Spalio mėnesio pirmasis sekmadienis primena mums amžinas žmogaus laimės paieškas, atradimus ir praradimus. Ar šeimos skyrybos yra tik šių dienų mūsų visuomenės stigma? Pasirodo – ne. Štai Išrinktojoje tautoje tai buvo didelių ginčų ir sudėtingų klausimų laukas. Jėzus ne kartą bandomas ir tiriamas klausimais apie šeimos šventumą ir neišskiriamumą. Į fariziejų suregztą klastingą ir lengvabūdišką šeimos ardymo pateisinimą, kad dar Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti žmoną, Jėzus atsako: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios
Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 5-9).
Kad ir kaip skyrybų klausimas atrodytų senas, kaip ir visas šis pasaulis, bet mus tikrai turėtų versti susimąstyti skyrybų skaičiai šių dienų pasaulyje. Per paskutinius tris metus skyrybos JAV siekia virš 43 proc., Rusijoje – 65 proc., Švedijoje – 63 pro.c, Jungtinėje Karalystėje – 49 proc., Australijoje – 49 proc. Lengvai numanysime, kad Lietuvoje skyrybų procentas bus labai panašus tiek į Rusijos, tiek į Švedijos lygmenį (Lietuvoje 2010-2011 m. 100 santuokų teko 54 ištuokos!). Iš kur toks aukštas skyrybų skaičius?
Šeimose nebeliko dvasinio gyvenimo pagrindų. Nebepraktikuojama visos šeimos rytmečio ir vakaro malda, dažna Šv. Išpažintis, sekmadienio Šv. Mišių liturgija. Tokiu atveju sekantis gyvenimo žingsnis yra labai lengvas ir paprastas: bet kokia priesaika ir pasižadėjimas yra lengvai laužoma ir trypiama. Tačiau kieno sąskaita? VAIKŲ!
Charles Colson ( 1931-2012), ypatingas prezidento Niksono patarėjas, krikščionis evangelikas ir kultūros komentatorius, vienas iš Votergeito skandalo septintuko narių pripažinęs savo kaltę, praleidęs septynerius mėnesius Alabamos kalėjime ir atsivertęs į krikščionybę bei krikščioniškos kalinių draugijos pradininkas ir įkūrėjas, yra pastebėjęs visuomenėje tokias skyrybų žaizdas, kurios niekada neužgyja žmoguje. Vienišų motinų vaikai yra vos ne penkis kartus daugiau pavojuje gyvenime neišbristi iš skurdo, nes JAV vieniša motina dažnai gyvena žemiau skurdo ribos. Išsiskyrusių šeimų vaikams dažniau reikia psichologo pagalbos. Tokius vaikus dažniau lydi mokymosi ir elgesio problemos, jie yra dvigubai didesniame pavojuje, kad nebaigs vidurinės mokyklos. Vienišų tėvų dukros anksti subręsta lytiniam gyvenimui ir yra didelis pavojus nepasirengtam gyvybės užsimezgimui. Vaikai be tėvo labiau linkę į nusikalstamumą. Namai be tėvo atnešė į Ameriką 60 proc. prievartavimo atvejų, 72 proc. žmogžudystės atvejų ir 70 proc. ilgo įkalinimo atvejų. Ar ne panašūs skaičiai ir gyvenimo bruožai aptinkami ir Lietuvoje?
Prieš bet kokį gyvenimišką sprendimą prisiminkime mažiausią, labiausiai pažeidžiamą žmogų. Ar tai būtų ligonis, mažas vaikas, ar kalinys. Čia yra didžiausia mūsų tikėjimo paslaptis ir stiprybė – mažiausiame žmoguje matyti Dievą!
Atsiuntė A. Bučinskas, Australija