Pastaraisiais metais vėl imta versti Bibliją į lietuvių kalbą. Šiuo metu Naujojo Testamento ekumeninį vertimą pirmą kartą vykdo komanda iš katalikų kunigų, protestantų pastorių ir pasauliečių. Jau išspausdintas Evangelijos pagal Morkų vertimas.
Norėčiau pateikti kelis asmeninius pastebėjimus apie dabar naudojamą kunigų Česlovo Kavaliausko verstą ir Vaclovo Aliulio redaguotą Naująjį Testamentą ir Antano Rubšio Senąjį Testamentą.
Vertimai gali būti kelių rūšių, bet svarbiausias kriterijus – ištikimybė originalui.Vertėjas, kad ir koks išsimokslinęs jis būtų, yra nuodėmingas žmogus. Todėl dėl puikybės, susireikšminimo, tariamo išprusimo, mokslo laipsnio, noro įsiamžinti, ideologinių nusistatymų ar kt. motyvų gali susigundyti pakeisti žodžių prasmę pagal nūdienos trumpalaikes madas.
Šv. Raštas yra užrašytas Dievo įkvėpimu ir apreiškimu, todėl ir vertimui reikia Dievo malonės.
Mano manymu, kad vertimas maksimaliai priartėtų prie originalo – įkvėpto Dievo Žodžio, prieš tai reikėtų visą bendruomenę pakviesti prie atgailos, pasninko ir maldos. Taip kai kurie didieji tapytojai, prieš imdamiesi šventų darbų, pasninkaudavo ir melsdavosi. O kartais net ir tapydavo atsiklaupę ant kelių.
Dvasinė praktika: dažna Išpažintis, Šv. Komunija, malda ir pasninkas – reikalingi ir vertėjams.
* * *
Nesiimu čia apžvelgti viso Šv. Rašto vertimo. Nurodysiu tik kelis konkrečius pavyzdžius, iš kurių gali paaiškėti vertimų tendencija. Neliesiu ir Naujojo vertimo, nes jis dar verčiamas ir redaguojamas.
1. „Tavąjį vardą garsinsiu broliams,
Maldingų žmonių būryje tave girsiu“ (Ps 21 (22), 23).
Vertimas kun. A. Liesio, redagavimas kun. V. Aliulio ir kun. Č. Kavaliausko.
Kun. A. Rubšio vertime jau atsiranda niekada nebuvę nauji žodžiai „ir seserims“:
„Tada aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims,
šlovinsiu tave jų sueigose“ (Ps 22, 23).
O kaip verčia kitų tautų vertėjai?
Pažiūrėkime.
Karaliaus Jokūbo Biblija (King James Version):
I will declare thy name unto my brethren: in the midst of the congregation will I praise thee.
Brentono Septuagintos vertimas:
I will declare thy name to my brethren: in the midst of the church will I sing praise to thee.
Sinodalinis vertimas: Буду возвещать имя Твое братьям моим, посреди собрания восхвалять Тебя (Пс: 21: 22–23). Panašus ir senasis bažnytinės slavų kalbos.
Rusijos Biblijos draugijos 2011 m.:
Твое имя провозглашу я пред братьями моими, средь Собрания прославлю Тебя.
Vulgata:
Narrabo nomen tuum fratribus meis; in medio ecclesiae laudabo te.
Mazoretų tekstas:
(„broliams“) אֲסַפְּרָה שִׁמְךָ לְאֶחָי בְּתוֹךְ קָהָל אֲהַלְלֶךָּ׃
Apie „seseris“ cituotose kitų tautų Šv. Rašto vertimuose nėra rašoma.
O tai reiškia, kad buvo prikurta ir pateikta kaip Dievo Žodis, nors tai tėra savavališkas žmogaus iš feministinio „pozityvios diskriminacijos“ laikotarpio mados intarpas.
2. „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis; o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas“ (Gal 4, 4–6).
Taip išvertė kun. Česlovas Kavaliauskas ir suredagavo kun. Vaclovas Aliulis pirmajame ir antrajame leidimuose.
Tačiau nuo 1998 m. „įsūniai“ pakeisti „įvaikiais“.
Rašoma „…kad mes įgytume įvaikystę. O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas“ (Gal 4, 5–6).
