Keleiviai įsitaiso, nusiramina, motoras tyliai sau ūžia, gyvenimas už lango slenka atgal ir spoksoti greit nusibosta. Tingiai kramsnoja, kalbasi, daugelis panyra į snaudulį – viską girdi, bet tai kažkur toli. Laikas sustoja, reikia palaukti, ir viskas.
Vienas pašoka: O kur čia mus veža? Daugelis nepatenkinti atsisuka, snaudaliai atsimerkia, su žiovuliu dirst pro stiklą – tie patys laukai ir stulpai su varnom, lyg viskas gerai. Bet tas nenutyla: Ne ten važiuojam, ne ten, pažiūrėkit patys! – ir užsimerkti nebeišeina.
Burbančių vis daugiau, daugelis išlipa, kiti rėkauja: Kur lekiam, sakykit tiksliai! Atsidaro langelis: Važiuojam kur reikia, nieko nesuprantat ir vairuoti nemokat, bet galit atsisiųsti programėlę ir pabaksnoti, kuris iš mūsų vairuos. Likusiems nusibosta ir ima toliau snausti, nepatenkintus raminti. Po kurio laiko visi aptyla, į ką nors bandantį sakyti dauguma piktai atsisukinėja. Ima temti.
Ir kelionė tęsiasi.
Kur važiuojam – slėpinys, kuriam reikia melstis. Kodėl būtina lengvai atiduoti, kas buvo atimta, ką taip sunkiai atgavom? Iš kur tas begalinis noras įtikti kitiems ir savanoriškas, isteriškai peršamas unijinis valstybės nunykimas?
Tai jau buvo – numirėlių valdžia plius visos šalies debilizacija. Nejaugi nematot to netikrumo, melo ir pusiau tiesos, dirbtinių dantų šypsenų, negirdit plastmasinių sąnarių girgždėjimo? Visi langeliai, durys uždaryti, jie gyvena burbule, nušviestam negyvos šviesos, girdi vieni kitus, kviečia ir apdovanoja vieni kitus – vardan jūsų laimės, nors jūsų bijo, neapkenčia ir šlykštisi.
Viskas jau matyta. Ir sistemos žmogus, atėjęs pataisyti sistemos nieko iš esmės nekeičiant, ir pradinė žūtbūtinė kova su alkoholiu, ir kiekvienai šeimai po namą ar butą, viskas žmogui ir jo gerovei, naujas mąstymas, pertvarka – viskas girdėta. Ir visi žinom, kaip tai baigėsi.
Mums liko kokie šešeri metai.
