Atėję į vietą, vadinamą Golgotą (tai yra: „Kaukolės vieta“), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą; ir ten pat susėdę sergėjo jį. Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“. Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės. Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! jei tu esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ […]
Nuo šeštos iki devintos valandos buvo sutemę visame krašte. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eli, Eli, lema sabachtani?“, tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Kai kurie iš ten stovinčių, tai išgirdę, sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti. Kiti kalbėjo: „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“. Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.
Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsidarė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27, 33–54)
Šį Verbų sekmadienį, minėdami tą dieną, kai Jėzus žengė į mirtį ir ją nugalėjo, kai kartu su Juo buvo nukryžiuota ir nuodėmė, melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Asmeniškai ar bendruomeniškai, su pasitikėjimu kreipkimės į savo neregimąjį Tėvą: teišklauso Jis mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldos už visus tuos, kurie yra persekiojami ir nevilties kamuojami, skurdo ir vienatvės slegiami, piktojo puolami ir supriešinami. Tegul gailestingasis Tėvas, savo Sūnaus mirtimi įžiebęs viltį pasiekti, ką tikime, Jo prisikėlimo galybe nuveda mus, kur trokštame. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
* * *
Popiežius Benediktas XVI. Pamokslas per Verbų sekmadienio šv. Mišias: „Jėzus Kristus nužengė pas mus iš Dievo ir savo nukryžiuota meile veda į aukštybę
“
26-oji Pasaulinė jaunimo diena
2011 m. balandžio 17 d.
Šv. Petro aikštė
Brangūs broliai ir seserys!
Brangūs jaunuoliai!
Kiekvienais metais esame vis paskatinami Verbų sekmadienį kartu su Jėzumi kopti į kalną šventovės link, palydėti jį keliu į aukštybę. Šią dieną jaunuoliai ir visų amžiaus tarpsnių žmonės visame pasaulyje ir per visus laikus šaukia: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“
Bet ką mes iš tiesų darome įsirikiuodami į šią procesiją – į būrį tų, kurie kartu su Jėzumi kopia į Jeruzalę ir sveikina jį kaip Izraelio karalių? Ar tai tik vien apeigos, gražus paprotys? Ar turi ką nors bendra su mūsų gyvenimo, mūsų pasaulio tikrove? Norėdami surasti atsakymą, pirmiausia turime išsiaiškinti, ko iš tiesų siekė ir ką padarė pats Jėzus. Po Petro tikėjimo išpažinimo Pilypo Cezarėjos apylinkėse, šiauriausioje Šventosios Žemės dalyje, jis kaip piligrimas susiruošė keliauti į Jeruzalę švęsti Paschos. Jėzus keliauja į šventyklą Šventajame Mieste, į vietą, Izraelio akimis, laidavusią ypatingą Dievo artumą savo tautai. Keliauja į bendrą Paschos šventę, kuria prisimenamas išlaisvinimas iš Egipto ir reiškiama galutinio išlaisvinimo viltis. Žino, kad jo laukia naujoji Pascha ir kad jis pats pakeis skerdžiamus avinėlius, pats atiduos save ant kryžiaus. Žino, kad slėpiningų duonos ir vyno dovanų pavidalu visiems laikams dovanos save saviesiems, atvers jiems vartus į naują išlaisvinimo kelią, į bendrystę su gyvuoju Dievu. Jėzus keliauja į kryžiaus aukštybę, save dovanojančios meilės akimirką. Jo piligrimystės galutinis tikslas yra paties Dievo aukštybė, ligi kurios jis nori pakelti žmogaus būtį.
Taigi šiandienė mūsų procesija atspindi gilesnį dalyką – kad kartu su Jėzumi einame piligrimystės keliu, vedančiu į gyvojo Dievo aukštybę. Šitoks kopimas turimas galvoje. Tai kelionė, į kurią mus kviečia Jėzus. Tačiau kaip tą kopimą atlaikyti? Ar tai nepranoksta mūsų išgalių? Taip, šitai viršija mūsų galimybes. Žmonės visada ilgėjosi ir šiandien labiau negu kada nors anksčiau tebesiilgi „būti kaip Dievas“ – patys pasiekti Dievo aukštybę. Visais išradimais žmogaus dvasia galiausiai siekia įgyti sparnus būties aukštybei pasiekti, pasidaryti nepriklausomam, visiškai laisvam, tokiam, koks yra Dievas. Žmonijai daug pavyko įgyvendinti: galime skraidyti. Galime matyti, girdėti ir kalbėti nuo vieno pasaulio krašto iki kito. Ir vis dėlto apačion traukianti gravitacijos jėga yra galinga. Su mūsų gebėjimu augo ne tik gėris. Padidėjo ir blogio galimybės, susitvenkusios virš istorijos kaip artėjanti audra. Išliko ir mūsų ribotumas: užtenka pagalvoti apie katastrofas, šiais mėnesiais kamavusias ir tebekamuojančias žmoniją.