Įsidėmėtina, kad nors vertėjas kun. Č. Kavaliauskas jau miręs (1997 m.), vertimo „įvaikiai“ autorystė paliekama jam. Originale yra žodis υἱοθεσίαν, reiškiantis įsūnystę, o ne įvaikystę.
Įsūnystė pakeista įvaikyste ir laiške Romiečiams: „gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15), nors kun. Č. Kavaliausko ir kun. V. Aliulio pirmajame ir antrajame leidimuose versta „įsūnystės Dvasią“.
Apaštalas Šv. Paulius kitoje vietoje vartoja tą patį žodį „įsūnis“: „Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 5–6).
3. Štai Valandų Liturgija, Pirmadienis. IV eilinė savaitė, Pirmasis skaitinys iš Pirmojo laiško tesalonikiečiams (2, 13–3, 13): „Broliai seserys! (2, 13) Mes be paliovos dėkojame Dievui…“
Nors sakinių numeracijos prie pradžios kreipinio „Broliai seserys!“ nėra, bet paprastai pridedamas tas kreipinys, kuris būna laiško pradžioje. Šiuo atveju „broliai“: „Jūs patys, broliai, žinote, kad mūsų apsilankymas pas jus nebuvo bergždžias“ (1 Tes 2, 1).
„Seserų“ čia nėra.
O štai to paties 2 skyrelio tęsinyje apaštalas Paulius rašo: „O mes, broliai, kuriam laikui atskirti nuo jūsų…“ (1 Tes 2, 17).
Toliau: „Šitaip, broliai, jūs savo tikėjimu paguodėte mus visose mūsų bėdose ir negandose“ (1 Tes 3, 7).
Tai kodėl seserys diskriminuojamos – žiūrint iš „svetimžodžių prirašymo“ logikos, jei pradžioje jos įterptos, o toliau jau neminimos? Kur jos išgaravo?
Galima teigti, kad tai ne Šv. Raštas, bet Valandų Liturgija. Bet „Broliai seserys! pristatomi kaip dalis Šv. Rašto: „Iš Pirmojo laiško tesalonikiečiams 2, 13–3, 13: Broliai seserys!…“
Pradėjus tokiu keliu eiti, kaip toli juo bus nukeliauta? Jeigu paimsime normaliai išverstą ištrauką:
Kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“. Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“ (Mt 12, 47–48).
Tai pagal genderizmo modernią liniją reikėtų jau versti „Štai tavo gimdytojas Nr.1 (ar Nr.2, priklausomai ar tėvas, ar motina eina pirmu numeriu) ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti.“
4. Marijos giesmė „Magnificat“:
„Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo bijo“ (Lk 1, 50).
Čia vėl atvejis, kai originalus žodis bijo pakeičiamas visiškai kitu, nesinoniminiu, tačiau „korektišku“ žodžiu klauso. Net ultraliberaliuose šiuolaikiniuose vertimuose paliekamas žodis bijo.
Betgi pasižiūrėkime ir į kitus vertimus.
Teologijos daktaro, Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko vertimas:
„Jo gailestingumas iš kartos į kartą tiems, kurie jo bijo“.
Graikų:
καὶ τὸ ἔλεος αὐτοῦ εἰς γενεὰς καὶ γενεὰς τοῖς φοβουμένοις αὐτόν.
who fear φοβουμένοις (phoboumenois).
Verb – Present Participle Middle or Passive – Dative Masculine Plural. From phobos; to frighten, i.e. to be alarmed; by analogy, to be in awe of, i.e. Revere.
Visuose graikų leidiniuose – nuo „Receptus“ 1550 m. ir „Beza“ 1598 m. iki „Berean Naujojo Testamento“ 2016 m. vartojamas žodis φοβουμένοις – „bijo“.
Armėnų:
եւ անոր ողորմութիւնը իրմէ վախցողներուն վրայ է՝ սերունդէ սերունդ – „bijo“.
Kinų:
他憐憫敬畏他的人，直到世世代代。
Arba 他的怜悯，世世代代临到敬畏他的人。– „bijo“.
Sinodalinis rusų vertimas:
„и милость Его в роды родов к боящимся Его“ – „bijo“.
Lenkų:
„a swoje miłosierdzie na pokolenia i pokolenia [zachowuje] dla tych, co się Go boją“ – „bijo“.
