Tas, kuris kils iš tavojo kūno, bus tavo paveldėtojas
Per vieną regėjimą pasigirdo Abramui Viešpaties žodis:
„Tu nesibaimink, Abramai! Aš – tavo skydas; tavasis atlygis bus labai didis“.
Abramas atsiliepė: „Viešpatie, ak, mano Viešpatie, ką gi galėtum man duoti, jeigu aš mirsiu bevaikis…“
Abramas pridūrė: „Juk man tu nedavei palikuonio; dabar mano įpėdiniu taps Eliezeras Damaskietis, mano vergas“.
Ir jam pasigirdo Viešpaties žodis: „Ne, ne jis bus tavo paveldėtojas, o tas, kuris kils iš tavojo kūno, bus tavo paveldėtojas“.
Ir, jį išsivedęs į lauką, jis tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jeigu įstengsi jas suskaityti“.
Paskui pasakė: „Tokie gausingi bus tavo palikuonys“.
Abramas tikėjo Viešpačiu, ir šis tai įskaitė jam į teisumą.
Viešpats aplankė Sarą, kaip buvo žadėjęs, – suteikė jai, apie ką buvo kalbėjęs.
Sara tapo nėščia ir Abraomui senatvėje pagimdė sūnų Dievo nurodytu laiku.
Abraomas Saros pagimdytą jam sūnų praminė Izaoku (Pr 15, 1–6; 21, 1–3).
Sveikinkit Viešpaties šventąjį vardą,
skelbkit tautoms didingus jo darbus.
Jūs jam giedokit ir grokit,
garsinkit jo stebuklingą veikimą.
Jums leista šventu jo vardu vis didžiuotis.
Lai džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis.
Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
jo veidą išvysti vis trokškit.
Vis atsiminkit jo nuostabius darbus,
jo stebuklus, jo lūpų tartą sprendimą.
Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai!
Amžiais jis atmena sandorą savo,
pažadą, duotą kartoms tūkstantinėms:
sutartį, su Abraomu sudarytą,
priesaiką, duotą kilniam Izaokui (Ps 104, 1–6. 8–9).
Tikėdamas Abraomas paklausė liepimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdama ir pati Sara gavo galią tapti nėščia, nepaisant senyvo amžiaus; ji pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Ir todėl iš vieno vyro, ir net apmirusio, gimė palikuonys, „gausūs tartum dangaus žvaigždės, ir nesuskaitomi, kaip jūros pakrantės smiltys“. Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: „Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko“ (Žyd 11, 8. 11–12. 17–19).
Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.
Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.
O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis.
Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo (Lk 2, 22–40).
Kviečiame Tiesos.lt skaitytojus jungtis maldoje ir už Lietuvą Tiesoje. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Tėvą malonės pažinti Jo valią ir drąsos jai tarti TAIP.
Šią išbandymų valandą Dievo Sūnaus Gimimu suraminti ir padrąsinti kliaukimės Juo, mūsų Gelbėtoju.
Tesuteikia susitikimo su Jėzumi džiaugsmas mums tikrąją Dievo vaikų laisvę ir pripildo mūsų gyvenimus Jo Tiesos ir Šviesos.
Teišvaduoja Jis mūsų tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ją ir tesaugo.
Ir teapšviečia išminties Dvasia valdžios žmones ir įstatymų leidėjus, kad jie vestų savo tautas teisumo takais. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį.
„Garbė Dievui Aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms – Pax hominibus bonae voluntatis.“ Šis himnas, su džiaugsmu giedamas kasdien šv. Mišiose per visą Kalėdų savaitę, prasideda žodžiais, kuriuos giedojo angelai, pirmą kartą paskelbę Išganytojo gimimą Betliejuje. Šių žodžių prasmė iš tikrųjų labai turtinga. Šv. Lukas, vartodamas posakį „gera valia“, kalba ne apie žmonių gerą valią, bet veikiau apie Dievo geranoriškumą ir palankumą žmonėms, jo gailestingumą ir jo išganymo užmojį, kuris apima visą žmoniją. Todėl greičiausiai reikėtų versti ne „ramybė geros valios žmonėms“, bet „ramybė žmonėms, kuriuos Dievas myli“. Tačiau yra aišku, ir mums labai svarbu tai pastebėti, kad po to mes esame kviečiami tapti geros valios žmonėmis veikiamąja šių žodžių prasme, priimdami Dievo meilę ir sutikdami bendradarbiauti su juo. (Tad Gloria himno pirmosios eilutės dabartinė lietuviška versija yra ne klaidingas, bet visiškai teisėtas variantas.)
