Paradoksas: didžioji žmonijos dalis siekia sotaus ir saugaus gyvenimo, tačiau jos gyvenimo veidrodis – istorijos vadovėliai – atspindi visai kitą vaizdą. Ten nerasite turtingiausių žmonių sąrašų, įtakingiausių korporacijų pavadinimų, ten žymimi tokie fiziniai lūžiai ir tokios asmenybės, kurios buvo veikiamos vienokios ar kitokios dvasinės aistros (dieviškos ar šėtoniškos), o tų laikotarpių niekaip nepavadinsi saugiais.
Trečiasis JAV prezidentas Tomas Džefersonas kasdien skaitė specialiai jam pagamintą Bibliją, kurioje buvo iškarpyti visi Kristaus atlikti stebuklai – taip jam buvo lengviau įsigilinti į patį Kristaus mokymą.
Išties vien dėl Kristaus atliktų stebuklų krikščionybė nebūtų tapusi pasauline religija, nes nepaaiškinamų pagijimų ar panašių reiškinių žmonijos istorijoje būta gana daug ir iki Jo. Pats neįtikėtiniausias įvykis krikščionybėje man yra tas, kad po Kristaus nužudymo (ir net Prisikėlimo!) neišprusę, pasimetę, be galo nusivylę, nuo persekiotojų baimingai užsibarikadavę mažatikiai Jo mokiniai staiga tapo tokie dvasios ir tikėjimo galiūnai, per kuriuos krikščionybė virto pasauline religija.
Pasaka? Ne, realybė – pasižiūrėkime į dabar rašomus metus: 2018-ieji nuo Kristaus gimimo.
Net ir Sauliaus virtimas Pauliumi, iš krikščionybės persekiotojo į jos apologetus, yra to paties neįtikėtino Kristaus mokinių persikūnijimo tęsinys.
Sauliaus virtimas Pauliumi labai ryškiai iliustruoja Antano Maceinos teiginį, kad prometėjiškoji dvasia (krikščionybei priešinga dvasia) yra daug artimesnė krikščionybei nei abejingoji buržuazinė dvasia.
Vakaruose vis labiau įsigalint buržuazinei dvasiai, krikščioniškoji dvasia iš čia traukiasi į Pietus ir Rytus. Sotus, saugus gyvenimas vis rečiau kelia egzistencinius klausimus ir kuria žemiško amžinumo iliuziją. Tačiau iš istorijos veidrodžių žinome, kad buržuazinė dvasia paprastai lemia tos civilizacijos pabaigą.
Groteskiškas vaizdelis: vieni jau guldė galvas gindami atgaivintą valstybę, kiti dar net nežinojo, kad tokia yra. Vis dėlto neįtikėtinos kovinės dvasios įkvėpti lietuviai atstūmė dešimt kartų stipresnę rusų armiją, susitarimus laužančius galingesnius lenkus ir geriau ginkluotus, vokiečių remiamus bermontininkus.
Šiandien, kai bandome brėžti grėsmių paraleles su anų laikų Lietuva, gerokai utriruojame istoriją: tuomet net ir apsigynusi Lietuva gyveno veikiama nesibaigiančios trikampės įtampos. Vilnių okupavę lenkai 1938 m. iškėlė Lietuvai ultimatumą per dvi paras užmegzti su jais diplomatinius santykius, t. y. prievartavo oficialiai atsisakyti savo istorinės sostinės, o Londonas, Paryžius, Vašingtonas, Tautų Sąjunga ir net Ryga spaudė Lietuvą šį ultimatumą priimti. Nepraėjus metams jau savo ultimatumą (grąžinti Klaipėdos kraštą) pareiškė Vokietija, o dar po metų Rusija galutinai sutrypė iš visų pusių kraujuojančią Lietuvą. Šiandieninė Lietuva yra šimteriopai saugesnė: priklauso stipriausiai pasaulyje karinei organizacijai, galingiausios valstybės prezidentai nuolat patikina: Lietuvos priešai yra ir JAV priešai.
