Šiaip gerbiu prof. Ainę Ramonaitę už tai, kad ji TSPMI yra likusi viena iš nedaugelio politologų, neperėjusių į propagandistų gretas, ir už tai, kad išties tyrinėja visuomenę, užuot mėginusi ją ideologiškai įrėminti.
Vis dėlto šis jos tekstas (interviu?) kiek nustebino.
Aišku, galėtum įtarti, kad lrt kaip nors iškraipė ar sutirštino jos žodžius, bet šiaip jie, prieš publikuodami, privalo interviu autorizuoti, t.y. gauti autoriaus patvirtinimą, kad jis neprieštarauja straipsnyje perteiktoms jo mintims.
Nustebino tai, kad, kalbant apie visuomenės transformaciją pereinant iš sovietmečio į kapitalistinę neoliberalią sistemą, vaizdas pateikiamas gana plokščiai ir vietom net banaliai. Puiku, kad tyrėja remiasi gyvais žmonėmis, kalbina juos ir išklauso apie jų patirtis ir šio perėjimo metu gautas traumas, tačiau stebėtis, kad, įsivaizduokite, ne visi, šiltai prisimenantys darbą sovietinėje gamykloje arba tuometinį gyvenimą ir pasiektą pažangą, yra sovietinio režimo nostalgikai ar kokie putino gerbėjai, yra stebėtina (atleiskite už tautologiją). Lygiai kaip pastebėti paraleles tarp postsovietinės transformacijos ir keliais dešimtmečiais ankstesnės Vakarų deindustrializacijos irgi nėra nei nauja, nei kaip nors neįtikėtina, – apie tai jau daug rašyta.
Svarbiau čia kitkas. Ramonaitė teisingai pastebi postsovietinį resentimentą, kurį dar vadina apmaudu. Tačiau, manyčiau, bent šiame tekste, klaidingai įvardina jo šaknis, siedama jas su perėjimo į naują postsovietinę būklę pralaimėjimu ir iš to kylančiu pykčiu. Taip, daugelio žmonių gyvenimai, ypač pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje, vertėsi radikaliai, dalis jų neteko anksčiau susikurto, kad ir sąlyginio, gerbūvio ar socialinio stabilumo ir tai išgyveno labai sunkiai ir skausmingai. Tačiau skirstyti žmones į laimėtojus ir lūzerius, sakyčiau, yra nesąmoningas ir nekritiškas to paties neoliberalaus – ciniško, arogantiško ir antihumaniško – žodyno perėmimas. Visi mes skirtingais savo gyvenimo etapais esam patyrę didesnių ar mažesnių sėkmių ir nesėkmių, arba galim būti sėkmingi vienose srityse ir susimauti kitose, galų gale tai yra ir subjektyvus savęs ir savo vietos pasaulyje išgyvenimas.
Tekste taip pat suplakti bent keli laiko matmenys – nepriklausomybės pradžios trauma ir dabarties, pastarųjų šešerių metų įvykių, susijusių su augančiu protestiniu nepasitenkinimu, kontekstas, kuris, manding, yra smarkiai skirtingas. Ir čia kolegė išties nustebina užsiimdama tuo, ko iš jos nesitikėjau, t.y. mūsų isteblišmentą aptarnaujančių propagandistų pamėgtu etikečių klijavimu. Straipsnyje apie pastaruoju metu susikaupusio socialinio nepasitenkinimo, pykčio ir apmaudo priežastis kalbama skubant prisegti “radikalumo” etiketę, kas diskredituoja tokį neva objektyvų, tyrimais paremtą akademinį ( t.y. bešališką, politiškai neangažuotą) kalbėjimą. Ir tu, Aine…
Tačiau kas šiuo atveju yra radikalumas? Apibrėžimas straipsnyje neduodamas, požymiai taip pat neišplėtojami, tad, matyt, sąvoka vartojama buitine, arba mūsų politologijos vulgaris, prasme. Atseit yra kažkokie “radikalai”, “kraštutinė dešinė “, kuri kažkuo vis nepatenkinta, protestuoja ir drįsta kvestionuoti elito oficialiai diegiamą svarbiausią šiuolaikinės Lietuvos ideologemą “Dar niekada taip gerai negyvenome”. O jeigu žmogus “taip gerai negyvena” nei objektyviai, nei subjektyviai, tai jis, matyt, yra arba: a) sovietmečio nostalgikas; b) postsovietinės transformacijos pralaimėtojas. Tertium non datur?