Šventoji Šeima, kurią minime šiandien, buvo pirmoji vieta žemėje, kur žmogaus gera valia visiškai ir tobulai atitiko dieviškąją valią, pirmoji vieta, kur Dievo ramy bė tikrai įsikūnijo. Tai įvyko pirmiausia Kristaus asmenyje, jo žmogiškoje prigimtyje. Pasak Laiško žydams, Jėzus „ateidamas į pasaulį“, t. y. nuo prasidėjimo Marijos įsčiose akimirkos, kreipėsi į Tėvą 39-osios psalmės žodžiais, kurie puikiai apibūdina jo misiją: „Tu paruošei man kūną… štai ateinu, o Dieve, vykdyti tavo valios.“ Tą pačią akimirką Marija ištaria savo fiat, „tebūna man pagal tavo žodį“, sutikdama tapti Dievo motina ir bendradarbiauti įvykdant išganymo planą. Kiek vėliau šv. Juozapas savo ruožtu, nugalėjęs savo abejones gaudamas apreiškimą per sapną, įsipareigoja pasiimti Mariją, savo sužadėtinę. Šitaip jis tampa vedliu ir saugotoju Šventosios Šeimos, kuri nuo šiol yra įkurtas židinys karščiausios meilės, turėsiančios uždegti visą pasaulį.
Per trisdešimties metų laikotarpį, kuris apima viešnagę Betliejuje, piligrimų keliones į Jeruzalės šventyklą, varginančias bėgimo į Egiptą staigmenas, pagaliau ilgą, ramų paslėptą gyvenimą Nazarete, Šventoji Šeima buvo tarsi mokykla, kur Jėzus, Marija ir Juozapas nuolat kartu praktikavo klusnumą ir kantrybę, augdami išmintimi, meile, geranoriškumu ir ramybe. Juozapas ir Marija, augindami Jėzų, nuolat žvelgė tikėjimo akimis į be galo juos viršijantį vaiko slėpinį. Auklėdami sūnų, jie patys tapo jo pirmaisiais mokiniais. Gautos pamokos turėjo juos ruošti priimti skausmingus išsiskyrimus, kurių reikės ateityje, kad Kristus galėtų iki galo atlikti savo misiją. Jėzus savo ruožtu, nors būdamas Dievo Sūnus, savo žmogiškosios šeimos švelnioje aplinkoje pradėjo mokytis to klusnumo, kurį vėliau turės didvyriškai vykdyti iki kryžiaus mirties.
Šventoji Šeima mums turi būti didelis įkvėpimas ir sektinas pavyzdys. Visos mūsų krikščioniškos šeimos, taip pat ir mūsų parapijos bei bendruomenės yra pašauktos tapti „Viešpaties tarnavimo mokykla“. Viešpaties šeima ir tarnavimo mokykla – tai vieta, kur mes galime nuolat, kaip Marija ir Juozapas, kontempliuoti Kristaus slėpinį ir tapti jo mokiniais. Kiekviena šeima ar bendruomenė gali tapti vieta, kur, gyvendami kartu ir išlikdami klusnūs ir mylintys, mes galime tikrai ugdyti geranoriškumą ir ramybę; vieta, kur galime atkakliai melstis ir dirbti, ištikimai, kantriai pakeldami savo ir kitų brolių silpnumus, nuolat atleisdami vieni kitiems; vieta, kur, išgyvename daugybę mažų, kasdieninių išbandymų tikėdamiesi iš Dievo malonės gauti stiprybės pakelti ir didelius išbandymus, kurie kartais neišvengiamai iškyla kiekvienos bendruomenės ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Šitaip elgdamiesi, „kantrybe dalyvaujame Kristaus kentėjimuose, kad taptume jo garbės dalininkais“. Prašykime Jėzų, Mariją ir Juozapą mums padėti žengti toliau šituo keliu, kad Įsikūnijusio Kristaus malonė galėtų giliai įsišaknyti mūsų širdyse. Tada iš tikrųjų tapsime „geros valios žmonėmis“, tikrais liudytojais ramybės, kylančios ne iš šio pasaulio, bet vien tik iš Kristaus – Dievo ir Marijos Sūnaus, kuris didžiavosi būti vadinamas ir Juozapo sūnumi. Amen.