Beveik visos Biblijos versijos anglų kalba:
„And His mercy is on those who fear Him From generation to generation“ – „bijo“.
Vulgata:
„et misericordia ejus a progenie in progenies timentibus eum“ – „bijo“.
Liuterio Biblijos vokiečių kalba:
„Und seine Barmherzigkeit währet immer für und für bei denen, die ihn fürchten“ – „bijo“.
Tradicinis vertimas italų kalba:
„di generazione in generazione la sua misericordia si stende su quelli che lo temono“ – „bijo“.
Švč. M. Marijos žodžių Šv. Rašte tėra labai mažai. Tačiau kai kas, deja, manosi esąs išmintingesnis už „Išminties Sostą“, kaip Švč. M. Marija vadinama Loreto Litanijoje, ir evangeliškesnis už Šv. evangelistą Luką, ir galiausiai supratingesnis už patį Dievo Žodį, kurį keičia savu konjunktūriniu išmislu.
Bažnyčios tėvai iš visų septynių Šventosios Dvasios dovanų vertingiausia laiko Dievo baimės dovaną. Dykumos tėvai Dievo baimę priskyrė brangiausiai dorybei.
Pats Dievas per Apreiškimą Šv. Rašte mus moko:
„Pagarbi Viešpaties baimė yra garbė ir pasididžiavimas, laimė ir šventės džiugesio vainikas.
Pagarbi Viešpaties baimė sušildo širdį, duodama ir linksmumo, ir džiaugsmo, ir ilgą gyvenimą.
Kas pagarbiai bijo Viešpaties, tam viskas gerai baigsis; mirties dieną jis bus laimingas.
Pagarbi Viešpaties baimė yra Viešpaties dovana; meilei jis padaro tvirtus takus.
Pagarbiai bijoti Viešpaties yra pradžia išminties, – sukuriama ji ištikimiesiems dar jų motinos įsčiose.
Ji yra žmonijos amžini pamatai ir jų palikuonims ji liks ištikima.
Išminties pilnatvė yra pagarbi Viešpaties baimė; mirtinguosius savo vaisiais ji apsvaigina.
Visus savo namus ji pripildo rinktinių valgių ir svirnus – savo pjūties derliaus.
Pagarbi Viešpaties baimė yra išminties vainikas: ji leidžia klestėti ramybei ir sveikatai“ (Sir 1, 10–18).
„Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės. Pagarbi Viešpaties baimė yra žinojimo pradžia“ (Iš Patarlių knygos 1, 1, 7).
„O dabar, Izraeli, taigi ko reikalauja iš tavęs Viešpats, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti Viešpaties, tavo Dievo, eiti visais jo keliais, mylėti jį, tarnauti Viešpačiui, tavo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela ir laikytis visų Viešpaties, tavo Dievo, įsakymų bei jo įstatų, kuriuos duodu tau šiandien tavo paties labui“ (Įst 10, 12–13).
„Bijosi Viešpaties, savo Dievo, tik jį garbinsi, jam atsiduosi ir jo vardu prisieksi“ (Įst 10, 20).
„Viešpats amžinai gailestingas tiems, kurie Jo šventai bijo“ (Ps 103, 17).
„Laimingas, kas pagarbiai Viešpaties bijo, kas jo įsakymus nuoširdžiai vykdo“ (Ps 111 (112), 1).
„Gerbkite visus, mylėkite brolius, bijokite Dievo, gerbkite karalių“ (1 Pt 2, 17).
5. „Mano vaike, neatmesk Viešpaties drausmės, nesipiktink, kai jis tave pataiso,
nes ką myli, tą Viešpats pataiso kaip tėvas sūnų, kuriuo gėris.“ (Pat 3, 11–12).
Kun. A. Rubšio vertimas.
Originale „mano sūnau“ – בְּנִ֣י
Originale בְּתוֹכַחְתּֽוֹ׃ – baudimas, priekaištas, taisymas, neigimas, išbandymas.
Lietuviškai išversta „pataiso“.
„Neatmesk, mano sūnau, Viešpaties drausmės, ir nenustok drąsos jo plakamas.
Nes ką Viešpats myli, tą baudžia, ir turi pasimėgimo juo kaip tėvas sūnumi.“
Kauno arkiv. metrop. dr. Juozapo Jono Skvirecko vertimas.