Bažnyčios tėvai sakydavo, kad žmogus esąs dviejų gravitacijos laukų sankirtos taške. Viena gravitacijos jėga traukia apačion – į egoizmą, melą ir blogį, žemina mus ir nutolina nuo Dievo aukštybės. Kita gravitacijos jėga yra Dievo meilė: buvimas jo mylimam ir mūsų meilės atsakas traukia mus viršun. Tarp šių dviejų gravitacijų stovi žmogus, ir viskas priklauso nuo to, ar jis ištrūks iš blogio gravitacinio lauko ir išsilaisvins, leisis visas būti traukiamas gravitacijos Dievo, kuris mus padaro autentiškus, suteikia aukštybę, dovanojančią mums tikrąją laisvę.
Po Žodžio liturgijos, Eucharistijos maldos, per kurią pas mus ateina Viešpats, pradžioje Bažnyčia kviečia: „Sursum corda – aukštyn širdis!“ Širdis bibliniu supratimu ir Bažnyčios tėvų požiūriu yra tas žmogaus centras, kuriame susijungia intelektas, valia ir jausmas, kūnas ir siela. Centras, kuriame dvasia virsta kūnu ir kūnas dvasia; kuriame valia, jausmas ir intelektas susijungia Dievą pažinti ir mylėti. Šita „širdis“ turi tapti aukštybe. Bet dar kartą: mes vieni per silpni pakelti savo širdį į Dievo aukštybę. To nepajėgiame padaryti. Kaip tik puikybės pagimdytas įsitikinimas, jog galime tai padaryti patys, traukia mus žemyn ir nutolina nuo Dievo. Dievas turi mus užtraukti aukštyn, ir būtent tai ant kryžiaus pradėjo Kristus. Jis nužengė į giliausią žmogaus būties žemumą, kad mus patrauktų prie savęs, prie gyvojo Dievo. Jis nusižemino, sakoma šios dienos antrame skaitinyje. Tik taip buvo įmanoma įveikti mūsų puikybę: Dievo nusižeminimas yra radikaliausia jo meilės forma, ir ši nusižeminusi meilė traukia aukštyn.
24-ojoje procesijos psalmėje, kurią Bažnyčia šiandienei liturgijai pateikia kaip „kopimo giesmę“, įvardijami keli konkretūs elementai, neatsiejami nuo mūsų kopimo – be jų negalėtume būti traukiami aukštyn: tai nekaltos rankos, tyra širdis, melo išsižadėjimas, Dievo veido ieškojimas. Didieji technikos laimėjimai mus išlaisvina ir prisideda prie žmogaus pažangos tik tada, kai su tokiomis nuostatomis yra susiję – kai mūsų rankos yra nekaltos, širdis – tyra, kai ieškome tiesos, paties Dievo ir leidžiamės būti palytimi, užkalbinami jo meilės. Visi šie kopimo elementai veiksmingi tik tada, kai nuolankiai pripažįstame, kad turime būti traukiami aukštyn. Kai atsisakome puikybės savo išgalėmis pasidaryti Dievu. Mums reikia to, kuris mus trauktų aukštyn ir, laikydamas savo rankose, t. y. tikėjime, rodytų tikrąją kryptį ir teiktų vidinės jėgos, keliančios mus į viršų. Mums reikia tikėjimo nuolankumo, ieškančio Dievo veido ir patikinčio save jo meilės tiesai.
Žmoniją nuo seno jaudino klausimas, kaip žmogus gali užkopti viršun, tapti pačiu savimi, tikrai panašiu į Dievą. Tai aistringai aptarinėta trečiojo ir ketvirtojo amžiaus platoniškųjų filosofijų. Jų pagrindinio klausimo būta, kokios yra apsivalymo priemonės, leidžiančios žmogui nusimesti žemyn traukiančius svarmenis ir pakilti į savo tikrosios būties, dievystės aukštybę. Šventasis Augustinas, ieškodamas teisingo kelio, kurį laiką šių filosofijų laikėsi. Tačiau galiausiai suvokė, kad jų atsakymo neužtenka, jų metodais neįmanoma iš tikrųjų pasiekti Dievo. Jų atstovams jis pasakė: pripažinkite, jog žmogaus jėgų ir viso jo apsivalymo nepakanka iš tikro užkelti jį į dievystės aukštybę, į jam prideramą aukštybę. Ir dar pasakė, kad jis dėl savęs ir žmogaus būties būtų puolęs į neviltį, jei nebūtų suradęs to, kuris padaro tai, ko patys neįstengiame, to, kuris, nepaisydamas mūsų varganumo, užkelia mus į Dievo aukštybę, – Jėzaus Kristaus, nužengusio pas mus iš Dievo ir savo nukryžiuota meile paėmusio mus už rankos bei vedančio į aukštybę.
Su Viešpačiu keliaujame viršun. Ieškome tyros širdies ir nekaltų rankų, ieškome tiesos, ieškome Dievo veido. Rodome Viešpačiui, kad trokštame tapti teisūs ir jo prašome: trauk mus į aukštybę! Padaryk mus tyrus! Padaryk, kad mums galiotų žodis, kurį giedame procesijos psalmėje: kad priklausytume žmonėms, ieškantiems Dievo, ieškantiems „Jokūbo Dievo veido“ (Ps 24, 6). Amen.
tiesos.lt