Kristaus Krikšto sekmadienis – gera proga atnaujinti savo gyvenimą su Dievu. Kodėl esame pakrikštyti, ar savo gyvenimu, malda ir darbu esame naujai suvokę ir įsisąmoninę krikšto slėpinių prasmę?
Gyvename pasaulyje, kuris neretai yra svetimas Dievo Gailestingumo Apsireiškimui. Todėl Krikšto sakramentas mus kviečia į kasdienes akimirkas savo tikėjimo slėpinių suvokimui, apsisprendimui būti pasauliui šviesa, tinkamai nešti ir spinduliuoti Evangelijos dvasią, bei, kad ir kaip sunku būtų, – mylėti pasaulį ir nepaliauti degti Dievo meilės dvasia.
Sausio 19 d. 383 m. Krikščioniškosios Romos Imperatorius Teodozijus savo sūnų Arkadijų paskelbė sosto paveldėtoju ir bendru visų valdovu. Tuo metu visoje imperijoje buvo beįsigalinti arijonų erezija, kuri skelbė, kad Jėzus nesąs absoliutus ir pilnas Dievas. Tuo tikslu imperatorius Teodozijus sukvietė abu besiginčijančius krikščionių sparnus. Ikonijos vyskupas Amfilochijus savu laiku buvo persekiojamas arijonų tikėjimo. Imperatoriaus sūnaus vainikavimo dieną vyskupas Amfilochijus atėjęs į šventės menę nusilenkė imperatoriui pasakė trumpą, tačiau kandžią kalbą ir lyg nepastebėjęs imperatoriaus sūnaus bandė palikti pokylį. „Ką?“ – čia pat pasigirdo šaižus imperatoriaus Teodozijaus balsas. – „Tu nematai mano sūnaus ir neatiduodi jam tinkamos pagarbos? Jis su manimi nuo šiandien yra sosto paveldėtojas ir imperijos bendravaldytojas!“ Čia pat vyskupas nusilenkęs sosto paveldėtojui Arkadijui kreipėsi į Teodozijų: -„ Jūsų Didenybe, ar mano nepastabumas Jūsų sūnui taip galėtų didžiai piktinti Jus? O ką turėtų galvoti apie Jus visatos valdovas Dievas, kurio Sūnų, lygų jam prigimtimi ir dieviškumu, Jūs padarėte vienu iš mažesnių visuose imperijos pakraščiuose?!“
Taip, Kristaus Krikšto šventė mums primena nuostabų Jėzaus apsireiškimą pasauliui, kuris pilnas nuodėmės, melo ir apgaulės. Ir vis tik Dievo Sūnus ateina tarp mūsų, kad būtų išpildytas Dievo teisumo sumanytas Išganymas pasauliui ir kiekvienam iš mūsų.
Atsiuntė Algis Bučinskas, Australija