Norėdamas išbandyti Abraomą, Dievas užkalbino: „Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia“. Tada Dievas kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, nuvyk į Morijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“ Atėjus į Dievo nurodytą vietą, Abraomas pastatė aukurą, sukrovė ant jo malkas. Abraomas jau ištiesė ranką ir paėmė peilį sūnui žudyti. Tada iš dangaus sušuko jam Viešpaties angelas: „Abraomai, Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Anas kalbėjo: „Nekelk prieš berniuką rankos ir niekuo neskriausk jo! Dabar aš žinau, kad esi atsidavęs Dievui ir nepagailėjai man savo vienturčio“. Pakėlęs akis, Abraomas pamatė: už jo – avinas buvo ragais įsipynęs brūzgyne. Nuėjęs ištraukė jį ir vietoj sūnaus paaukojo kaip deginamąją auką.
O Viešpaties angelas antrą kartą sušuko iš dangaus Abraomui, sakydamas: „Prisiekiu pačiu savimi – Viešpaties žodis: kadangi tu šitaip pasielgei – nepagailėjai man savo vienturčio sūnaus, – tave aš gausiai palaiminsiu ir tavo palikuonis padarysiu skaitlingus kaip dangaus žvaigždes ir kaip jūros pakraščio smiltis. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus. Per tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei mano balso“. (Pr 22, 1–2. 9a. 10–13. 15–18)
Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo,
pasauly – tarpe gyvųjų.
Nors pasiklioviau, betgi kalbėjau:
esu baisiai prislėgtas!
Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji. –
Viešpatie, aš tavo tarnas,
tavo tarnas – sūnus tavosios tarnaitės.
Tu mano pančius sutraukei.
Tau padėkos auką aukosiu,
šauksiuosi Viešpaties vardo. –
Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą
Viešpaties būsto atšlainiuos,
vidury Jeruzalės miesto. – (Ps 115, 10. 15–19)
Šitas mano mylimasis Sūnus
Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2–10)
Apmąstydami Evangelijos ištrauką apie Jėzaus Atsimainymą – tą akimirką, kai trims mokiniams buvo leista išvysti tai, kas Jis yra – pasaulio Šviesa, ir išgirsti Tėvo liudijimą: „Šitas mano mylimasis sūnus. Klausykite Jo!“, melskimės ir už Lietuvą Tiesoje, kad šioje gavėnios kelionėje ir mes atsimainytume, kad sustiprinę savo tikėjimą, savo gyvenimu liudytume Tą, kuris nugalėjo mirtį ir, sutraukęs nuodėmės pančius, dovanojo kiekvienam amžiną gyvenimą.
Duok, Viešpatie, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta išgirstų Tavo raginimą susigrąžinti Dievo vaikų laisvę, kad Tavo žodyje įsišakniję subrandintume tikėjimo ir meilės vaisių, kad laisvę ir tiesą mylėjusių Lietuvos vaikų kraujo auka išsklaidytų įsiviešpatavusią tamsą, padėtų įveikti susiskaldymą ir klaidas, sugriautų nemeilės ir netiesos tvirtoves, išvaduotų nuo priklausomybės netyroms dvasioms.
Melskime ir už valstybių vadovus: teveda jie savo tautas tiesos ir teisingumo keliais į taiką. Prašykime Viešpatį pagijimo ligoniams, duonos alkstantiems, paguodos sielvartaujantiems, vienišiems ar atstumtiems, ar per jėgą atskirtiems nuo artimųjų – pripildyk jų dienas savo ramybės ir sustiprink, sugrąžink į mūsų širdis viltį, atkurk mūsų visuomenėje teisingumą ir bendrystę.
Šiandien ant Taboro kalno Kristus atkūrė žemiško grožio paveikslą ir jį pavertė dangiško grožio ikona. Todėl yra teisinga ir gera sakyti: „Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita, kaip Dievo namai ir dangaus vartai“ (Pr 28, 17). Šiandien Taboras ir Hermonas drauge džiūgavo (plg. Ps 88 (89), 13); jie kvietė visatą džiaugtis. Zabulono ir Neftalio kraštai prisijungė prie šventės ir šoko po saule. Šiandien Galilėja ir Nazaretas ėmė šokti ir chorais pagyvino šventimą. Taboro kalnas džiaugiasi švente ir, atkurdamas kūriniją, patraukia ją Dievo link.
Nes šiandien Viešpats tikrai pasirodė ant kalno. Šiandien žmogiškoji prigimtis, kitados sukurta panaši į Dievą, tačiau aptemdyta bjaurių stabų figūrų, buvo atmainyta į ankstesnį grožį žmogaus, sukurto „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26–27). Šiandien ant kalno prigimtis, kuri buvo nuklydusi į stabmeldystę ant kalnų, buvo perdaryta, bet išliko savimi ir nušvito spindinčia dievybės šviesa. Šiandien ant kalno tasai, kuris buvo aprengtas tamsiu ir niūriu odos apdaru, apie kurį kalbama Pradžios knygoje (Pr 3, 21), užsivilko dievišką drabužį ir apsigaubė šviesa lyg apsiaustu (Ps 103 (104), 2).
Šiandien ant Taboro kalno slėpiningai pasirodė būsimojo gyvenimo ir džiaugsmo Karalystės būsena. Šiandien nuostabiu būdu Senosios ir Naujosios Sandoros skelbėjai susirinko apie Dievą ant kalno, nešini paradokso kupinu slėpiniu. Šiandien ant Taboro kalno išryškėja slėpinys kryžiaus, kuris per mirtį teikia gyvybę: lygiai kaip Kristus buvo nukryžiuotas tarp dviejų žmonių ant Kalvarijos kalno, taip šiandien jis stoja dieviškoje didybėje tarp Mozės ir Elijo ant Taboro kalno.