Atjausdamas mus Viešpats paslepia nuo mūsų akių kryžius, laukiančius mūsų, kad, jei jau reikia juos nešti, mes juos neštume tik vieną kartą. Tačiau jis visai neturėjo šios atjautos švenčiausiajai Mergelei. Jis norėjo ją padaryti skausmų Karaliene, viskuo panašia į jos Sūnų. Tad jai reikėjo be paliovos turėti prieš akis ir nuolatos kentėti jos laukiančius skausmus. Tie skausmai buvo jos mylimojo Jėzaus Kančia ir mirtis.
Štai kodėl šventasis Simeonas Šventykloje paėmęs į rankas dieviškąjį Kūdikį išpranašavo šiai gležnai Motinai, kad jos Sūnus patirs visus žmonių prieštaravimus ir persekiojimus. Jai buvo pasakyta: „Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers skausmo kalavijas“ (plg. Lk 2, 34–35). Mergelė Marija šventajai Mechtildai sakė: „Šie Simeono žodžiai visą mano širdies džiaugsmą pavertė karčiu sielvartu“.
Be abejonės, palaimintoji Mergelė jau žinojo, kad Jėzus turėsiąs paaukoti savo gyvybę už pasaulio išgelbėjimą. Bet šventykloje, kaip buvo apreikšta šventajai Teresei, ji nuodugniai sužinojo ir aiškiau suprato, kokios kančios ir kokia žiauri mirtis laukė jos mylimojo Sūnaus. Tuomet ji išgirdo, kad jam bus prieštaraujama, ir prieštaraujama visame kame. Prieštaraus jo mokymui, nes, užuot įtikėję jo žodžiais, kai jis skelbė esąs Dievo Sūnus, palaikė jį piktžodžiautoju, kaip padarė bedievis Kajafas, kai sušuko: „Jis piktžodžiavo, jis vertas mirties“ (Mt 26, 65). Jis buvo kilmingas ir karališkos kilmės, o buvo klausinėjama paniekinamu tonu: „Argi jis ne dailidės sūnus? Argi tai ne dailidė, Marijos sūnus?“ (Mt 13, 55; Mk 6, 3). Jis buvo tikroji išmintis, o žmonės laikė jį nemokša – kaipgi jis išmano Raštus, jų nestudijavęs? (Jn 7, 15); netikru pranašu – „Jie užrišo jam akis ir daužė per veidą sakydami: „Pranašauk, kas tave užgavo?“ (Lk 22, 64); pamišėliu – „Jis išprotėjo, kam jo klausote?“ (Jn 10, 20); girtuokliu, ėdrūnu, blogo elgesio žmonių bičiuliu – „Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“ (Lk 7, 34); kerėtoju – „Jis išvaro demonus su jų valdovo galia“ (Mt 9, 34); eretiku ir velnio apsėstuoju – „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ (Jn 8, 48).
Žodžiu, su juo buvo elgiamasi kaip su gana akivaizdžiu piktadariu, todėl buvo galima jį pasmerkti be teismo, tad žydai pareiškė Pilotui: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“ (Jn 18, 30). Jis patyrė prieštarą ir savo sieloje, nes dangiškasis Tėvas, parodydamas savo teisingumą, nesutiks išklausyti jo maldos: „Mano Tėve, jeigu tai įmanoma, tepraeina pro mane ši taurė“ (Mt 26, 39) ir paliks jį tokiam siaubui, pasibjaurėjimui bei liūdesiui, kad iš sielvarto jam išsiverš skundas: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (Mt 26, 38), ir jis krauju prakaituos.
Pagaliau Jam buvo prieštarauta ir persekiotas Jo kūnas bei gyvastis, nes buvo kankinami Jo šventi nariai, Jo rankos, kojos, veidas, galva, žodžiu, visas Jo kūnas, iki Jis numirs iš skausmo, netekęs kraujo ir persotintas pažeminimų ant gėdingų kartuvių.
