Ministras irgi mokytojaus
L.Linkevičius, kalbėdamas su „Vakaro žiniomis“, nė neslėpė, kad ES kurso įtraukimas į mokyklinę programą yra jo vadovaujamos ministerijos iniciatyva. Tiesa, ministras nepaaiškino, kaip tai bus praktiškai įgyvendinama: ar šalia istorijos, biologijos, matematikos ir kitų pamokų atskiras ir ES kursas, ar jis bus integruojamas į kitas pamokas, kad ir į tą pačią matematiką. Pavyzdžiui, pateikus uždavinį: šiuo metu ES sudaro 28 valstybės, pusė iš jų ketina pasitraukti, kiek jų liks.
„Tai bus švietimo ir mokslo uždavinys – nuspręsti, kokiu būdu tai įtraukti į mokymo programą. Tačiau tai yra reikalinga, nes sociologinės apklausos rodo, kad mažai moksleivių žino apie ES, o ir patys mokytojai pripažįsta, kad trūksta informacijos“, – sakė L.Linkevičius.
Negi svarbiau moksleiviui žinoti, kiek žvaigždučių yra ES vėliavoje arba kokios yra jos „vertybės“, nei geriau pažinti Lietuvos istoriją, neatsilikti nuo moksleivių iš kitų valstybių matematikoje bei kituose moksluose? Ar įvedus papildomą dalyką mokiniai nebūtų dar labiau apkrauti ir taip negalėtų labiau gilintis į svarbesnius dalykus? Pasak L.Linkevičiaus, svarbu yra viskas, tačiau apie ES mokyklose esą beveik visai nekalbama. Ministras sako net pats prisidėsiantis ir atvyksiantis į mokyklas, jei tik jį kvies.
„Ką reiškia apkrausime? Jei esame ES piliečiai ir net ne visi apie tai žinome, tai ką reiškia „apkrausime“? O ar aš važiuočiau? Aš ir taip į mokyklas važiuoju“, – tvirtino L.Linkevičius, užtikrinęs, kad lazda nebus perlenkta – esą europropaganda mokyklose nebus „varoma“, bus supažindinama tik su ES istorija, ekonomika, jos vertybėmis ir nauda. Ar tai ir nėra propaganda?
Savireklama
Sostinės Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė sako, kad kuo daugiau moksleiviai mokosi ir kuo daugiau žino, tuo geriau.
„Tačiau naujų dalykų įvedimai yra iškrentantys iš konteksto. Interesantų, kurie norėtų, kad tas ar kitas dalykas atsirastų mokyklose, yra labai daug. Bet ar mokykla gali tai aprėpti?“ – retoriškai klausė žinoma šalies pedagogė.
Ji priminė, kad mokymo programose jau ir taip yra žinių apie ES istoriją, struktūrą, institucijas. Pasak jos, kam dar reikėtų papildomai įtraukti ir ES vertybes, jei jos turėtų nesiskirti nuo pamatinių visų ES valstybių vertybių. J.Litvinaitė skeptiškai vertina ir L.Linkevičiaus pažadus pačiam vykti į mokyklas.
„Tai, kad kažkas atvažiuos į mokyklą ir pasakys kalbą, negalima vadinti švietimu. Tai – „piaras“. Atvažiuoju, pasisveikinu, palinksiu galva, nusifotografuoju su mokytojais, mokiniais – argi tai švietimas?“ – retoriškai klausė pedagogė.
Apie ES – ir per egzaminus
Beje, pasak šio projekto vadovės Kristinos Belikovos, bus bandoma mokyklos programose integruoti žinias apie ES horizontaliai, tai yra, kad kiekviename dalyke – matematikoje, geografijoje, istorijoje ir kt. – būtų informacijos ir apie ES. K.Belikova pažymi, kad mokyklose mažai skiriama dėmesio ES ir dėl to, kad tai neįtraukta į brandos egzamino užduotis. Todėl nuo šių metų Nacionalinis egzaminų centras į užduotis įtrauks ir testus apie ES. Pasak projektų vadovės, tai paskatins keisti ir mokymo programas mokyklose.
Dirba ne savo darbą
Tuo metu J.Litvinaitė mano, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą, nes dabar kiekviena institucija į mokyklas bando prastumti tai, kas joms atrodo aktualu: Finansų ministerija bei Lietuvos bankas – finansinį raštingumą, Užsienio reikalų ministerija – kursą apie ES ir t.t. Pedagogė pasikartojo, kad visos žinios jaunam žmogui yra svarbios, tačiau negali kiekviena institucija primesti to, kas joms atrodo svarbu, nes mokyti visko – reiškia gerai neišmokyti nieko.