Rusų Sinodalinis vertimas:
„Наказания Господня, сын мой, не отвергай, и не тяготись обличением Его; ибо кого любит Господь, того наказывает и благоволит к тому, как отец к сыну своему.“
Karaliaus Jokūbo Biblija (King James Version):
„My son, despise not the chastening of the LORD; neither be weary of his correction:
For whom the LORD loveth he correcteth; even as a father the son in whom he delighteth.“
Originale yra žodis „sūnus“, o ne „vaikas“.
6. Malda „Ave Maria“ yra sudaryta iš dviejų dalių: Dievo Žodžio – Angelo Gabrieliaus sveikinimo su Elzbietos palaiminimu ir Bažnyčios maldos.
Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28) Ji (Elzbieta) balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! (Lk 1, 42).
A. Ir vėl Dievo Žodis buvo „pakoreguotas“ žmogišku žodžiu. Visas katalikiškas pasaulis kalba „et benedictus fructus ventris tui, Jesus“ – „ir palaimintas tavo įsčių vaisius Jėzus“. Tik Lietuvos gyventojams ir tik kalbantiems lietuvių kalba 1965 m. Bažnyčios vyresnybės buvo uždrausta melstis taip, kaip buvo meldžiamasi nuo seniausių laikų, ir liepta bažnyčiose vartoti vietoje „įsčių vaisius“ – „sūnus“.
Tačiau tiems patiems katalikams, kalbantiems Lietuvoje lenkiškai ir esantiems toje pačioje Bažnytinėje jurisdikcijoje, buvo palikta originali biblinė formulė: „i błogosławiony owoc żywota Twojego, Jezus“.
Šis draudimas netaikytas ir Lietuvos katalikams, kalbantiems baltarusiškai: „і благаслаўлёны плод улоння Твайго, Езус.“
Draudimas negalioja ir Lietuvoje katalikiškoms pamaldoms rusų kalba, kurias mėgsta organizuoti jėzuitai: „благословен плод чрева Твоего Иисус“.
„Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. (Ef, 4, 5–6). Dar galima pridėti viena valstybė, vienas (tas pats) vyskupas, viena Bažnyčia, vienas Šv. Raštas. Bet cituoti Šv. Apaštalo Pauliaus žodžiai (Ef, 4, 5–6) negalioja Lietuvoje, nes tik lietuviams draudžiama „Ave Maria“ viešai melstis vienybėje su katalikišku pasauliu ir net su kita kalba besimeldžiančiais katalikais iš savos Bažnytinės provincijos.
Užmirštama katalikų vienybė, kuri pasireiškia ir vieninga malda.
B. Gal manyta, kad „įsčių vaisius“ yra gėdingas, nedorovingas terminas? Labiausiai tikėtina, kad Angelo, Elzbietos ir Marijos žodžiai mus pasiekė iš pačios Švč. M. Marijos.
O kas Ji yra? – Mergelių Mergelė, Motina tyriausioji, Motina skaisčiausioji, Motina nepalytėtoji, Motina nesuteptoji, Karalienė mergelių, Karalienė be gimtosios nuodėmės pradėtoji.
Jeigu tie žodžiai būtų bent kiek gėdingi, nedorovingi ir netyri, tai kaip būtų galėjusi Tyrumo Įsikūnijimas juos perduoti?
O jei Šv. Lukas, kaip apaštalas Paulius, gavo Dievo Apreiškimu, tai tuo labiau šventvagiška iškraipyti Dievo Žodį.
C. „Tavo (Marijos) sūnus Jėzus“ prasmė (sūnystė) yra teologiškai susiaurinama iki minimumo.
„Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 48–49).
Dvylikametis, atsakydamas į klausimą, atsiriboja nuo siaurai suprastos žemiškos tėvystės.
Jis Mariją per vestuves Kanoje vadina „Moteriške“:
Jis atsakė pranešusiam, kad atvyko motina: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“ Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 48–50).
Ant kryžiaus kabodamas Jėzus tarė motinai:
„Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26–27).
Evangelistai ir kiti Mariją vadina Jėzaus motina ir taip yra, bet tai neapima Jėzaus Dievystės. Nes jis yra Aukščiausiojo Sūnus.
