Sukelsiu nesantaiką tarp tavo atžalos ir moteries palikuonio
Viešpats Dievas šaukė ragavusį nuo medžio žmogų: „Kur gi esi?“ Tasai atsiliepė: „Aš išgirdau sode tavo žingsnius, išsigandau esąs nuogas ir pasislėpiau“. Tada Dievas paklausė: „O kas tau pasakė, kad tu esi nuogas?¬ Ar kartais nevalgei nuo medžio, nuo kurio tau uždraudžiau valgyti?“ Žmogus atsakė: „Moteris, kurią man priskyrei, padavė vaisių, ir valgiau“. Viešpats Dievas kreipėsi į moteriškę: „Ką padarei?“ Moteris teisinosi: „Angis mane suvedžiojo, ir valgiau“. Tuomet Viešpats Dievas pasakė angiai: „Kadangi tai padarei, tu būsi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu šliauši pilvu ir ėsi dulkes per visas savo gyvenimo dienas. Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moteries, tarp tavo atžalos ir jos palikuonio. Jis sutrins tau galvą, o tu tykosi jo kulno“. (Pr 3, 9–15)
Iš vargo bedugnės šaukiuos tavęs, Dieve:
Dieve, išgirsk mano balsą!
Tegu tavo ausys klausos įdėmiai
mano maldaujančio šauksmo. –
Jei vis nedorybes minėsi,
kas begalės išsiteisint?!
Betgi tu atleisi kaltybes,
ir vėl tau tarnausim. –
Dieve, tavy mano viltys,
tavo žodžiu pasitiki mano siela.
Mano siela Viešpaties laukia.
Labiau, kaip aušros – panaktiniai,
tegu laukia Viešpaties Izraelis. –
Juk Dievas yra gailestingas:
jis visuomet išvaduoja.
Jis tikrai savo tautą išgelbės
iš visų nedorybių. (Ps 129, 1–8)
* * *Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima
Broliai! Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“. Taigi mes tikime ir todėl kalbame, žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi ir pastatys kartu su jumis. O visa tai – dėl jūsų, kad malonė apimtų daugelį ir pagausintų dėkojimą Dievo garbei.
Todėl mes nenuleidžiame rankų. Priešingai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę.
Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini. Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo būstinė, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. (2 Kor 4, 13–5, 1)
* * *Šėtonui ateis galas
Jėzui su mokiniais sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo, sakydami, kad jis išėjęs iš proto.
Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“, ir: „Su demonų kunigaikščio pagalba jis išvaro demonus“.
O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. Todėl, jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus“.
„Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kiek jie bepiktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“. Jie mat sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“.
Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, atokiau sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys tenai ieško tavęs“.
O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“. (Mk 3, 20–35)
Šiandien Dievo Žodis skelbia: vienintelis mūsų gyvenimo tikslas ir jo pasiekimo sąlyga yra gyvenimas su Kristumi: „Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 35). Ir Kristaus galybėje mes dalyvaujame tik priklausydami Jėzaus šeimai – kai kartu su Juo priešinamės blogiui.
Tad suteik, Viešpatie, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, gyvą tikėjimą, kad visada ieškotume Tavo valios ir ją vykdytume, duok drąsos Tave liudyti ir savo galybės priešintis blogiui. Meldžiame Tave ir už visą Dievo tautą – Moters palikuonis: tegul jie visada sutrina žalčio galvą. Duok, Viešpatie, taiką susiskaldžiusioms tautoms, grąžink meilę iširusioms šeimoms – tegu tik šėtonas bus susiskaldęs.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, maloningai pažvelk ir į mūsų Tėvynę, nuvalyk bet kokį kūno ir sielos blogį, pašalink visas kliūtis, skiriančias nuo Tavęs ir Tavo tiesos. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Tomas Mertonas († 1968). Kristus ir Jo broliai
Kaip didinamasis stiklas surenka saulės spindulius į vieną deginančio karščio taškelį, galintį padegti sudžiūvusį lapą ar popieriaus skiautę, taip Kristaus slėpinys Evangelijoje sutelkia Dievo šviesos spindulius ir ugnį į tašką, uždegantį žmogaus dvasią. Štai kodėl Kristus gimė ir gyveno pasaulyje, mirė ir sugrįžo iš mirties, ir įžengė pas savo Tėvą į dangų: ut dum visibiliter Deum cognoscimus, per hunc in invisibilium amorem rapiamur (kad regimai pažinę Dievą, pamiltume tai, kas neregima)1. Savo Įsikūnijimo stiklu Jis sutelkia savo Dieviškosios Tiesos ir Meilės spindulius virš mūsų, kad pajustume liepsną ir visą per Žmogų Kristų žmonėms perteikiamą mistinę patirtį.
Juk Kristuje Dievas tapo Žmogumi. Jame Dievas ir žmogus jau nėra atskirti, tolimi vienas kitam, bet neatsiejamai viena, nesumaišyti, bet ir neperskiriami. Taigi Kristuje visa, kas yra dieviška ir antgamtiška, tampa prieinama žmogiškuoju lygmeniu kiekvienam žmogui, gimusiam iš moters, kiekvienam Adomo sūnui. Tai, kas yra dieviška, dabar tampa įgimta mums Kristaus meilėje, nes tada, kai gauname Jį ir esame suvienijami su Juo draugyste, Jis, išsyk Dievas ir mūsų brolis, dovanoja mums dieviškąjį gyvenimą, žmogiškuoju lygmeniu dabar galintį būti mūsų. Per įsūnystę tampame Dievo įsūniais tiek, kiek esame kaip Kristus ir Jo broliai.
* Kalėdų dėkojimo giesmė.
