Pažvelgę į išeivijos ir Lietuvoje triūsiančius menininkus neįtartume, kad visi yra pasidavę globalizmui, nustumdami į šalį tautinius jausmus. Kuo skirtingos Vakarų pasaulyje kūrusių lietuvių rašytojų literatūrinės lygiagretės, ir ko verti išgalvoti, tikrovės neatitinkantys šiandieninių „kritikų įvertinimai“?
Ar nors vienas XXI a. emigrantas yra perskaitęs laisvojoje Vakarų išeivijos literatūroje puikiai įvertintų lietuviškų tautinių prozos ir poezijos knygų, mokslinių straipsnių, kokybiško sukirpimo žurnalų, tarnaujančių garsinti pasaulyje tautos kultūrą ir kalbą, kai Lietuva kentė okupaciją? Ar yra pavartęs bent vieną iš 37 tomų vienintelės pasaulio tautų kultūroje išeivijos sukurtos „Lietuviškos enciklopedijos“ tomų?..
Kai Berno universiteto slavistikos baltistikos instituto vedėjas prof. dr. Jan Peter Locher – 1999 m. žiemos semestro paskaitoms pasikvietė Sigitą Gedą, jam suformulavęs paskaitų ciklą tema: „Europa lietuvių literatūros požiūriu“, džiaugiausilėdama Berno profesūrai, pristatyti lietuvių tautos talentą rašytoją S. Gedą.
Stebino prof. dr. J. P. Locherio nuolatinis priminimas, kad: „…seną ir unikalią savo istoriją turinti Europos šiaurės rytų šalis – Lietuva turi savo istorija didžiuotis, kurti išskirtinę literatūrą ir teisėtai stovėti priešakinėse pasaulinės literatūros gretose“.
Išrinkus Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdyboje tūlą kultūros komisijos pirmininkę režimo kolaborantų palikuonę Jūratę Jablonskytę Caspersen, Lietuvos kultūros kūrėjus kažkaip suėmė baimė atrodyti silpnais, nepopuliariais senais ir nemadingais…
„Egoizmo kova negailestinga, meluojama tam, kad nebūtų atidengtas melas. Todėl jos metodai ir būdai patys įvairiausi – nuo patyčių (tai juk puolimas!), šmeižto, galios demonstravimo, mafijinių sandorių, blefo (atsimenat „pažymas“ su kompromatais) iki savo profesijos, šeimos, valstybės išdavimo“, – sakė „Nemuno“ redaktorė Erika Drungytė.
Perskaičius paskutinį prieš porą metų LR Nacionaline premija apdovanoto autoriaus naują romaną „Tomas Mūras“, suspurdėjo nemielas klausimas: „Ar lietuvis autorius turi teisę taip kvailai susireikšminti, nustumdamas seną unikalią savo krašto istoriją turinčią tautą nuo jos gyvų išgyvenimo problemų? Ar būtina išgalvotam romano „N“ veikėjui ieškančiam įkvėpimo blaškytis po išgalvotas pasaulio rezidencijas, nusiraminimo ieškoti narkotikuose, alkoholyje, visai pamiršus, kad kažkur auga jo sūnus, o savo silpstančią vyriškumo potenciją žadinti ieškant aistringesnės svetimtautės narkomanės meilužės glėbyje?“
Tampa aišku, kodėl pasinaudojant išeivijos JAV Lietuvos okupacijoje įkurto Lietuvos Fondo, ar Lietuvos RTV lėšomis PLB valdybos kultūros komisijai sulipdyti niekam vertus darbus „MES IR JŪS“, arba knygą „EGZOTIKA“. Kiekvienas pasakys, kad tai jokios istorinės meninės vertės neturintys „globaliniai niekalai“…
Ar pavyks prisidėti prie Tautos kultūros istorijos išsaugojimo, Tautai ėmus vadovauti jaunam gabiam Teisės profesoriui p. Ignui Vėgėlei?
Ar bus atsakyta į klausimą: kodėl praėjus 33-jiems metams buvusiems režimo veikėjams dar tebekabo garbės lentos, šviečia jų vardais pavadinti muziejai, gatvės… Kodėl mokyklų muziejuose tebekabo šlykščiausių režimo kolaborantų švietimo skyrių inspektorių, naikinusių Lietuvos patriotus, portretai?
Šiandien „…nesimato pačios kultūros „darytojų“ – mes, išbėgėliai, nekantriai laukėme stalčiuose slaptai išsaugotų lietuvių literatūros šedevrų, už Stalino saulės kultą atsiperkančių epopėjų… veltui ieškome kultūrinių debatų, teigiamų ar neigiamų, pasirodančių veikalų… Tik plokščia tyla ir autocenzūra…“ – rašė Algirdas Julius Greimas „Šis tas apie kultūrą…“ (Baltos lankos,1991. Nr. 1, p. 5.)
„Kas dedasi galvose žmonių, kurie visa tai suderina?“ – klausia rašytojas Vidmantas Valiušaitis.