* * *
Ar pastebėjote, kad iš didžių tribūnų, garsių dienraščių apie nepriklausomybės šimtmetį kalbama lyg kokiais Abiejų Tautų Respublikos laikais, stengiantis užtušuoti Vasario 16-osios Akto esmę – Lietuvos, kaip tautinės valstybės, sukūrimą? Nors visų XX a. vykusių bandymų atkurti Lietuvos nepriklausomybę svarbiausias tikslas buvo ne sotesnis ar saugesnis gyvenimas (priešingai – kiekvienas nepriklausomybės paskelbimas iš pradžių sukurdavo dar nesaugesnes aplinkybes) ir net ne asmens laisvė, kaip dabar bandoma įteigti, o tai, ką pabrėžė Jonas Basanavičius: „Lietuvą ir mūsų brangią kalbą nuog prapulties atvaduot.“
Šiandien esame ir gerokai sotesni, ir saugesni, asmens laisvė kartais viršija net sveiką protą, bet prapultis Lietuvai ir jos kalbai, deja, neišnykusi. Tik dabar ta prapultis ateina ne iš išorės, o iš vidaus – iš mūsų pačių.
Kai buvusi švietimo viceministrė aiškina, kad šiuolaikinėje Lietuvoje „Basanavičius tėra mitas ir kaip asmuo nebeaktualus“, ji iš esmės nusako tikrąją valstybės būseną.
Bandau įsivaizduoti, kaip dabartinėje, pragmatiškoje, vakarietiškomis libertarizmo madomis ir buržuazine dvasia persisunkusioje, lyg koks Gedimino kalnas mažėjančioje Lietuvoje su savo tautiniais šūkiais būtų priimti anos Lietuvos pamatiniai veikėjai Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius (eksviceministrė jų veiklą jau įvertino kaip sovietams naudingą etnokultūrinį nacionalizmą), Antanas Smetona ir generolas Povilas Plechavičius (spėju, kad būtų išvadinti pavojingais nacionalistiniais talibais), žemės reformos autorius Mykolas Krupavičius (skandalas: kunigas – ministras!?), diplomatas ir poetas Oskaras Milašius (jo mistines pranašystes greičiausiai būtų siūloma įvertinti psichiatrams)…
Ar ne panašiame visuomeniniame užribyje šiandien atsidūrė ir dauguma sąjūdininkų, Kovo 11-osios signatarų? Ar išguidami iš valstybinio gyvenimo šiuos žmones ir – svarbiausia – pamatinį jų tikslą kartu neišstūmėme ir tos vidinės ugnies, kuri lyg koks tolimas krikščionybės aidas suvienydavo ir didiems darbams įkvėpdavo tokias skirtingas, netgi prieštaringas asmenybes?
Gal vis dėlto teisus vienas iš Sąjūdžio lyderių, filosofas Arvydas Juozaitis, sakydamas, kad „mus, kaip valstybę, galėtų išgelbėti tik kokia nors nauja auka už Tėvynę“.
Mes – du galiūnai, viešpačiai pasaulių:
Tamsos–mirties, šviesos–būties ir saulių.
Mes – amžinieji priešai du,
Dviejų per amžius nesutaikomų pradų,
Gigantiškoj grumtynėj susikibę,
Sukūrėm vyksmą nuostabios didybės.
Ties šituo vyksmu lemtim rūsčia
Suspindo tragiška būties kančia. (…)
Grumtynės mūsų tęsiasi lig šiolei,
Ir dreba laiko ir erdvynų toliai,
Ir mūsų galios siaučia kaip audra, –
Tik galutinės persvaros nėra.
Bronius Krivickas, poetas, partizanas, žuvo 1952 m. rugsėjį, nesulaukęs 33-iojo gimtadienio.