Pašauki mane, oi, pašauki… Kai aš dar buvau beveik jaunas, labai patiko ši Stasio Povilaičio daina. Tik ar galėjau nujausti, kad jos žodžiai taps tokie aktualūs šiandien, kai jau septyneri metai tavęs, jaunas vyre, niekas nepašaukė. Nebent išvažiuoti iš Lietuvos. O mokytis Tėvynę ginti niekas nepašaukia. Ir prezidentė su Seimu dar nepašaukė – dar tik šūktelėjo, o jau kilo tokia masinė panika, kad net suaidėjo skliautai. Tai pasakyk man, jaunas žmogau: nejaugi, nejaugi, nejaugi tu nieko lig šiol nematai? Baltijos jūroje svetimų laivų patrankos šaudo, raketos iš jų įvairiomis trajektorijomis laksto. Karaliaučiaus žemė nuo tankų vikšrų kaip epušės lapelis dreba. O tu? Tai nejaugi tu tikrai nieko lig šiol nematai? Ir negirdi?
O tie skliautai vis garsiau ir garsiau aidi: kada būsimuosius Tėvynės gynėjus pradėti šaukti, kiek šaukti, kaip šaukti, ką šaukti? Bet garsiausiai skliautai aidi nuo kitokių klausimų. Ko nešaukti? Už ką nešaukti? Už kiek nešaukti? Tarsi šauktų, pavyzdžiui, prezidentė, Olekas ir Juknevičienė, o ne Tėvynė…
Tai kurią Tėvynę ginsime?
Didelė mūsų jaunimo dalis iki tokio laipsnio Tėvynės atžvilgiu degradavo ne šiandien. Gal būtų tiksliau, jei sakytume „buvo degraduota“. „Degraduota“ buvo tėvų, mokyklos, kai kurių istorikų ir politikų. Degraduotas netikėtos laisvės, kuriai nebuvo pasirengę nei tėvai, nei mokytojai, nesibaigiančių švietimo reformų traumuoti, nei kai kurie istorikai, it išbadėję puolę deheroizuoti mūsų Tautos ir valstybės istoriją, nei politikai, puikiai mokantys rasti kelią į valdžią, bet negebantys rasti vietos nei savo valstybėje, nei jos piliečių širdyse. Nei pats šaukiamas, įsivaizduojantis, kad laisvas žmogus yra tada, kai nori – eina Tėvynės ginti, o kai nenori – lai gina kiti.
Ir tai, deja, yra ne šios dienos problema. Dar 2001-ųjų pavasarį, kai šauktinių kariuomenė dar egzistavo, „Respublika“ gavo skaitytojo signalą, kuris mus gerokai išgąsdino. Savo laiške jis rašė:
„Lietuvos kariuomenėje, tarp pašauktųjų tarnauti, lietuviai tesudaro 40 proc. Kitus 60 proc. sudaro kitataučiai: rusai, baltarusiai, lenkai. Tai jeigu prireiktų, kaip, pavyzdžiui, rusas kariautų su Rusija, o baltarusis – su Baltarusija. Duos Dievas, su lenkais neteks kariauti…“
Redakcija tada man pasiūlė šia tema pasidomėti. Ir, pasakyčiau, buvo labai įdomu…
Pavyko išsiaiškinti, kad skaitytojo nerimas ne visai pagrįstas. Tuometis krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius prisipažino, kad kitataučių iš tiesų yra nemažai, bet toli gražu ne 60 proc. Jeigu kažkiek nepatogumų esą ir kyla, tai tik dėl lietuvių kalbos mokėjimo, bet net silpniau ją mokantys betarnaudami visai neprastai išmoksta.
Pasirodo, gerokai anksčiau net buvo svarstoma idėja Ignalinoje sudaryti rusakalbių batalioną, kuriame net komanduojama būtų rusiškai. Po tokį batalioną siūlyta formuoti Alytuje ir Vilnijoje. Tačiau ši idėja kariškių buvo atmesta.
Kaip tada man teigė ne vienas karininkas, dirbantis su pašauktaisiais, lenkai, rusai ir baltarusiai tarnyboje stengiasi net labiau nei lietuviai. Pasak jų, jokių, juolab politinių, problemų negali kilti, nes kitataučiai, sudarydami 16,4 proc., ištirpsta tarp lietuvių.
Dabar pabandykime įsivaizduoti Lietuvos šauktinių kariuomenę, kurioje rusai, lenkai ir baltarusiai sudaro 16,4 proc. Bet ne tada, prieš 14 metų, o šiandien, kai Baltijos piliečių „atstovai“ Donbase jau kariauja prieš Ukrainą. Kai Lietuvos karinė žvalgyba perspėja, kad Rusija gali imtis „paslėptų karinių priemonių“ prieš vieną iš NA TO šalių.
Krašto apsaugos ministerija netrukus rengs „loteriją“. Joje kompiuteris turės nuspręsti, kas iš 200 tūkst. šaukiamojo amžiaus jaunuolių bus tie laimingieji 3,5 tūkst., kurie bus pašaukti tarnauti Lietuvos kariuomenėje. O jeigu tarp tų, kuriems klius laimingi bilietėliai, kitataučiai sudarys ne 16 proc., o 30? O jeigu 50? Juk negali žinoti, kas šaus į galvą ministerijos kompiuteriui. O jeigu laimė mokytis Tėvynę ginti klius ir tiems, kurie Tėvynę ginti jau yra mokęsi Rusijoje rengiamose karinėse jaunimo stovyklose? Oi, gudrių esti tų kompiuterių.
