GAVĖNIA yra susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas. Laikas, kai turime susitaikyti su Dievu, su savimi, su žmonėmis. Taip mes paliksime klystkelius ir grįšime į išganymo kelią. Per šį laiką mes turime pasikeisti, bet to neįvyks be mūsų pačių pastangų, be maldos ir atgailos.
Kas gi yra Gavėnia ir ką gali duoti mūsų gyvenimui? Gavėnia yra keturiasdešimt atgailos, susitaikinimo, atsivertimo dienų. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Gavėnios ir korono viruso metu saviizoliacijos laike reikia susilaikyti nuo mėsiškų valgių, pasninkauti. Pasninkavimui geriausiai tiktų senieji kuršių kopininkų žuvienos valgiai…
Kuršių gastronomijos (kulinarijos) paveldas
Per stintų gaudymo pradžios ar vasaros sezono atidarymą Juodkrantėje, Nidoje ir Palangoje kai kurios maitinimo įmonės pasiskelbė gaminančios kuršių kulinarijos paveldo valgius. Deja, tai buvo apgailėtina profanacija, – kažkas girdėta, kažkas nusiklausyta, bet nesuprasta… Ant beržinių ripkų, tinkamų nebent vaikams ritiniui mušti, (pajūrio kultūrtrėgerių paskelbtų XIII amžiaus lėkštėmis?!) uždrėbta grucė (perlinių kruopų košė) ir pupos su morkomis, labiau tiktų Aukštaitijai, kur auginami alui miežiai ir iš jų gaminamos perlinės kruopos arba Dzūkijai, besiverčiančiai grikių ir pupų auginimu.
Beje, kuršiai nei kopininkai, nei žemininkai niekada nekepė žuvies molyje. Visų pirma ne taip lengva to molio rasti pajūryje, o antra – kokiam biesui tas išsidirbinėjimas, jei žuvį puikiausiai ir skaniausiai galima išsikepti neišdarytą ir neskustą virš žarijų ant grotelių arba tiesiog ant blėstančių žarijų duonkepėje krosnyje ant pado ar net lentų, arba net virš žarijų lauže, kaip per amžių amžius darė kuršiai.
Mažojoje Lietuvoje Klaipėdos krašte gyveno lietuvininkai šišioniškiai, kuršiai kopininkai gyvenę Kuršių nerijos Kranco, Šarkuvos, Rasytės, Pilkopos, Nidos, Preilos, Pervalkos, Karvaičių, Juodkrantės, Alksnynės ir Smiltynės gyvenvietėse, kuršiai žemininkai, gyvenę Baltijos jūros pakrantėje nuo Melna rago (Juodojo rago) iki Rygos, senieji Mėmelio riterių palikuonys ir vokiečiai kolonistai, kurie save vadino mėmelenderiais. Lietuvininkai šišioniškiai susidarė iš lamatų, kurie gyveno apie Priekulę, ir skalvių, kurie gyveno apie Haydekrugą (Šilokarčemą, Šilutę), bet turėjo bendrą lietuvininkų kalbą, tačiau skirtingą tautinį ir gastronomijos (kulinarijos) paveldą. Karaliaučiaus srityje, kai kryžiuočių ordinas, diegdamas žydų krikščionybę XIII –XV amž. sunaikino nadruvius, sembus, prūsus, bartus, galindus, mažuvius, varmius, pagudžius, pamarėnus, pamedėnus, kulmius, babrėnus, sasnus ir palubius. Išliko tik lietuvininkai būrai su bendra lietuvininkų kalba ir bendru tautiniu bei gastronomijos (kulinarijos) paveldu. Karaliaučiaus senųjų riterių palikuonys ir vokiečiai kolonistai save vadino kionigslenderiais, o susikūrus Prūsijos hercogystei, vėliau karalystei – prūsais (kokia šventvagystė). Dabar šis kraštas yra okupuotas rusų ir paverstas Rusijos karinių placdarmu… Skelbiant gastronomijos (kulinarijos) paveldu vienokį ar kitokį valgį ar gėrimą, vis dėlto reikėtų pasidomėti kas aplamai augo ir buvo auginama minimoje vietovėje, ką savo mityboje vartojo mažosios Lietuvos vietiniai gyventojai (autochtonai, čiabuviai, senbuviai), šiuo atveju – kuršiai kopininkai, kuršiai žemininkai, lietuvininkai būrai ir lietuvininkai šišioniškiai. Neatsakingai skelbiant kokį nors sumanymą gali gautis kaip Vilniuje per Kaziuko kermošių, kai vienas nevykęs juokdarys kepsnius ant iešmo pradėjo kepti ant mėšlui mėžti šakių…