2011 m. gruodžio 28 d.
Brangūs broliai ir seserys!
Šiandienis susitikimas vyksta Kalėdų aplinkoje, kupinoje gilaus džiaugsmo, kad gimė Išganytojas. Šį slėpinį neseniai šventėme, o jo aidas tebėra gyvas visų šių dienų liturgijoje. Šį šviesos slėpinį bet kurios epochos žmogus gali vėl išgyventi tikėjimu ir malda. Kaip tik per maldą tampame gebantys prisiartinti prie Dievo arčiau ir stipriau. Dėl šios priežasties, turėdamas galvoje, kad šio laikotarpio katechezėse plėtoju maldos temą, šiandien norėčiau pakviesti jus apmąstyti, kokią vietą malda turėjo Nazareto Šventosios Šeimos gyvenime. Nazareto namai išties yra maldos mokykla, kur, remdamiesi Marijos, Juozapo ir Jėzaus pavyzdžiu, išmokstame klausytis, svarstyti, perprasti giliąją Dievo Sūnaus apsireiškimo reikšmę.
Įsimintinas lieka Dievo tarno Pauliaus VI kreipimasis jo apsilankymo Nazarete metu. Popiežius pasakė, kad Šventosios Šeimos mokykloje „suvokiame, jog, norėdami sekti Evangelijos mokymu ir tapti Kristaus mokiniais, turime laikytis dvasinės drausmės“. Jis dar pridūrė: „Pirma, ji moko tylos. O kad tarp mūsų atgimtų pagarba tylai, tai nuostabiai ir būtinai dvasios aplinkai, kai esame kurtinami tokios daugybės triukšmo, gausmo ir garsių balsų mūsų laikų karštligiškame ir šurmulio pilname gyvenime. O kad Nazareto tyla išmokytų mus tvirtai laikytis gerų minčių, branginti vidinį gyvenimą, būti pasirengusius išgirsti slaptus Dievo įkvėpimus ir tikrųjų mokytojų paraginimus“ (Kreipimasis Nazarete, 1964 01 05).
Kai kurių minčių apie Šventosios Šeimos maldą ir santykį su Dievu galime gauti iš evangelijų pasakojimų apie Jėzaus vaikystę. Pradėkime nuo Jėzaus paaukojimo šventykloje epizodo. Šventasis Lukas pasakoja, kad „pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui“ (plg. 2, 22). Kaip ir kiekviena Įstatymo besilaikanti žydų šeima, Jėzaus tėvai eina į šventyklą pašvęsti Dievui savo pirmagimio ir duoti aukos. Akinami ištikimybės Įstatymo nuostatams, jie su Jėzumi, sulaukusiu keturiasdešimties dienų amžiaus, leidžiasi iš Betliejaus į Jeruzalę. Vietoj vienų metų avinėlio jie duoda paprastų šeimų auką – du balandžiukus. Šventosios Šeimos kelionė yra piligriminė tikėjimo, maldą simbolizuojančio dovanos davimo ir susitikimo su Viešpačiu, kurį Marija ir Juozapas jau regi savo sūnuje Jėzuje, kelionė.
