Tėvynė mūsų

Atmintis dar ne visiems ištrinta

Written by admin · 2 min read

  Šį sekmadienį Garliavos tragedijai sukanka treji metai. Vaiko gyvenime tai – artimiausios aplinkos pažinimo, pačiupinėjimo laikas.

Prieš trejus metus valstybės vardu šeimai ir mergaitei buvo padaryta neatitaisoma skriauda ir jos net nesiruošiama taisyti. Jau treji metai suaugusieji nemato ir nieko nežino apie savo mylėtą, globotą, puoselėtą dukterėčią, anūkėlę, pusseserę…

 

Piliečiai, gynę mergaitę ir stovėję žmoniškumo sargyboje, pravardžiuojami, niekinami, teisiami, o pasirašiusieji kokią peticiją Garliavos žaizdos klausimu nelaimi konkursų, nepriimami į darbą… Valstybės vardu tie, kuriems Tauta – Konstitucinis suverenas – delegavo teisę valdyti, trejus metus iš piliečių atminties trina savo niekšybes. Ir negana to – manipuliuoja, kurpia nebūtus scenarijus, klastoja mergaitės pradanginimo ir jos slėpimo faktus. Šiame kontekste treji metai – tai geometrine progresija didėjantis pasityčiojimas ir psichologinis smurtas prieš tuos, kurie tebekartoja: „Neužmiršim. Nesitrauksim…“

Krescencijus Stoškus, Dalius Stancikas, Liudvikas Jakimavičius taip logiškai ir taikliai išanalizavo Garliavos istorijos peripetijas, kad tik moteriškos emocijos betrūksta…

Todėl dalinuosi pastebėjimais iš tų dienų, kai 2010–2012 metais budėjome Klonio akligatvyje.

Niekada nesipiršau į skriaudžiamų Kedžių ir Venskų šeimų gynėjus ar draugus. Kol šeimininkai neįsileido visų į kiemą, kaip ir kiti, budėjau gatvėje. Ir būtent iš ten stebėjau laimingą augančią mergaitę, kuri šėlo senelių kieme su kitais vaikais ir net jiems visiems savotiškai vadovavo. Man po tokių stebėjimų, namuose įsijungus TV žinias, būdavo nesunku „atmesti“ visokių à la psichiatrų Tautos smegenų purenimus neva vaikas auga kalėjime… Niekada nesiginčydavau su kitokią nuomonę apie Garliavos įvykius turinčiaisiais, tik paklausdavau, ar jie yra buvę tame Klonio akligatvyje. Išgirdusi neigiamą atsakymą tiesiog pasiūlydavau užsičiaupti. Be jokių mandagumų ar atsiprašymų, nes ir tuomet, ir dabar nė karto nematę laimingo vaiko vaikystės senelių kieme yra berijinės propagandos aukos. Situacijos „neskaičiau, bet smerkiu“ ir „nebuvau, nemačiau, tačiau žinau“ vertos LYGYBĖS ŽENKLO.

O aš stebėjau, kaip mesdavo visus žaidimus mergaitė, vos tik iš namo išeidavo senelis Vytautas ir pribėgusi jį apsikabindavo: iš pradžių per kojas, kai paaugo, apglėbdavo per liemenį… Senelis paglostydavo anūkės galvą, kažką pasakydavo ir ši vėl skubėdavo pas draugus. Kuomet grįžusi po darbo, iš savo namo kiemo pro šoninius vartelius į tėvų sklypą įžengdavo teta Neringa, mergaitė tiesiog įskriedavo jai glėbin ir pakibdavo ant kaklo… Niekada, nė vienoje biologinės mamytės nuotraukoje nėra išlikę vaizdo, kur duktė ją apsikabina. Kaip įvertintų garsieji psichologai fotografijas, kur vaikas abiem rankos stumiasi nuo motinos krūtinės? Ir kodėl jie dabar tyli dėl to, kad mergaitė, kuriai vienuolikti, yra izoliuota ir atsidūrusi tikrų tikriausiame kalėjime? Keista, kad neatsiranda atgailaujančių ir pripažįstančių, kad dabar vaikas yra įkalintas, žlugdomas fiziškai ir morališkai. O mąstančioji visuomenės dalis vis dar liūliuojama keistu valdžios hipnozės seansu – „Garliavoje pedofilijos nebuvo“.

Tačiau atmintis gyva. Treji metai Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, kiekvieno mėnesio septynioliktąją vyksta laisvųjų menininkų akcija „Neužmiršim. Nesitrauksim“. Ir juodojo jubiliejaus dieną – gegužės 17-ąją – ji įvyks17 val. Tos pačios dienos rytą, 10 val., mergaitės gynėjai kviečiami į Garliavą, kur Klonio g. 5-ojo namo kieme bus galima pasidalinti prisiminimais, betarpiškai palaikyti valstybės vardu vis dar persekiojamus žmones. O Kaune, Kristaus Prisikėlimo Bazilikoje, 12.30 val. bus aukojamos Šv. Mišios už visus vaikus, ne savo noru atskirtus nuo mylinčios šeimos ir artimųjų.

Juozo Valiušaičio nuotr.

 Tiesos.lt