Ir šios dienos šventė mums parodo kitą Sinajų, kalną, daug brangesnį nei Sinajus savo stebuklais ir įvykiais: savo teofanija – Dievo apsireiškimu – jis pranoksta įvaizdžius ir miglotus Dievo regėjimus. Kaip ant Sinajaus simboliai vaizdavo būsimus dalykus, taip ant Taboro suspindi šviesa. Ten – tamsuma, čia – saulė; tenai – tamsybės, čia – šviesus debesis. Iš vienos pusės – dešimties žodžių Įstatymas; iš kitos – amžinasis Žodis, esantis pirma bet kokio žodžio. Sinajaus kalnas Mozei neatvėrė pažadėtosios žemės, o Taboras jį įvedė į Pažado žemę.
T. Raniero Cantalamessa OFM Cap: „Nesekite šiuo pasauliu“
„Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12,2). Šiuos šv. Pauliaus laiško romiečiams žodžius komentavo Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap penktadienio rytą pradėdamas tradicinius Gavėnios pamokslus Vatikane.
Gyvename laikais kai kiekvienas mano turįs pareigą keisti pasaulį ir Bažnyčią, sakė pamokslininkas. Tad išgirdę žodžius: „nesekite šiuo pasauliu“, savaime norėtume pridurti: „bet keiskite jį, transformuokite“. Tačiau iš tiesų išgirstame kitokį raginimą: „pasikeiskite, keiskite save pačius“. Arba kitaip tariant, „žinoma, keiskite pasaulį, bet pradėkite nuo to pasaulio, kuri yra jumyse, jūsų viduje, kad po to galėtumėte keisti ir jus supantį išorinį pasaulį“.
Tėvas Cantalamessa atkreipė dėmesį, kad trijose sinoptinėse evangelijose žodis „pasaulis“ beveik visais atvejais yra moraline prasme neutralus. Juo nusakoma erdvė – visa žemė („eikite į visą pasaulį“) ir laikas (dabartis, šis mūsų pasaulis). Moralinis krūvis šiam žodžiui suteikiamas Jono evangelijoje ir šv. Paulius laiškuose. Pasaulis tampa nuodėmės ir velnio valdžios vieta. Jėzus kalba savo mokiniams apie dvi laikysenas pasaulio atžvilgiu: būti pasaulyje, bet nepriklausyti pasauliui, nepriklausyti nuo pasaulio.
Vėliau, kai krikščionybė tapo toleruojama, saugoma ir favorizuojama religija, įtampa tarp krikščionio ir pasaulio savaime sumažėjo, nes pasaulis, kuriame krikščionis gyveno, tapo „krikščionišku pasauliu“. Šiomis naujomis sąlygomis ėmė formuotis naujos nepriklausymo pasauliui formos. „Matome dvigubą reiškinį, – kalbėjo tėvas Cantalamessa, – viena vertus, atsiranda tikinčiųjų, kurie fizine prasme bėga iš pasaulio, pasitraukia į dykumą. Tačiau tuo pat metu Bažnyčios ganytojai ir krikščionių mąstytojai stengiasi atsiribojimo nuo pasaulio idealą pritaikyti visiems tikintiesiems, siūlydami ne fizinį, bet dvasinį atsiribojimą nuo pasaulio.“
„Mums artimesniais laikais padėtis gerokai pasikeitė. Nepriklausymo pasauliui idealas pateko į krizę, jis tapo kritikos objektu, pradėta įtariai į jį žiūrėti. Šios krizės šaknys siekia gana giliai. Viskas prasideda renesansinio humanizmo laikais, kai imta iš naujo domėtis pasaulietinėmis vertybėmis, kartais jas pagoniškai garbinti. Tačiau lemtingas reiškinys buvo vadinamoji „sekuliarizacija“, prasidėjusi Apšvietos laikais ir pasiekusi viršūnę dvidešimtajame amžiuje.“
„Kai krizė pasiekia dugną, padėtis ima keistis. Panašiai ir dabar matome, kad vėl imama domėtis gyvu ir amžinu Dievo Žodžiu. Vėl girdime Pauliaus raginimą: „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“.
Kad pasikeitimas įvyktų mūsų laikysenoje, darbuose, pirmiausia turi keistis mūsų mąstysena, turi įvykti pasikeitimas mūsų tikėjime. Tikėjimas yra tas laukas, kuriame įvyksta pirmutinis krikščionio susirėmimas su pasauliu. Tikėjimas lemia, kad krikščionis nepriklauso pasauliui. Pirmiausia klauskime kodėl krikščionis neturi sekti šiuo pasauliu. Atsakymas – ne ontologinis, bet eschatologinis. Turime atsiriboti nuo pasaulio ne dėl to, kad pati materija yra bloga, kad ji yra dvasios priešė, kaip manė platonikai ir kai kurie jų paveikti Bažnyčios tėvai, bet dėl to, kad, kaip sako Šventasis Raštas, „šio pasaulio pavidalas praeina” (1 Kor 7,31), dėl to, kad „praeina pasaulis ir jojo geismai“, bet „kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“ (1 Jn 2,17).
„Su šiomis mintimis, kurias paskatino šv. Pauliaus laiško romiečiams žodžiai, o visų pirma, su Dievo malone, pradedame mūsų pasirengimą šventosioms Velykoms,“ – sakė popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa ir pirmąjį Gavėnios pamokslą baigė šv. Augustino žodžiais: „Švęsti Velykas – tai keliauti iš šio pasaulio pas Tėvą, pereiti prie to kas nepraeina“.