Vasario 16-tą, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Nacionalinio susivienijimo – Tautos forumo
nariai sukvietė žmones į Lukiškių aikštę pareikalauti, kad valstybė įgyvendintų savo sprendimą –
Lukiškių aikštėje, reprezentacinėje valstybės aikštėje, pastatytų paminklą pagerbiant visus žuvusius kovoje už Tėvynės laisvę su simboliu – Vyčiu.
Vedęs renginį Nacionalinio susivienijimo Vilniaus skyriaus pirmininkas ir Tautos forumo narys
Gaudentas Aukštikalnis priminė 1918 m. ūkanotą Vasario 16-osios rytą Vilniuje Pilies g. Štralio name susirinkusius Lietuvos Tarybos 20 vyrų, kurie, ilgokai ir skausmingai diskutavę, pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Perskaitęs šį aktą, renginio vedėjas išvardijo pasirašiusiųjų pavardes, kurios buvo palydėtos gausiais susirinkusiųjų aplodismentais. Po to tęsė visą istoriją, pradedant 1919 ir 1920 metais, kada reikėjo apginti Lietuvą, vėl ją prarasti, ginti ir žūti 1941 m. ir dar beveik ištisą dešimtmetį kovoti.
„Iš kur ateina toji amžinoji Lietuva? – klausė vedėjas. Ir atsakė: „Iš genčių sąjungos Nemuno upyne, iš Mindaugo ir Gedimino karalysčių, iš Vytauto ir Jogailos atliktų Lietuvos krikšto ir Žalgirio žygių. Tai Gediminaičių dinastija ir Bajorų Respublika, Lietuvos statutas ir Mažvydo katekizmas, Daukša ir Skorina, Lietuvos metrika ir Vilniaus universitetas. Tai Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir jos saulėlydis, kurį sekė Rusijos baudžiava. Tačiau baudžiauninkai nepamiršo, dainavo apie buvusią galingą viešpatiją, valdžiusią gudus ir prūsus, apie Birutę ir Kęstutį, apie snaudžiančią girių Lietuvą, kuri nuo amžių buvo, dėl kurios
verta kilti į kovą su ištiesintu dalgiu rankoje ir su draudžiama maldaknyge prie širdies. Istorija
neskaičiuoja – apsimoka, ar neapsimoka. Ji skinasi gyvybes, kad gyventų idėjos mūsų tragiškai ir
didvyriškai istorijai. Todėl negęstanti plazdėjo Lietuvos valstybingumo atmintis ir gyvastis. Štai iš kur tas noras mylėti, ginti, gerbti ir aukoti gyvybę.“ Vedėjas pabrėžė, kad šiandien, stovėdami Lukiškių aikštėje, bijome prisipažinti, kad juos, paaukojusius savo gyvybes dėl Lietuvos laisvės, buvome pamiršę ir šioje valstybės aikštėje, praėjus 35-iems metams, nesugebėjome pastatyti jų aukai verto paminklo. Perskaitė Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. birželio 29 d. priimtą įstatymą – Lukiškių aikštėje pastatyti memorialą, žuvusiems už Lietuvos laisvę su valstybės simboliu – Vyčiu. Paprašęs paduoti vienas kitam ranką, pažiūrėti į akis ir sugiedoti Lietuvos himną. Po to tylos minute pagerbti tuos, kurie per visus amžius kovojo dėl Lietuvos laisvės, jos išlikimo ir valstybingumo. Liepė nepamiršti ir brolių ukrainiečių, kurie
kovoja ne tik už mūsų, bet visos Europos laisvę.