Marija yra Kristaus kontempliavimo neprilygstamas pavyzdys. Sūnaus veidas priklauso jai ypatingu būdu, nes būtent jos įsčiose jis susiformavo, iš jos perimdamas savo panašumą į žmogų. Nė vienas taip uoliai nekontempliavo Kristaus kaip Marija. Jos širdies žvilgsnis nukrypsta į jį jau per angelo Apreiškimą, kai ji pradeda jį Šventosios Dvasios galia. Vėlesniais mėnesiais Marija pamažu vis labiau jaučia jo buvimą, kol gimimo dieną jos akys motiniškai švelniai jau gali žvelgti į sūnaus veidą. Su Jėzumi susiję prisiminimai, įsirėžę į protą ir širdį, ženklino visas Marijos egzistencijos akimirkas. Ji gyvena akis nukreipusi į Jėzų ir brangina kiekvieną jo žodį. Šv. Lukas teigia, kad „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19), taip nusakydamas Marijos nuostatą Įsikūnijimo slėpinio atžvilgiu, nuostatą, truksiančią visą jos gyvenimą – dėmėtis visus dalykus, svarstyti juos savo širdyje. Lukas yra tas evangelistas, kuris atskleidžia mums Marijos širdį, tikėjimą (plg. 1, 45), viltį ir klusnumą (plg. 1, 38), pirmiausia jos vidujybę ir maldą (plg. 1, 46–56) bei laisvą prisirišimą prie Kristaus (plg. 1, 55). Visa tai kyla iš Šventosios Dvasios, kuri ant jos nusileidžia, dovanos (plg. 1, 35) – Šventosios Dvasios, kuri, kaip pažadėjo Kristus, nusileis ir ant apaštalų (plg. Apd 1, 8). Šv. Luko pateikiamame Marijos paveiksle Dievo Motina iškyla kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam, serginčiam ir svarstančiam Jėzaus žodžius bei darbus ir užvis geriau pažįstančiam Jėzų. Vadovaudamiesi palaimintuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II (plg. apaštališkasis laiškas Rosarium Virginis Mariae), galime sakyti, kad rožinio malda kyla iš Marijos pavyzdžio, nes joje Kristaus slėpiniai kontempliuojami dvasinėje vienybėje su Viešpaties motina. Marijos gebėjimas gyventi žvilgsniu į Dievą yra, taip sakant, užkrečiamas. Pirmas tai patyrė šv. Juozapas. Jo nuolanki ir nuoširdi meilė savo sužadėtinei ir apsisprendimas sujungti savo gyvenimą su Marijos gyvenimu taip pat patraukė bei įtraukė jį, „teisų“ vyrą (plg. Mt 1, 19), į naują santykį su Dievu, paskatino priimti Jį į savo gyvenimą, įžengti į Jo išganomąjį planą, įgyvendinti Jo valią. Patikliai paklausęs angelo nurodymo – „nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos“ (Mt 1, 20) – jis priėmė Mariją ir dalijosi su ja savo gyvenimu, visą save atidavė Marijai ir Jėzui, o tai leido jam tobulai atsiliepti į gautą pašaukimą. Evangelija, kaip žinome, neišsaugojo jokių Juozapo žodžių: jo buvimas tylus, bet ištikimas, pastovus, veiklus. Galime įsivaizduoti, kad ir jis, kaip jo sutuoktinė, ir labai darniai su ja Jėzaus vaikystės ir jaunystės metais džiaugėsi Jo buvimu jų šeimoje. Juozapas visais atžvilgiais nepriekaištingai atliko savo tėvišką vaidmenį. Jis, žinoma, kartu su Marija mokė Jėzų maldos. Vesdavosi Jėzų į sinagogą atlikti šabo apeigų ir į Jeruzalę švęsti didžiųjų Izraelio tautos švenčių. Juozapas – pagal hebrajų tradiciją – turėjo vadovauti šeimos maldai tiek kasdieniame gyvenime – rytais, vakarais ir prieš valgį, tiek per pagrindinius religinius šventimus. Tad, Nazarete, gyvendamas kasdienybės ritmu paprastuose namuose ir darbuodamasis Juozapo dirbtuvėje, Jėzus išmoko kaitalioti pakaitom maldą ir darbą bei aukoti Dievui savo pastangas pelnyti šeimai būtiną duoną.
