Viešpats Dievas kalbėjo: „Negerai, kad žmogus yra vienas. Padarysiu aš jam pagalbą, kuri jį atitiktų“. Padaręs iš žemių visus lauko gyvulius ir padangių paukščius, Viešpats Dievas atvedė pas žmogų, kad pamatytų, kaip juos tasai pavadins. Mat, kaip žmogus kiekvieną gyvą būtybę pavadino, toks ir yra jos vardas. Žmogus pavadino vardais visus gyvulius, padangių paukščius ir visus lauko žvėris.
Tačiau atitinkančios žmogų pagalbos jisai nesurado. Tada Viešpats Dievas užleido žmogui miego alpulį ir, kai tas užmigo, išėmė vieną jo šonkaulį, o jo vietą mėsomis užpildė. Iš žmogaus paimtą šonkaulį Viešpats Dievas perdirbo į moterį ir atvedė ją pas žmogų. Žmogus pasakė: „Štai pagaliau yra kaulai iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Ji žmona vadinsis, nes yra paimta iš vyro. Todėl vyras paliks tėvą motiną ir šliesis prie savo žmonos; juodu taps vienu kūnu“. (Pr 2, 18–24)
Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikais jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko. –
Tavoji žmona – kaip vyno medis derlingas –
apie namų židinį suksis,
vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės –
susės aplink stalą. –
Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris Viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. –
Kad regėtum vaikus ir vaikaičius.
Ramybė teesie Izraeliui! – (Ps 127, 1–6)
Broliai! Mes tik regime tą „trumpam laikui mažesnį, negu angelai“ – Jėzų, už mirties kentėjimus „apvainikuotą didybe ir garbe“. Reikėjo, kad Dievo malone už visus ir kiekvieną jis paragautų mirties. Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl priderėjo, kad kentėjimais ištobulintų jų išganymo vadovą. Juk šventintojas ir šventinamieji – visa kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais. (Žyd 2, 9–11)
Atėjo fariziejų, kurie, spęsdami Jėzui pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną.
Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“
Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“.
Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sutvėrimo pradžios ‘Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu’. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“
Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, – neįeis į ją“.
Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas. (Mk 10, 2–16)
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai meldžiame ir už Lietuvą Tiesoje: suteik mūsų Tėvynei atsivertimo malonę, savo gailestingumu, gerasis Dieve, išgydyk ją nuo nemeilės ir nevilties, nuo nesantaikos ir susipriešinimų. Duok, kad ir mes, bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, vykdytume Tavo Žodį. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Nuo tada, kai žmonės sukilo prieš Dievą, jie nuolat išgyvena susiskaldymą ir nebegeba suprasti rimto pokalbio apie vienybę. Tačiau krikščionis turėtų suprasti. Jei jis tiki, jog Kristus mirė tam, kad „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52), turėtų iš to daryti išvadas kiekvienoje gyvenimo srityje, taip pat ir santuokoje. Jėzaus laikais skyrybos buvo leidžiamos remiantis Senojo Testamento tekstu, priskiriamu Mozei: „Vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į ranką ir išsiunčia ją iš savo namų“ (Įst 24, 1). Kad geriau suprastume šį tekstą, pirmiausia žvilgterėkime į istoriją.
Panašiai kaip ir atpildo arba atkeršijimo įstatymas (lot. lex talionis, kurio esmė yra paskirti kaltininkui tą pačią žalą, kurią jis padarė nukentėjusiajam: plg. Iš 21, 23–25; Kun 24, 17–20; Įst 19, 18–21) siekė tvardyti perdėtą kerštą (plg. Pr 4, 23–24), taip ir skyrybų įstatymas yra apribojantis. Mat buvo taip, kad vedęs vyras Izraelyje naudojosi beveik absoliučia teise laisva nuožiūra atleisti savo žmoną. Būtent Pakartoto Įstatymo knyga (24, 1) apriboja šią barbarišką savivalę: tai pirma sankasa, bandanti sugrąžinti santuoką į Kūrėjo nuo pat pradžių norėtą vagą (plg. Pr 1, 27; 2, 24). Moteris nėra vyro nuosavybė ir turi savo teises (į turtą, pragyvenimą ir t. t.), tačiau šis įstatymas toliau išlaiko nevienodą santuokos laužymo sampratą: vyras, užmegzdamas lytinius santykius su ištekėjusia moterimi, sulaužo svetimą santuoką, o moteris gali sulaužyti tik savo santuoką.
