra deramai prisimenamas. Ant suolelio pritvirtintoje varinėje lentelėje – mirusio žmogaus vardas, pavardė, veiklos rūšis lyg ir suasmenina suolelį su išejusiu žmogumi. Man didžiausią nuostabą kėlė suolelių pastatymo datos: 1967, 1970, 1980… Tokios datos ir taip naujai atrodantys suoleliai! Ir tuomet supranti kokia praraja skiria mūsų visuomenes – pernai mes pastatėme suolelį savo kolegės atminimui (saugojamoje teritorijoje), o šiemet jis jau sulaužytas. Taigi, gal mūsų šiandieninės samonės lygmeniui tie marmuriniai paminklais tik ir tinka – medis, metalas, varis mūsų sugrubusiai sąmonei šiandiena dar per subtili medžiaga…