Galiausiai dar vienas epizodas, kuriame regime maldai susibūrusią Nazareto Šventąją Šeimą: kaip girdėjome, Jėzus, sulaukęs dvylikos metų, su tėvais nuvyko į Jeruzalės šventyklą. Šv. Lukas pabrėžia, jog epizodas rutuliojasi piligriminės kelionės kontekste: „Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę“ (2, 41–42). Piligrimystė yra religinė apraiška, maitinama maldos ir savo ruožtu maitinanti pastarąją. Čia galvoje turima Paschos piligriminė kelionė, ir evangelistas atkreipia mūsų dėmesį, jog Jėzaus šeima kasmet į ją leidžiasi, kad galėtų dalyvauti Šventajame Mieste rengiamose apeigose. Žydų šeima, kaip ir krikščionių, meldžiasi ir savo namuose, ir kartu su bendruomene, laikydama save keliaujančios Dievo tautos dalimi, o piligrimyste kaip tik tiksliai ir išreiškiama tai, kad Dievo tauta keliauja. Pascha yra visa to centras bei viršūnė ir greta liturginio ir viešojo kulto matmens apima ir šeimos matmenį. Epizode apie dvylikametį Jėzų užrašyti ir pirmieji Jėzaus žodžiai: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (2, 49). Po trijų dienų ieškojimo Jėzaus tėvai atranda jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, jų besiklausantį ir juos beklausinėjantį (plg. 2, 46). Paklaustas, kodėl taip padarė savo tėvui ir motinai, jis atsako, jog padaręs tik tai, ką turėtų daryti Sūnus, t. y. būti šalia Tėvo. Taip jis parodo, kas yra tikrasis Tėvas, tikrieji namai, kad nepadarė nieko keista ar neklusnaus. Liko ten, kur turėjo būti Sūnus, t. y. prie Tėvo, ir pabrėžė, kas jo Tėvas. Tame atsakyme vyraujančiu žodžiu „Tėvas“ aikštėn iškeliamas visas kristologinis slėpinys. Šiuo žodžiu atveriamas slėpinys, jis yra raktas Kristaus, kuris yra Sūnus, slėpiniui suprasti ir leidžia suvokti mūsų pačių kaip krikščionių, kurie esame sūnūs Sūnuje, slėpinį. Sykiu Jėzus mus moko, kaip būti sūnumis, – būtent būnant kartu su Tėvu maldoje. Kristologinis slėpinys, krikščioniškosios egzistencijos slėpinys artimai susijęs su malda ir ja remiasi. Jėzus vieną dieną pamokys savo mokinius melstis tardamas: kai meldžiatės, sakykite „Tėve“. Ir, žinoma, sakykite tai ne vien žodžiais, bet ir savo gyvenimu, mokykitės vis labiau visa savo egzistencija sakyti „Tėve“ – tada būsite tikri sūnūs Sūnuje, tikri krikščionys.
Čia, kai Jėzus vis dar yra Nazareto Šeimos gyvenimo dalis, svarbu pabrėžti atgarsį, kurį Marijos ir Juozapo širdyse turėjo surasti tas iš Jėzaus išgirstas žodis „Tėvas“, tai, kad jis atskleidė, pabrėžė, kas yra jo Tėvas, ką reiškė išgirsti tą žodį iš jo lūpų, ištartą suvokiant, kad jis yra Viengimis Sūnus ir kaip toks pasiliko tris dienas šventykloje, kuri yra jo „Tėvo namai“. Galime įsivaizduoti, kad nuo tada Šventosios Šeimos gyvenimas buvo dar sklidinesnis maldos, nes tas gilus santykio su Dievu Tėvu jausmas iš Kūdikėlio Jėzaus, o vėliau iš paauglio ir jaunuolio širdies nepaliaujamai liejosi ir sklido į Marijos ir Juozapo širdis. Šiame epizode mums parodoma tikra situacija, buvimo su Tėvu dvasia. Tad Nazareto Šeima yra pirmutinis pavyzdys Bažnyčios, kurioje, susibūrę apie čia ir dabar esantį Jėzų ir jo tarpininkaujami, visi gyvena sūniškuoju santykiu su Dievu Tėvu, sykiu perkeičiančiu žmonių tarpasmeninius santykius.
Brangūs draugai, dėl įvairių šių aspektų, kuriuos glaustai apžvelgiau Evangelijos šviesoje, Šventoji Šeima yra namų Bažnyčia, pašaukta melstis kartu. Šeima yra namų Bažnyčia ir turi būti pirmoji maldos mokykla. Šeimoje vaikai nuo jauniausio amžiaus gali mokytis Dievo pajautos klausydamiesi tėvų pamokymų bei sekdami jų pavyzdžiu – gyvendami Dievo artumo paženklintoje aplinkoje. Autentiškas krikščioniškasis auklėjimas negali atsisakyti maldos patirties. Neišmokus melstis šeimoje, bus sunku užpildyti šią tuštumą. Todėl norėčiau jus pakviesti Nazareto Šventosios Šeimos mokykloje iš naujo atrasti bendros maldos šeimoje grožį. Per tai tikrai tapsite vienos širdies ir dvasios, tikra šeima. Dėkoju.
Šaltinis: „Bažnyčios žinios“