Kaip keršto įstatymą pranoksta meilės artimui įsakymas (plg. Mt 5, 38–48), taip ir skyrybų įstatymą, parašytą dėl širdies kietumo, pranoksta neišardomos santuokos įsakymas: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 11–12). Vis dėlto kai kuriuose Senojo Testamento puslapiuose yra giriama santuokos ištikimybė (plg. Pat 5, 15–20; Gg 8, 6–7). Pranašas Malachijas irgi laiko neišardomą santuoką Dievo įsteigta: Dievas savo asmenyje per santuoką sujungia vyrą ir moterį į vieną kūną, į vieną gyvenimą; vyras, atsisakydamas žmonos, prisiima didelę atsakomybę prieš Dievą, kuris nepritaria skyryboms (plg. Mal 2, 14–16).
Tačiau teigiamą mokymą apie santuokos visišką vientisumą randame tik Naujajame Testamente. Jėzus „atėjo ne panaikinti Įstatymo ir Pranašų, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Todėl jis pabrėžia, kad santuokos ryšys yra Kūrėjo valia ir tikslas (plg. Pr 1, 27; 2, 24). Savo Dvasios dovana Jėzus išlaisvina žmogų iš jo širdies kietumo ir naujai suteikia galimybę gyventi tuo, kas buvo nuo sukūrimo pradžios. Krikščionis atranda Jėzuje tikrąją žmogaus vertę: būti Dievo, kuris jį be galo myli, draugu; tad ir krikščionio gyvenimas santuokoje yra šio didingo slėpinio atvaizdas. Kai kuriose tautose net ir mūsų dienomis vyras įsigyja moterį, nupirkdamas ją iš jos šeimos; ji tampa jo nuosavybe, kurią galima apleisti, kai jam jos nebereikia. Be abejo, toks santuokos tipas, pagrįstas turėjimu ir valdymu, nėra pagal Dievo mintį, nes santykis tarp Dievo ir žmonijos yra meilės santykis, kurio ženklas, arba sakramentas, yra santuoka. Žmogus gali turėti daiktus ir gyvūnus, bet ne kitą žmogų.
Dažnai ir pas mus santuoka yra turėjimas, pirkimo ir pardavimo abipusis ryšys. Tuomet ji yra ne tarnystė ir gėrio ieškojimas kitam, bet tampa egoistišku tarnavimu sau ir savęs ieškojimu. Būnama kartu tol, kol stipresnysis turi interesų. Kai baigiasi susidomėjimas, kito naudojimas, baigiasi viskas. Visa tai nutinka todėl, kad vyras ir moteris serga širdies kietumu, nebesugeba nesavanaudiškai mylėti. Tai pagrindinis žmogaus nuopuolis, palietęs visas jo gyvenimo sritis. Tik su Jėzumi Kristumi kūrinija pasiekia savo tikslą: grįžta į buvimą, kurį numatė Dievas nuo pat pradžių. Taip pat ir santuokos meilė įprasminama tik Kristuje, nes anapus jo niekas neegzistuoja ir niekas neturi prasmės (plg. Ef 1, 4; Kol 1, 16–17).
Beje, Jėzus savo pirmąjį stebuklą padarė Galilėjos Kanoje, kad išgelbėtų jaunavedžių džiaugsmą: pakeitė vandenį į vyną. Visi vestuvių dalyviai buvo vieningos nuomonės, jog vėliau atneštas vynas yra daug geresnis už prieš tai buvusį (plg. Jn 2, 1–10). Jėzus ir šiandien yra pasirengęs, jei jis pakviečiamas į šeimą, padaryti šį stebuklą, kad vėlyvasis vynas – ilgų metų subrandinta meilė ir vienybė – būtų geresnis už ankstyvąjį vyną – pirmųjų metų įsimylėjimą, – kuris yra nuostabus, bet be brandos virsmo neišliekantis.