Man lieka tik stebėtis, kad Nidoje, Preiloje, Pervalkoje, Juodkrantėje, Smiltynėje, Drevernoje, Venckuose, Kintuose, Ventės Rage, Mingėje, Šilutėje, Rusnėje, Klaipėdoje, Melnragėse, Karklėje, Nimerztėje, Palangoje ir Šventojoje nėra nei vieno restorano, nei vienos kavinės, nė vienos valgyklos kur būtų galima pasivaišinti kuršių valgiais ir gėrimais. Išskirti reikėtų tik prieš kelis metus „Šturmų švyturio“ restorane pradėjusi dirbti virtuvės šefą Česlovą Žemaitį…
Gal reikėtų susodinti į autobusą visus Pamario ir Pajūrio valdininkus ir nemokšas maitinimo įmonių savininkus, gamybos vedėjus, virtuvių šefus ir pavežioti Lenkijos pajūriu, kur ant kiekvieno kampo yra ką tik pagautos žuvies restoranėlis, kavinukė, paprasta užeigėlė, rūkyklos, žuvų parduotuvėlės. Dvidešimt metų raginu visus Pamario ir Pajūrio valdininkus pradedant merais ir baigiant gamtosaugininkais, maitinimo įmonių savininkus išleisti unikalią kuršių gastronomijos (kulinarijos) paveldo knygą, pagal kurią ir maitinimo įmonių savininkai, ir paprasti žmogeliai galėtų gaminti išskirtinius kuršių valgius ir gėrimus.
Deja, man atrodo, kad dabar Pamaryje ir Pajūryje gyvena tik iš gilaus Lietuvos kaimo kilę kiauliagyvienos valgių ir ubagiško tarybinio kaimo cepelinų garbintojai ir jiems visiems nusispjauti į kuršių tautinį bei gastronomijos (kulinarijos) paveldą… Gal, sakau, atskirai Neringos, atskirai Kintų, Ventės, Mingės, Šilutės, Rusnės, maitinimo įmonių savininkai galėtų tarpusavyje susitarti ir pasikviesti mane, kad išmokyčiau jų maisto gamybos technologus ir virėjus kaip iš tikrųjų reikia bent kepti įvairias žuvis…
SENOVINIAI KURŠIŲ ŽUVIENOS VALGIAI – I dalis Ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Lietuvos pajūryje žuvies gaminti, taip kaip gamino kuršiai niekas nemoka!
Kuršiškai žuviena ir baravykais įdaryta lydeka Kad ir kaip šiandien sumanūs verslininkai „išradingai“ bevadintų savo žuvies patiekalų maitinimo įmones, – žuvų restoranais, žuvų valgių svetainėmis, žvejų užeigomis, kuršių valgiais, deja, deja, niekur, – Klaipėdoje, Palangoje, Šventojoje, Juodkrantėje, Nidoje, Kintuose, Šilutėje, Rusinėje žuvies valgių, taip kaip mokėjo kuršiai, niekas nebemoka paruošti !!! Gėda sakyti, bet šių dienų maisto gamybos technologai ir virėjai moka tiktai žuvį kepti kancerogeniniame aliejuje ir tai dažniausiai tik šaldytą.
Pats bjauriausias ir šlykščiausias dalykas yra tai, kai Lietuvos pajūrio maitinimo įmonėse lankytojui siūloma chemizuota genetiškai išsigimusi ir net negalinti veistis „lašiša“. Žuvienos gamybos būdai, kuriuos žinojo kiekviena net neraštinga kuršietė, jau nebeįkandami net žuvies gamybos technologams. Žuvis kuršiai garindavo ir pusiau garindavo, virdavo ir šutindavo (gamindavo iš vienos žuvies filė su oda be kaulų), apkepdavo (ypač grietinėje) ir troškindavo, kepdavo arba virdavo įdarytą (koše, svogūnais, grybais), ruošdavo įvairiai užpiltas ir stingdytas žuvis.