Nieko neturiu prieš kitataučių jaunuolių šaukimą tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Daugumos jų lojalumu Lietuvai neabejoju. Ypač rusų sentikių palikuonių. Tų, kurių protėviai, prieš kelis šimtus metų bėgdami iš jų tikėjimą persekiojusios Rusijos, saugią užuovėją surado mūsų protėvių žemėje, ją ne tik arė, bet ir mylėjo ją kaip savo, o ji mylėjo juos. Tų, kurie Nepriklausomybės kovose nuoširdžiausiai kovojo prieš bolševikus ir bermontininkus, ne vienas tapo Vyties Kryžiaus kavalieriumi. Septynios, o gal ir daugiau sentikių kartų sugebėjo apsiginti nuo Rusijos propagandos. Tik šiandien jau net į jų sąmonę sugebėta prasibrauti. Nūnai sutinku savo vaikystės ir jaunystės draugų, sentikių palikuonių, ir kai kurių jau nebeatpažįstu: imuniteto svetimai propagandai – nė ženklo.
Tad drįsčiau būti nevisiškai tikras, kad vien tik kompiuteriui galima patikėti spręst, kam tarnauti reikia, o kam negalima. Tai nevisiškai atitiktų mūsų valstybės nacionalinio saugumo interesus.
Ir vėl beraščių kariuomenė?
Prieš beveik 15 metų Lietuvos kariuomenėje nesėkmingai ieškodamas 60 proc. kitataučių, aptikau gausybę kitokių įdomybių. Tais laikais, kai mūsų visuomenės dar niekas nevadino berašte, kaip kad ji yra vadinama dabar, 66,5 proc. šauktinių sudarė jaunuoliai, nebaigę vidurinės mokyklos! Aukštąjį išsilavinimą turėjo – 23. Bet ne procentai, o 23 šauktiniai, kurie sudarė 0,4 proc. visų pašauktųjų!
Tai kas bus, jeigu ministerijos kompiuteris, giliai atsikrenkštęs, šiemet išspjaus tokius pat bjaurius procentus? O jeigu dar bjauresnius – beraštystė visuomenėje su kiekvienais metais vis akivaizdesnė. Tai kas nutiks, jei NATO kariškiai profesionalai karinių pratybų, o, neduokdie, karo atveju susidurs su mūsų uniformuotų beraščių tūkstančiais? NATO vyrai ir merginos gali ir nepatikėti, kad į mūsų Krašto apsaugos ministerijos kompiuterį buvo įsilaužę Rusijos spec. tarnybos ir po to jis ėmė spjaudytis tokiais kvailais procentais.
Kas mus pašauks?
Vis labiau imu suprasti politikus, kompiuteriui patikėjusius vykdyti šauktinių atranką. Jeigu tokia subtili užduotis kaip anksčiau būtų patikėta kokioms nors komisijoms, sudarytoms iš žmonių, mūsų politinių nedorybių ir giminystės ryšių pritvinkusioje valstybėje kiltų karas. Ne mažiau pavojingas nei tas, apie kurio grėsmę visuomenė informuota Valstybės saugumo departamento, mūsų karinės žvalgybos ir dar įžvalgesnių politikų. Visi pakiltų ginti savo sūnų nuo subjektyvių komisijų.
Daug ką nemalonaus aptikau 2001-aisiais „audituodamas“ tų laikų šauktinių kariuomenę. Žinoma, kai ko ir neaptikau. Neaptikau nė vieno karininko ar generolo, kuris savo ruožtu būtų aptikęs bent vieno Seimo nario sūnų, pašauktą tarnauti. Tuomet atlikau Seimo narių, turinčių vaikų, „reviziją“. Patikrinau keturių kadencijų Seimo narius (nuo 1990 iki 2001 m.). Aptikau berods 51 sūnų. Iš jų Lietuvos kariuomenėje buvo tarnavęs VIENAS! Jo tėvas buvo šiandien jau šviesaus atminimo Seimo narys JU LIUS VESELKA. Nuo tada jis man tapo politikų padorumo etalonu.
Nūnai pagal šį parametrą politikų padorumo negali nustatyti – jų padorumą arba nepadorumą paslėps Krašto apsaugos ministerijos kompiuteris.
Pašauki mane, oi, pašauki… Prie šios Povilaičio dainos labai dera kita. Dar atsimenat? Sūneli, Tėvynė tave šaukia… Tai kodėl tu, Tėvyne, ištisus septynerius metus nešaukei? Ar buvai užmiršusi šią dainą? O gal savo Konstituciją, kuri, beje, atkartoja senos motinos žodžius iš tos dainos? O gal apskritai ir Tėvynė, ir Konstitucija čia niekuo dėtos. Ir Sena Motina taip pat. Nes šiandien sūnelį šaukia ne jos, o kompiuteris.
Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos“ apžvalgininkas