Dr. Raimundas Kaminskas. FOTOREPORTAŽAS apie Kauno visuomenininkų išvyką į Šeduvą

2025 m. lapkričio 25 d. rytą  Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos ir sąjungos atstovų autobusas iš Kauno pajudėjo Šeduvos link.  Kauno visuomenininkai  vyko  susipažinti su Šeduvos miestelio istorija, vietos paveldu ir apsilankyti naujausiame muziejuje „Dingęs štetlas“.

Pagrindinė muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicija pasakoja apie pirmosios Lietuvos Respublikos (1918-1940) Šeduvoje gyvenusių žydų bendruomenę ir  lankytojus supažindina su štetlo gyventojų kultūra, tradicijomis ir istorija.    

 Pastebėtina, kad šio muziejaus išskirtinumą parodo tiek išorė, tiek jo vidaus turinys. Įspūdingos architektūros kompleksą suprojektavo  suomių architektas Raineris Mahlamäki, o apie Lietuvos “štetluose” gyvenusių žydų kultūrą pasakoja tarptautinės komandos sukurta ir moderniausius sprendimus naudojanti muziejinė ekspozicija.

Kauno visuomenininkams pažintis su  muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicija truko beveik dvi valandas, kuri suteikė naujų žinių apie čia gyvenusią bendruomenę, jų istorijos jaudino ir vertė susimąstyti.

Po ekskursijos muziejuje „Dingęs štetlas“  Kauno visuomenininkai  turėjo galimybę  pasivaikščioti po Šeduvą ir gyvai pamatyti išlikusį  miestelio paveldą. Centrinėje miestelio Laisvės aikštėje prie paminklo skirto Prisikėlimo apygardoje 1944-1953 m. kovojusiems ir žuvusiems partizanams atminti buvo uždegtos žvakutės, o prie skulptoriaus Romo Kvinto paminklo skirto visiems Šeduvos žydams, vyko tylos minutė   susikabinus rankomis. Taip buvo pagerbti  Šeduvos žydai.

Pats seniausias XVII a. ekskursijos objektas ir kultūros vertybė yra Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo  katalikų bažnyčia.

 Ekskursijos dalyviai   apžiūrėjo  Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriaus tvorą, ant kurios yra  paminklinės atminimo lentos – 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų Šeduvos valsčiaus savanoriams ir 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų Šeduvos valsčiaus Vyties Kryžiaus kavalieriams.

Vėliau aplankė  ir namą ant kurio  sie­nos  yra atminimo  len­ta, kuri primena, kad čia 1958-1962 m.  gyveno palaimintasis  arkivyskupas  Teofilis Ma­tu­lio­nis. Pastebėtina, kad T. Ma­tu­lio­nį su Šeduva sie­ja pa­sku­ti­niai jo gy­ve­ni­mo me­tai, ku­riuos jis  pra­lei­do sovietinio sau­gu­mo iš­trem­tas iš Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos, kai 1958 m. spa­lį, vi­dur­nak­tį, sau­gu­mie­čiai įsi­ver­žė pas T. Ma­tu­lio­nį ir prie­var­ta iš­ve­žė į Še­du­vą.

Čia vys­ku­pas bu­vo ap­gy­ven­din­tas prie baž­ny­čios esan­čia­me na­me, bu­v. špi­to­lė­je. Vyskupas T. Ma­tu­lio­nis nuo­lat bu­vo sovietinio saugumo se­ka­mas. Jo na­me bu­vo įreng­ta pa­si­klau­sy­mo įran­ga.

1962 m. va­sa­rio 9 d. vyskupui Teofiliui Ma­tu­lio­niui buvo su­teik­tas ar­ki­vys­ku­po ti­tu­las. Manoma, kad tai ga­lė­jo pa­grei­tin­ti jo mir­tį.  Įta­ria­ma, kad prie to pri­si­dė­jo sovietinis sau­gu­mas.  Vie­na iš ga­li­mų T. Ma­tu­lio­nio mir­ties ver­si­jų mi­ni­ma ne­ži­no­mos su­dė­ties in­jek­ci­ja, ku­ri ga­lė­jo bū­ti jam su­leis­ta dvi die­nos prieš mir­tį.

Tą­dien ar­ki­vys­ku­pą ap­lan­kė  pir­mą­kart ma­ty­ta me­di­ci­nos se­suo, ku­ri jam su­lei­do kaž­ko­kią in­jek­ci­ją, ne­va vi­ta­mi­nų.  Vėliau arkivyskupas T. Ma­tu­lio­nis su­lau­kė ir KGB agen­tų vi­zi­to ir po po­ros die­nų, 1962 m. rugp­jū­čio 20 d. mi­rė.

Šeduvos kapinėse yra Trijų kryžių paminklas žuvusiems Lietuvos partizanams atminti, kurio pastatymą inicijavo ir organizavo Šeduvos sąjūdiečiai. Netoliese yra palaidoti Lietuvos laisvės kovotojai, kurie buvo rasti 1990 m. ir iškilmingai palaidoti.

Senose Šeduvos kapinėse yra lankomi ir prižiūrimi Lietuvos savanorių ir karių bei 1941 m. birželio sukilėlių kapai. Kapinėse yra ir kenotafas, skirtas SIBIRO TREMTINIAMS.

Įspūdinga aplinka pasižymi  ir Šeduvos malūnas, kuriame veikia kavinė su tradicine lietuvių virtuve.

Manoma, kad miesto vardas yra asmenvardinės kilmės, prie pavardės Šedas (ar Šedis, Šedys) arba Šadas (ar Šadys, Šadis) pridedant slavišką priesagą -ava, kuri ilgainiui buvo sulietuvinta ir tapo -uva (etimologiškai būdinga visų pirma baltiškos kilmės vietovardžiams). Tarpinės pavadinimo formos buvo Šadava ir Šedava.

Šeduva buvo įkurta prekybinių kelių, vedančių į Šiaulius, Kėdainius, Panevėžį, o toliau į Rygą, Kauną ir Vilnių, sankirtoje – taip buvo sudarytos sąlygos miestui klestėti ir augti. Didelę įtaką Šeduvos formavimuisi turėjo Šeduvos parapijos įkūrimas, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio dvaro rūmų statyba. Vienas reikšmingiausių įvykių, lėmusių tolimesnę Šeduvos raidą, – Magdeburgo (miesto savivaldos) privilegijos suteikimas 1654 m. Šios privilegijos pagrindu miestui buvo suteiktas herbas, buvo leista statyti rotušę, vesti teismus, rengti turgus ir muges. 

Šiandien Šeduva – miestas Radviliškio r., 18 km į rytus nuo Radviliškio. Šeduva turi seniūnijos statusą, taip pat yra apylinkių seniūnijos centras.

Ačiū išvykos organizatoriams už puikų renginį.

Raimundas KAMINSKAS

LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas

Gidas, visuomenininkas, istorinės atminties tyrinėtojas

Patriotinių idėjų ir vertybių populiarintojas 

Teirautis +370 680 53 495