Angelas Gabrielius tarė Marijai:
„Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1, 32).
Sakydami „tavo sūnus“ mes iškraipome net arkangelo Gabrieliaus žodžius, nes jis jo sūnystę priskyrė Dievui Tėvui, o ne Marijai.
Efezo susirinkimas AD 431 paskelbė Mariją Θεοτόκος (Dei Genitrix) – Dievo Gimdytoja.
D. Išmirštančioje Lietuvoje negimę kūdikėliai buvo žudomi milžiniškais kiekiais. Pagrindinis gydytojų argumentas buvo – tai dar nėra žmogus. 1970 ir 1980 m. Lietuvoje buvo padaroma vien oficialiai po 45 300 abortų per metus. 1990 m. – 50 000.
Abortų skaičius iš tiesų yra didesnis, nes kai vyrai būna komandiruotėse ar jūreiviai jūrose, ar nesveikuoja ir žmonos būna neištikimos, norėdamos nuslėpti savo nuodėmę, jos darosi neoficialiai, kad neišaiškėtų tiesa. Arba nenori, kad medicinos istorijoje būtų oficialus įrašas apie abortą, todėl irgi darosi neoficialiai. Neoficialius abortus daro tie patys akušeriai-ginekologai. Ir jeigu tos moterys būtų nuo vaikystės kalbėjusios maldą „ir pagirtas tavo įsčių vaisius Jėzus“, o vaisius, turintis vardą – jau asmuo, jos, prieš darydamos abortą, ir aš tuo tikiu, būtų rimčiau pagalvojusios. Ir Lietuvoje nebūtų daroma tiek daug abortų. Jei galima taip išgelbėti bent vieną gyvybę, reikėtų sugrąžinti originalius maldos žodžius.
„Juk tu vedei mane nuo pat motinos įsčios; tu padarei, kad aš buvau saugus prie mano motinos krūtų. Tau aš esu atiduotas nuo pat pradėjimo, nuo pat mano motinos įsčios tu esi mano Dievas“ (Ps 21,10–11).
„Net dar negimęs tau priklausiau, mano motinos įsčiose tu buvai mano jėga“ (Ps 71, 6).
„Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose“ (Ps 139, 13).
„Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1, 44).
Tai Šv. Rašto tekstai, kupini Gyvybės Evangelijos.
E. Viena klaida gimdo kitas. Kreivai išverstas ir Katekizmas. Originalūs žodžiai įdėti į kabutes ir skliaustelius, o prikurti – kaip originalūs:
2676 „Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (’įsčių vaisius’) – Jėzus.“
Taigi 2676 paragrafas neatitinka Visuotinės katalikų Bažnyčios Katekizmo. Bet jis galiojantis, nes patvirtintas vyskupų Konferencijos.
7. „Siono kalnas“ ar „Ziono kalnas“. Šiuo metu LVK (katalikų) leidimas 1998 m. Naujajame Testamente (Apr 14,1; Jn 12,15; Rom 11,26; Žyd 12,22) vartoja „Siono kalnas“, o jau Senajame Testamente pradėta naudoti „Ziono kalnas“.
Dalis tautų, pvz., rusai, lenkai, prancūzai ir kt., vartoja vietovardį, kurio pirmoji raidė yra S, o dalis – su Z.
Daugelis tautų sako „Karalius David“:
Vulgata – Clementina David; Septuagint – Δαυεὶδ; hebrajiškas Leningrado kodeksas – דָוִ֧ד; esperanto – David; italų – Davide; rusų Sinodalinis – Давид; portugalų – Davi ir t.t.
O mes sakome „Dovydas“. Nes tokia jau susiklostė tradicija.
Tokia pati tradicija susiklostė ir su kalno pavadinimu. Pavyzdžiui, lietuvių terminijoje rašoma „Sionizmas (pagal Siono kalną Jeruzalėje) – žydų tautinis judėjimas“. Todėl gal palikime ir „Sioną“, nes tada teks kaitalioti Šv. Rašte minimų vardų pavadinimus pagal kiekvieną naują biblistų kartą ir keitimams nebus galo.