Kuršių marių karaliūnas – sterkas, įdarytas miežinių kruopų koše su svogūnais ir miško grybais
Kepdavo duonkepėje, orkaitėje, kepdavo ant grotelių, kepdavo ant specialių lentų, kepdavo arba skrudindavo keptuvėje, kepdavo druskoje. Taip pat kepdavo prie laužo šalia žarijų, virš žarijų, karštuose pelenuose, ant grotelių, ant aksties (iešmo). Labiausiai mėgo kepti žuvį neišdarytą su žvynais ir su nevalytomis gleivėmis. O kur dar žalios žuvies prieskoniavimas, sūdymas: keptos ar rūkytos žuvies marinavimas, konservavimas aliejuje?.. Kuršiai žinojo tris žuvų rūkymo būdus: karštą rūkymą, šaltą rūkymą ir parūkytą vytinimą, taip pat vytinimą pagairėje (pavėsyje skersvėjyje), džiovinimą saulėje, džiovinimą duonkepėje krosnyje.
Kuršiškas plekšnių džiovinimas saulėje, taip jie džiovindavo ir nuluptas bei iškaulintas menkes. Džiovintas menkes išmirkydavo vandenyje arba piene ir iš jų ruošdavo net keliasdešimt skaniausių patiekalų
Kitaip sakant, kuršiai žinojo 24 karštuosius žuvies ruošimo būdus, o mūsų dienų profesionalūs virėjai žino tik vien kepimą aliejuje, retas kuris žuvies virimą arba garinimą.
Kuršiškai šaltai rūkytos vėjažuvės senovėje vasaromis buvo skaniausia užkanda prie alaus
MŪSŲ MAISTO PREKIŲ PARDUOTUVĖSE RYŠKIAI RAUDONOS Į LAŠIŠĄ PANAŠIOS ŽUVYS YRA BELYČIAI JŪRINIAI UPĖTAKIAI, DIRBTINIU GREITUOJU BŪDU AUGINAMI NORVEGIJOJE IR ŠERIAMI VAISTŲ, CHEMINIŲ DAŽIKLIŲ (KAD MĖSA GAUTŲSI RAUDONESNĖ), SINTETINIŲ AUGIMO STIMULIATORIŲ BEI SINTETINIŲ RIEBALŲ KAUPIKLIŲ DIRBTINIU ĖDESIU, TODĖL PROTINGI ŽMONĖS ŠIŲ ŽUVŲ, YPAČ SAVO VAIKŲ MITYBOJE NETURĖTŲ IŠ VIS VARTOTI. Prisiminkite, kiek kartų Jums suvalgius norvegiškos lašišos, kildavo šleikštulys, o užkandus riebių rūkytų papilvių net skrandis sustodavo, pagalvokite kodėl Jūsų vaikeliai tos žuvies ypatingai nemėgsta, nors Jūs ją per jėgą grūdate…
Lašišą, šlakį, kiršlį, upėtakį, syką, introdukuotą Lietuvos ežeruose peledę išmokite sūdyti namuose. Skusti žvynų nereikia, nebent jei žuvys purvinos, tai jas nuplauti. Nupjauti žuviai galvą, išdaryti, popierine servetėle iššluostyti kraują. Perpjauti žuvį išilgai per pusę, išpjauti nugarkaulį (iš nugarkaulio ir lašišos galvos su išplėštomis žiaunomis galima išvirti skanią žuvies sriubą), ištraukyti didžiąsias ašakas, o mažąsias ašakas nugaros dalyje galima aptikti braukiant pirštu ir ištraukti su pincetu. Abi puseles apibarstyti stambia druska, išmaišyta su cukrumi (1 kg žuvies – 95 g druskos ir 15 g cukraus), puseles suglausti, dėti į dangteliu uždaromą indą ir kišti į šaldytuvą. Patartina kelis kartus apversti, bet jei nėra laiko, – nieko baisaus. Taip vakare pasūdžius lašišą, ryte jau ją galima valgyti. Sūdant netinka jokie krapai, malti ar grūsti pipirai, – žuvis pradės rūgti. Kas nesupranta sūdytos lašišos natūralaus skonio ir kvapo, tai prieš valgant gali ją pats sau „pasigardinti“ maltais baltais, juodais, raudonais, sičuano arba kitokiais pipirais, smulkiai kapotais krapais, kalendromis, peletrūnais, apšlakstyti brendžiu, degtine, apelsinų ar citrinų sultimis Praradusieji skonį ir sveiką nuovoką gali užvaryti saują chemizuotų citrinpipirių, net šlykščiosios vegetos…
Lietuviai turėtų įsikalti į galvą, kad parduotuvėse lašišų nėra!!! TIKRŲ LAŠIŠŲ NĖRA RESTORANUOSE, KAVINĖSE IR KITOSE MAITINIMO VIETOSE.