O kadangi “radikalus” straipsnyje iliustruoja Lietuvos Šeimų Sąjūdžio renginio nuotrauka, pasvarstykime, kas ir kur gi čia tokio radikalaus? Prisiminkime 2020-2024 m. laikotarpį, kai tuometinė vyriausybė ėmėsi įgyvendinti išties radikalias kovido valdymo priemones, pradėjo stumti narkotikų liberalizacija atskiestą kraštutinės kairės dienotvarkę – genderizmą ir woke’izmą, griaunančius tradicinę žmogaus bei šeimos sampratą ir vertybes, kurioms pritaria didžioji dauguma visuomenės, – o, rusijai užpuolus Ukrainą, išvystė ir nevaržomą “vidaus priešų” medžioklę.
Tad žmonės išėjo į gatves ne dėl to, jog buvo praradę darbus po 1990-ųjų ar priversti emigruoti – šias problemas jie seniai išsprendė patys be valstybės paramos ir palaikymo. O todėl, kad tos valstybės dabartinių pareigūnų veiksmuose atpažino iš sovietmečio dar pamenamą socialinės inžinerijos užmojį ir įkarštį: ne umejete – naučim, ne chotite – zastavim.
Taip, esama populistų politikų, kurie šiuo apmaudu naudojasi ir manipuliuoja. Tačiau jiems sekasi pritraukti rinkėjus tik todėl, kad vad. “tradicinės” partijos neatstovauja šių žmonių interesų ir lūkesčių, arba pačios perima, kad ir sušvelnintą, kraštutinės kairės dienotvarkę.
Protestuoti prieš radikalus nėra joks radikalumas ar kraštutinumas, priešingai, tai sveiko proto ir asmens bei tautos autonomijos gynyba.
Ramonaitė: kaip nostalgija gali virsti apmaudu, o šis – išsprogdinti visuomenes
KOMENTARAI:
Labai geras pastebėjimas dėl šeimų gynimo maršo nuotraukos. Veidai ramūs, atmosfera maloni. Nežinančiam atrodytų – graži nuotrauka iš nepriklausomos Lietuvos.
Ir LRT su savo išankstine nuostata net nepastebi to disonanso. Jie čia mato “radikalus”.
O Ramonaitė visgi pro medžius nemato miško. Paklausinėti žmones yra gerai. Bet reikia mokėti ir interpretuoti tai, ką išgirsti.
Gintautas Indriūnas
Taip, perskaičiau ir Ainę, ir Rasą…. Nesupykit…. Manau abiems atvejais nemeluojama ir nebandoma kelti “triukšmą”… Tikrai, gerb. Rasa privertė geriau pamąstyti…. Bet gal keliami Rasos klausimai yra Agnės mokyklos pasekmė ir tai, kad ji nori saugumo…. Va čia, turėti saugumą, juk yra ir dabar ir, kas svarbiau, buvo tame sovietmetyje ypatingai…. O dėl Agnės pvz. apie tą laikakmetį – tai viskas ne tik girdėta , bet ir patirta…. Ir tai nieko bendro su kompartija ar valdžia… Tikrai daug kam tai liko ne tik nostalgija, bet ir žaizda, ypač tiems, kurie buvo ne tik pasmerkti, o ir paniekinti, bent taip jie suprato tą požiūrį…. Tai gal tos dvi visuomenės buvo visada, sovietmety – valdantieji ir liaudis, po to patriotai kovotojai ir koloborantai, dabar teisingi patriotai ir priešai….
Jūs, Rasa, net per švelniai recenzavote. Iš pradžių nepatikėjau, kad Ainė taip galėtų mintyti- gal čia Samoškaitės, kuri pametusi ne tik “tušinuką”, nuopelnas. Bet išgąsdino minčių lėkštumas. Net t jeigu tai mintys balsu- iš garso įrašo. O banalybė ar balsu, ar raštu- ir lieka banalybe. Toks TSPMI profesūros lygis.
Susidaro įspūdis, kad gali būti genetiškai modifikuoto skysčio šalutiniai poveikiai profesorizmui 
Viskas logiška ir teisinga prof. Čepaitienės tekste. Tik tiek, kad valstybių pavadinimai rašomi iš didžiosios raidės. VISŲ valstybių, ne vien Ukrainos.
Aldona Tamule
Pritariu Jums, p. Rasa,(nors atsiprašau labai- neskaičiau straipsnio
) todėl, kad lygiai taip pat pagalvojau po p.Ramonaitės ir p.Laučiaus pokalbio (yuotube NeViešas interesas). Ten taip pat pagrindinės priežastys aptakiai apeitos, neįvardintos.Nepatikėsiu, kad tai dėl nežinojimo ar kad tai nesvarbu.
Author
Aldona Tamule paskaitykit, ten kažkokia košė.
Rasa Čepaitienė Ne košė, o (gana primityvi) konservatos reklaminė akcija – kas ne
FB Veidaknygė