Nuo čia tegu lūš tavo bangos įžūlios
Štai Viešpats iš vėtros atsiliepė Jobui:
„Kas šėlstančią jūrą galingai sutramdė,
kai toji putodama veržės iš įsčių,
kada debesiais lyg drabužiais ją rengiau,
miglos vystyklais tarsi kūdikį vysčiau?
Vartus jai pastatęs, skląsčiu juos užsklendęs,
ribas jai nuskyriau ir šitaip pareiškiau:
‘Lig čia gali eiti, toliau – kad nė žingsnio:
nuo čia tegu lūš tavo bangos įžūlios!’“ (Job 38, 1. 8–11)* * *
Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras, jis maloningas per amžius
Kas laivais plaukia per jūras,
vandenų platybėj prekiauja,
tie mato, kas Dievo sutverta,
gilybėse – jo stebuklinguosius darbus. –
Jam tarus, audros sukyla,
šiaušiasi bangos.
Ligi debesų jie pakyla,
į gilumas puola,
širdis jų tirpsta iš baimės. –
Bėdos suspausti, jie Viešpaties šaukias,
ir jis iš nelaimės išgelbi.
Jis vėjus nutildo,
ir bangos nurimsta. –
Jie džiaugias nurimusia jūra,
o jis į uostą juos veda.
Tegu jie dėkoja, kad jis maloningas,
kad jis stebuklingas žmonijai. (Ps 106, 23–26. 28–31)
Broliai! Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas. Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu. Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes jo taip nebepažįstame. Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. (Kor 5, 14–17)
Vieną vakarą Jėzus tarė savo mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.
Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį, taip kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.
O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“ Juos pagavo didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!“ (Mk 4, 35–40)
Švęsdami ne tik eilinio laiko dvyliktąjį sekmadienį, bet ir Jono Krikštytojo, pasak paties Jėzaus, didžiausio tarp žmonių, (Lk 7, 28) gimimą, kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, padėk apsivalyti nuo nemeilės ir netiesos. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šv. Pranciškus Salezas († 1622). Kristaus meilė
Galiausiai šventasis Paulius pateikia patį stipriausią, patį primygtiniausią ir patį nuostabiausią argumentą, koks niekada nebuvo pateiktas, mano nuomone, tam, kad mus visus pakylėtų į ekstazę, paskatintų žavėtis gyvenimu bei pastūmėtų į veiklą.
Klausykite, Teotimai, maldauju Jus, būkite dėmesingas ir pasverkite jėgą bei veiksmingumą ugningų ir dangiškų žodžių šio Apaštalo, visiškai patraukto ir sužavėto savo Mokytojo meilės. Tad kalbėdamas apie save (tą patį reikia pasakyti ir apie kiekvieną iš mūsų), jis sako: „Jėzaus Kristaus meilė spaudžia mus“ (plg. 2 Kor 5, 14 Vlg.). Taip, Teotimai, niekas taip nespaudžia žmogaus širdies, kaip meilė. Jeigu žmogus žino esąs kokio nors žmogaus mylimas, jis yra spaudžiamas atsiliepti savo meile; bet jei paprastas žmogus yra mylimas didelio pono, žinoma, jis yra daug labiau spaudžiamas; tačiau jeigu jis mylimas didžio karaliaus, kaip dar smarkiau jis yra spaudžiamas?! O dabar meldžiu Jus pagalvoti apie tai, kad Jėzus Kristus, tikras Dievas, amžinas, visagalis, mylėjo mus taip, kad panoro iškęsti už mus mirtį, kryžiaus mirtį, o mano mielasis Teotimai, argi ne tam, kad laikytų mūsų širdis po spaustuvu, jog pajaustume jas stipriai slegiant, ir iš jų išspaustų meilę jėga bei per prievartą, o ši meilė yra tuo labiau nesulaikoma, juo yra meilesnė ir draugiškesnė?
Bet kaipgi šis dieviškasis Mylimasis mus spaudžia? „Jėzaus Kristaus meilė spaudžia mus, įvertinančius tai“, – sako jo šventasis Apaštalas. Ką reiškia „įvertinančius tai“? Ši mintis reiškia, kad Išganytojo meilė mus spaudžia ypač tuomet, kai įvertiname, apgalvojame, pasveriame, medituojame ir esame dėmesingi tokiam tikėjimo apibrėžimui. Tačiau kokiam apibrėžimui? Matykite, prašau Jus, Teotimai, kaip jis stipriai įkala ir įspraudžia savo suvokimą į mūsų širdis: „įvertindami tai“, – sako jis; o ką gi? „Kad jei vienas numirė už visus, tai ir visi yra mirę; o Jėzus Kristus yra miręs už visus“ (2 Kr 5, 15). Žinoma, tai tikra tiesa; jei vienas „Jėzus Kristus numirė už visus, tai visi yra mirę“ asmenyje šio vienintelio Išgelbėtojo, kuris numirė už juos, ir jo mirtis turi būti jiems įskaityta, nes ji buvo iškęsta už juos ir jų labui.