„Pavyzdžiui, jei aš būčiau neįgaliųjų draugijos narė, norėčiau, kad švietime būtų daugiau kalbama apie neįgaliųjų problemas, teises, galimybes. Jei būčiau juodaodė, norėčiau, kad mokyklose būtų daugiau dėstoma rasizmo klausimus liečiančių temų. Interesantų, norinčių, kad jaunoji karta būtų ugdoma palankesne jiems, visada buvo, yra ir bus. Ir tai yra gėris. Tačiau valstybė, suvokdama, kad negalima visko sutraukti į mokyklą bei perteikti mokiniams, įkūrė Švietimo ir mokslo ministeriją. Ji ir turi sureguliuoti interesų gausą bei apskaičiuoti pagal higienos normas, kiek mokiniai pajėgūs „paimti“. Ir tada pagal tai nustatyti prioritetus: ko labiausiai reikia, o kas gali būti įgyjama per neformalųjį ugdymą ar tų pačių institucijų organizuotas veiklas, – konstatavo pedagogė.
Situaciją komentuoja filosofas prof. Vytautas RADŽVILAS:
„Užmojai faktiškai įvesti atskiras ES studijas be galo primena sovietmetį, kai mokyklose šalia pasaulio ir Lietuvos istorijos dar reikėjo atskirai mokytis ir TSRS istoriją. Šis užmojis pats savaime ne tik apkrauna mokinius, bet ir yra beprasmiškas dalykiniu požiūriu, nes ES yra darinys, kurio ateities perspektyvos – visiškai neaiškios. Maža to, visas žinias apie Europą, kurios mokykloje yra būtinos, galima gauti studijuojant tiek pasaulio istoriją, tiek kitus dalykus. Todėl manyčiau, kad tai būtų perteklinis mokymas, kuris liudytų ne ką kita, kaip mėginimą dar kartą įsiteikti ES vadovybei bei biurokratijai, demonstruojant pavyzdinį uolumą ir ugdant mokinių besąlygišką ištikimybę vadinamajam Europos projektui. Tačiau bėda ta, kad lygiai taip, kaip TSRS netapo vadinamųjų broliškų tautų plačiąja tėvyne, taip ja netaps ir ES, jei ji nebus pertvarkyta į Tėvynių Sąjungą. Todėl tai yra dar vienas mėginimas ideologiškai ištautinti ir išvalstybinti mūsų jaunąją kartą, kuris dar labiau smukdys tautinę ir valstybinę savimonę bei žlugdys šiais sunkiais laikais itin pageidautiną patriotišką dvasią“, – tvirtino V.Radžvilas.
Profesoriaus teigimu, galima įžvelgti ir kitų pavojų – kad gali būti persekiojami tie, kurie laikytųsi skeptiško požiūrio į ES projektą.
„Kyla klausimas, kas parengs šio dėstomo dalyko programą. Nesunku atsakyti, kad programos rengėjais taps euroentuziastai, kurie atstovaus šiuo metu jau iš esmės žlugusiai ES federalizavimo krypčiai. Natūralu ir neišvengiama, kad toks vadovėlis būtų ir disciplinavimo priemonė, kuria būtų bandoma įtvirtinti oficiozinę ES istorijos interpretaciją, kuri taps privaloma ir kurios atžvilgiu ką nors pasakyti kritiškai mokytojams bus tiesiog pavojinga. Tokie dalykai irgi pažįstami iš sovietmečio laikų“, – įspėjo profesorius.
V.Radžvilas ir pats patyrė persekiojimą dėl kritiško požiūrio į ES.
„Noriu pasakyti, kad geranoriškai tarpininkaujant Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanui Arūnui Poviliūnui aš vis dėlto esu įdarbintas profesoriumi dvejiems metams minėtame fakultete. Tačiau iš VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto buvau pašalintas dėl minėtų ideologinių bei politinių priežasčių: nes girdintys mano paskaitas studentai suvoktų, kokia iš tiesų yra sudėtinga ES padėtis ir kokia gili jos krizė. Todėl pasistengta studentus apsaugoti „nuo ideologiškai ir politiškai žalingos“ mano įtakos“, – paaiškino profesorius.
respublika.lt