Tu ką, galvoji ten nebus Kolbos ir nebus Žirafos? – sako Benas per „Mažąją išpažintį“. –Ten, seni, sako, dar blogiau – bus maestro Kolba ir maestro Žirafa.
Kai žmogus eina, jis turi tikslą, net jei tai tik pasivaikščiojimas ar bomžo kelionė alaus. Gyvendamas visada turi siekį, dėl kurio – sąmoningai ar ne – stengiesi. Žmogus beprasmiškų veiksmų praktiškai nedaro, nes net beprasmybė turi tikslą pabėgti nuo beprasmybės.
Bet yra aklavietės situacija, kai vienintelis tikslas yra pareiti į kelią. Kaip išgąstis pasiklydus miške – ligonio realybė, kai viskas skiriama pasveikimui ir apie nieką daugiau negalvoji, nebent nori ir nuo to pabėgti. Kai visos pastangos eina sugrįžimui į prasmingumą.
Visa tai, kur eita kelis dešimtmečius, išsisėmė ir kelia tik kasdienybės traukulius vis kitoje pasaulio vietoje. Jokių naujų kelių nėra ir vėl prieš akis Siena. Diskutuojama tik dėl to, ar pasilikti aklavietėje, kurią priėjome, ar grįžti atgal, kur nesugrįžtama.
Gyvenome kalėjime ir norėjome išeiti, ir tai buvo tikslas, ir išėję pamatėme, kaip čia šviesu, baisu, žiauru ir vieniša. Ir kad niekam mes nerūpim – koks atradimas! Ir kokie mes vieniši, ir kaip norim patikti tiems, kurie pasirinkimų patys nebeturi.
Ar pastebėjot, pajutot, kaip tuščia staiga pasidarė? Kaip tapo išvalyta nuo tikrų žmonių ir minčių erdvė, ir realus pasaulis patrauktas kuo toliau – už diskusijų apie dietas? Kaip mus uždarė į burbulą, kur tautos žiedas nepaliaujamai kalba banalybes, kuriomis niekas, net jie patys, netiki?
Kartą per savaitę paleidžia naują nesąmonių balioną ir žaidžiam. Tolsta žmonės, mintys ir abejonės, kurių niekas nedraudžia, bet kažkaip tyliai nebelieka. Laimės skalė jau pilna, tuštuma kapsi už langų ir ekranų, o pirmadienį laukia nauja dozė.
Akligatvy nustebę dairosi keli durniai ir tautos, kurios ieško išėjimo. Mes jų bijom, ir savųjų bijom, bijom ir patys savęs. Nieko mums nereikia, kad tik nieko neatsitiktų ir nieko nevyktų ir viskas, kas tyliai griūna, pasiliktų. Šiam tikslui paaukosim bet ką.
algimantasrusteika.wordpress.com