Baltijos lašišos, taip pat šlakiai yra šviesiai rusvos spalvos, kaip upėtakiai, kiršliai, seliavos (seliavos yra didžiausias Lietuvos turtas, kurias jau nuo karaliaus Vytauto laikų lietuviai parūkytas užpildavo verdančiu dilgėlių arba kanapių aliejumi ir taip ruošdavo maisto atsargas žiemai – kas yra ragavęs šitaip paruoštų seliavų, tai po to benzininiame aliejuje per pusę su vandeniu konservuotų šprotų ar sardinių ir į burną nebeima), o sykų ir peledžių žuviena yra rausvai balkšvos spalvos. Gėda sakyti, bet šių dienų maisto gamybos technologai ir virėjai moka tiktai žuvį kepti ir tai dažniausiai tik šaldytą.
Pats bjauriausias ir šlykščiausias dalykas yra tai, kai Lietuvos pajūrio maitinimo įmonėse lankytojui siūloma chemizuota genetiškai išsigimusi ir net negalinti veistis „lašiša“.
Ko blogo nemažesnė bėda yra su auksaspalvėmis doradomis, intensyviai auginamos Viduržemio jūroje panardintose varžose ir penimos pramoninėmis chemizuotomis granulėmis su sintetiniais augimo stimuliatoriais ir baltymų kaupimo greitintojais, taip pat cheminiais antibiotikais ir kitais antibakteriniais cheminiais preparatais, kad šiltuose vandenyse jų nepultų virusinės ligos, bakterijos, parazitai ir kirmėlės. Nors natūraliai jūrose gyvenančios dorados iki prekybai tinkamo dydžio užauga per tris metus, tai dirbtinai varžose auginamos dorados – per pusantrų metų.
Besirūpinantys sveika mityba valdininkai bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos turėtų uždrausti importuoti ir pardavinėti ypatingai brangias ir dar ypatingiau nuodingus žuviagyvius – dirbtinai augintas „doradas“, norvegiškas „lašišas“, taip pat Kinijos fermose auginamas tilapijas, kurios yra šeriamos gyvulių mėšlu bei labiausiai pavojingas pangasijas, kuriuose gausu nuodų, bakterijų, sunkiųjų metalų, hormonų. Priežastis – Mekongo upė, kurioje veisiama žuvis, – viena labiausiai užterštų upių Vietname. Kad žuvys greičiau augtų, patelėms suleidžiama hormonų, kurių sudėtis slepiama. Vartojant pangasiją pažeidžiamos kepenys, kraujas, vidaus organai… Gal būt nukaršusiems pensininkams tuos žuviagyvius būtina valgyti – greičiu išmirs, bet šiuo niekšingu dirbtiniu žuvų augintojų išmislu maitinti jaunus žmones arba vaikus yra sąmoningas savęs ir savo šeimos genocidas, už kurį ir tiekėjai, ir pardavėjai, ir valgių gamintojai turėtų būti bent išmesti iš darbo….
Kuo jaunuoliai, vyrai ir moterys daugiau tos cheminiai kastruotų žuviagyvių suvalgys, tuo daugiau bus cheminių kastratų: jaunuoliai ir vyrai ne tik nebežinos kas yra erekcija ir orgazmas, bet ir taps bevaisiais. Tokiomis pat bevaisėmis taps ir moterys…Jau antra karta moterų nebežinos kas yra lytinis potraukis, orgazmas, padaugės persileidimų atvejų, gims daugiau lesbiečių…
Kol kas niekas pasaulyje neskaičiuoja kiek nuo chemizuotų žuviagyvių pasaulyje padidėjo gėjų ir lesbijiečių… Pagalvokite kodėl norvegai parduodantys tūkstančiai tūkstančius tonų „lašišų“ nesurenka nė vienos dėžutės raudonųjų ikrų… Lietuvos žvejai žino, kad iš 1,5 – 2 kg Baltijos lašišos patelės gaunama 700-1000g raudonų ikrų…
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338 El.paštas: vsakas@gmail.com Melnragė, 2020.03.25