…Atsidėti kūrybai svetimoje šalyje nelengva, nes lietuviško graudulio emocijos, tvirtai surištos su tautos etnokultūros evoliucijos likimu, varo gilią tautinę vagą, o išvykusių marksistiškai nusiteikusių emigrantų temos niekada nesutampa su sovietmečiu išmoktomis Vinco Kapsuko Vilniaus universitete…
Nuo 1993 metų pasirinkusi temą atskleisti išeivijos skaudžių kovų dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo supratau, jog išeivijai buvo aišku, kad 1971–1972 metais buvo suduotas galutinis nokautas socrealizmui… Tada prof. V. Daujotytė irgi rašė – „lietuviška kultūra „pradėjo atsiiminėti savo dvasines teritorijas.“
…Kaip ir visi mano kartos lietuvių literatūros mokytojai palaikome gimtąją elitinę literatūrą, su pagauliu intriguojančiu pasakojimu, su įdomiais tvirtais veikėjų charakteriais, kurių bendravime užčiuopiame ypač gilius įsimenančius politinių Tėvynės vystymosi temų kūrinių gerai pažįstamus veikėjų dialogų prieštaravimus.
Nesuprantama, kodėl literatūros kritikai, nugesina spalvingą tautiškumo atspirtį, išblukina atsakomybę už pasekmes, bijo pasakyti aštresnį žodį nesubrendusiam kūrėjui. Gal protingi kritikai sąmoningai slopinami? Nejaugi dabartinės PLB valdybos kultūros komisijos įsimylėta netikusi GLOBALIZMO ideologijos tema dabar gali ką nors teigiamo parodyti protingam skaitytojui?
Taip pat, ar PLB kultūros komisijos pirmininkės ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) pirmininkės įžūlus melas suklastojant išeivijos konvencinę / teisinę, pagal Lietuvių Chartos (1949) konstituciją ir CH civilinio kodekso įstatymus sukurtą STATUTINĘ įkūrimo datą taip ir pasiliks bendrojoje Tautos istorijoje? Ar ir toliau neatsiras tokio išmintingo, kuris sugebės perskaityti Šveicarijos išeiijos protokolus, surikiuotus VU rankraštyne OIKOS 2014 Nr.2(18) ir pagaliau parodys poniai Caspersen, kur durys?
Kodėl PLB kultūros komisijos nurodymu privalome garsinti dabartinių emigrantų „laimėjimus“, kai jokių reikšmingų pasiekimų nematyti?
Kodėl nesaugome savo tautos istorijos, o esame tokie nuolaidūs režimo kolaborantų palikuoniams?..
Kodėl lietuvių kūrėjų „Kraupių istorinių įvykių interpretacija pateikiama tarsi iš personažo vidaus. Tokios istorijos nepamirštamos. Estetinis meno, o ne pramogos ir stiliaus matmuo yra svarbiausia, – aiškina LLTI literatūros kritikė, – kritika turėtų išlikti kritiška, tai yra vertinanti, ir nevirsti tik komplimentų vakarėliu, kad ir kaip malonu pagyras girdėti.“
Autoritetų trūkumas šiandien akivaizdus, todėl geras redaktorius turi redaguoti įžvelgdamas siužeto, stiliaus meniško spalvingumo ir estetinio poveikio į skaitytoją rezultatą…
Neliko jautrumo savo amžiaus tautinei problematikai!
Dėl ypač žemo mobingo tragedijų, neįvertinta dr. Jolantos Mažylės knyga apie talentingą išeivijos žurnalistą – šiandien turime visi atverti akis plačiau… Štai, ar daug yra galvojančių, kokia profesionaliai nekompetentinga, neturinti jokių atkurtai Lietuvai privalomų idėjinių įsitikinimų tęstinumo yra PLB kultūros komisijos veikla? O juk pasaulio lietuvių išeivijos bendruomenė nuo milžiniškų proveržių tautinės literatūros auginime okupacijos metais turėjo ir tebeturi kokybiškus istorinius rimtus ir atsakingus mokslinius kūrybinius siekius ir darbus, apie kuriuos būtina kalbėti mūsų gimnazistams ir studentams. Lietuviškos kultūros augimo ir vystymosi reiškinių paraleles tarp Tėvynės mokslininkų ir užsienyje kuriančių turi įvertinti ne buvusi ilgametė komjaunimo sekretorė, kolaborantų palikuonė – menama PLB valdybos kultūros komisijos pirmininkė – o rimti senosios išeivijos užauginti palikuoniai, branginantys tautinę kultūra, pasaulyje pasižymėję mokslininkai.
Tokių tikrai dar yra gyvų.
Asmenų reputacijos naikinimas, susidorojant su išeivijos istorinių pasiekimų Lietuvos okupacijos metais sklaida apgailėtinas, o nepagrįstas PLB kultūros komisijos elgesys ne tik neatitinka tautinės etikos reikalavimų, bet stengiasi ją sunaikinti globalizmo purve.
Į nemokšišką, tautos kultūrai kenkiantį PLB valdybos vadovavimą mūsų emigrantams LR Prezidentas turi peržvelgti rimtai ir atsakingai, vieną kartą parodant jiems vietą…