8. Valandų Liturgija. Iš šventojo vyskupo Metodijaus Siciliečio pamokslo Šventosios Agotos šventei:
„Ji – mergelė, nes yra gimusi iš nemirtingojo Dievo Žodžio (taip pat dėl manęs, savo kūne patyrusio mirtį) ir nedalomo Dievo Sūnaus, kaip sako teologas Jonas: Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“.
Kai kurios tautos vartoja tokį apibūdinimą „teologas Jonas“. Bet lietuviai religinėje literatūroje ir Šv. Rašte nuo pat pradžių vartoja terminą „Šv. Evangelistas Jonas“. Tačiau pastaruoju metu verstinėse knygose dėl vertėjų nekompetencijos vis dažniau pasitaiko „teologas Jonas“. Jei paklaustume kokio lietuvio teologijos profesoriaus apie „teologą Joną“, tai jis nesusigaudytų, apie ką mes kalbame. Todėl nereikėtų aklai versti iš kitų kalbų ir darkyti įprastą lietuviams religinę terminologiją.
* * *
Man labai gaila, kad į lietuviškus vertimus įsisuko kažkoks Dievo Žodžio darkymo ir papildomų žmogiškųjų žodžių prirašinėjimo virusas. Sakoma, kad senieji vertėjai suskaičiuodavo visas Biblijos raides, kad tik nieko nepraleistų. Nes pagarba Šv. Raštui kaip Dievo Žodžiui tolygi pagarbai pačiam Dievui.
Apaštalas Šv. Paulius: „Mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“ (Tes 2, 13).
„Broliai, aš kalbu, kaip įprasta žmonėse: net žmogaus teisėto testamento niekas negali atmesti ar papildyti!
Aš noriu pasakyti: Dievo patvirtinto testamento negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimties metų atsiradęs Įstatymas, ir jis negali pažado paversti niekais“ (Gal 3, 15, 17).
Taigi, tuo labiau Dievo Naujojo Testamento niekas negali papildyti!
II Vatikano Susirinkimas taikliai primena:
„Bendrija visuomet gerbė dieviškąjį Raštą taip, kaip ir Viešpaties kūną (Eucharistiją). Ypač liturgijoje ji nesiliauja ėmusi ir dalijusi tikintiesiems gyvenimo duoną nuo Dievo žodžio ir Kristaus kūno altoriaus. Tą Raštą drauge su šventuoju Tikėjimo kraičiu ji visuomet laikė ir tebelaiko svarbiausia tikėjimo norma, nes, būdamas Dievo įkvėptas ir kartą visiems laikams parašytas, jis nekintamai perteikia paties Dievo žodį ir leidžia pranašų bei apaštalų lūpomis prabilti Šventajai Dvasiai“ („Dieviškasis Apreiškimas“, DEI VERBUM VI, 21).
Ir pats Dievo Žodis perspėja mus, o ypač – vertėjus:
„Aš (Jėzus) pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: „Jeigu kas prie jų ką pridės – Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių – Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje“ (Apr 22, 18–19).
„Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8–9).
Visi tie perspėjimai galioja ne tik Apreiškimo knygai ar Šv. Pauliaus laiškui Galatams. Jie taikomi visam Šv. Raštui.
Kaip rašė Popiežiškosios lietuvių šv. Kazimiero kolegijos rektorius ir jos steigėjas, Šventojo Rašto į lietuvių kalbą vertėjas prelatas Dr. Ladas Tulaba (1912–2002) savo knygos „Tai Jums kalbėjau“ (Roma 1992) įvade: „Stengiausi perduoti Bažnyčios mokymą, o ne savo asmeniškas pažiūras. Kai kam gal mano mintys atrodys per daug tradicinės, per mažai moderniškos. Aš tačiau visą laiką buvau nuomonės, kad Bažnyčios mokyme yra viena ir ta pati linija, kuri plaukia iš Evangelijos, kaip ją moko Bažnyčia, aš visur ir laikiausi.“
„Norėdamas įsiteikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti“ (Mk 15, 15).
Nuo šios ligos, kurią galima pavadinti nelaimingojo Piloto liga – noru įsiteikti miniai – teapsaugo Šv. Apaštalo Pauliaus žodžiai:
„Dievo pripažinti esą tinkami, kad mums būtų patikėta Evangelija, mes ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris skaito mūsų širdies gelmėje“ (1 Tes 2, 4).
„Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas“ (Gal 1, 10).