Pasveikinęs visus susirinkusius su Lietuvos valstybės gimimo diena, Nacionalinio susivienijimo
pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas pasakė, kad valstybės, kaip ir žmonės, gimsta ir miršta. Tačiau yra tautos apdovanotos stebuklinga galia. Ir toji galia – tai gebėjimas prikelti savo valstybę. Todėl yra valstybės, kurios žūsta, bet vėl atgimsta kaip feniksas iš pelenų. Pirmininkas teigė, kad ši Vasario 16-oji yra kitokia, nei 1988 m., tą dieną, po daugybės dešimtmečių mes ne tik viešai ir drąsiai kėlėme savo Trispalvę, giedojome savo valstybės himną, bet ir visi jautėme – artėja kažkas labai gražaus, šviesaus ir gero Lietuvai. Šiandieninė Vasario 16-oji yra džiaugsminga, šventiška, bet turbūt visi jaučiame, ir tai atsispindi net viešose kalbose, kad virš mūsų valstybės tvenkiasi tamsūs debesys. Pirmininkas palygina ją net su 1940 m. Vasario 16-ąja. Kai tarsi nebuvo tiesioginės grėsmės ženklų, bet kiekvienas mąstantis lietuvis jautė negera ir tyliai klausė savęs – ar ilgai galėsime laisvai švęsti šią šventę? Šiandieninė Lietuva
yra susiskaldžiusi, kokia buvo tų lemtingų 1940 m. išvakarėse. Ir šią šventę persmelkiantis jausmas nėra atsiradęs iš niekur. Tokie jausmai visada atsiranda iš to, kad geopolitiniai žemės drebėjimai, jų virpesiai persiduoda tautoms, valstybėms ir jų žmonėms. Šie virpesiai yra ženklai, kad daug kas ir labai smarkiai, net tragiškai, gali pasikeisti. Šiandien piktinamasi, kodėl pasaulio galingieji negali susitarti. Tačiau pasaulyje taip sutvarkyta, kad susitarti pavyksta tik po didžiulių geopolitinių audrų, žiaurių katastrofiškų karų ir tik tada, kai nusistovi daugiau, ar mažiau stabili taika. Šiandien ši taika griūna. Ir, ką mes galime kaip lietuviai, kaip tauta, kaip valstybė padaryti, tai pasiruošti artėjantiems išbandymams. Nes mūsų laukia dar vienas sunkių kovų už teisę gyventi tarpsnis. Artėjant šiam mūšiui, turime susitelkti taip, kaip kariai telkiasi apie vėliavą. Tačiau mums neleidžiama iškelti tos vėliavos. Bet kokio mąsto mūšiai, kurie dešimtmečiams, ar gal šimtmečiams lemia tautų likimą, laimimi tik tuo atveju, jei visi einantys į juos tęsia tai, ką darė jų seneliai ir protėviai. Nes kova už tautos laisvę ir teisę gyventi niekada neturi pabaigos.
Ir ši vėliava, mūsų Vytis, privalo stovėti čia, Lukiškių aikštėje. Kovos už laisvę estafetė turi būti
perduodama kiekvienam mūsų tautos žmogui artėjančių išbandymų išvakarėse. Nors mums ir trukdo iškelti šią vėliavą, bet mes privalome tą padaryti, nes ji yra mūsų laisvės kovos vėliava. Pirmininkas teigė,
kad turime išsikovoti teisę ją iškelti, ir tai bus pirmoji būsimojo mūšio pergalė. Nes tik išeinantis su vėliava į mūšį karys žino, dėl ko, už ką jis kovoja. Mes kovojame už Lietuvą!
„Gimdamas žmogus gauna gimimo liudijimą, subrendęs gauna pasą ir teisę balsuoti. Valstybė turi himną ir aikštę su valstybės simboliu,“ – kalbėjo paminklo Vyčiui autorius dailininkas Gitenis Umbrasas.
Jis priminė apie pavogtą Lietuvos karūną, kaip šiandien yra pavogtas, ar net uždraustas Lietuvos simbolis – Vytis. Šis simbolis – ženklas, už kurį paguldė galvas visi tie, kurių vardai ir pavardės iškalti priešais Lukiškių aikštę, simbolis visų didvyrių, kovojusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Autorius sako, kad per 35 metus Lukiškių aikštė yra tapusi „Neišsipildžiusių lūkesčių aikšte“. Vyko virš 10 konkursų ir vienos kūrybinės dirbtuvės skulptūriniam akcentui šioje aikštėje, iš kurių du laimėjęs autorius, nors abu vyko pažeidžiant konkurso taisykles. Skulptoriai dėl pažeidimų Kultūros ministerijai net buvo parašę protestą, tačiau gavo atsakymą – pasiūlymą paduoti ją į teismą. Skulptoriai šio pasiūlymo atsisakė. Jie dirba Lietuvai už savo lėšas, aukoja laiką ir talentą, o iš jų darbų tyčiojamasi, nesugebama tinkamai jų net
išeksponuoti. Lukiškių aikštė architekto Gintaro Čaikausko buvo projektuojama su G. Umbraso Vyčiu, kuris laimėjo 2017 m. konkursą, ir, kol jis nepastatytas, trukdoma projektą užbaigti. Ir autorius klausia:
„Kodėl savo valstybės aikštėje negalima pastatyti Lietuvos simbolio? Kodėl nevykdomas Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas dėl Vyčio Lukiškių aikštėje?“ Autorius sako, kad skubant skulptūrą galima padaryti per 5 metus – Lietuvos nepriklausomybės 40-mečiui. „Grąžinkime Vilnių Lietuvai ir atstatykime Lietuvos simboliką, – pareiškė G. Umbrasas.
Švenčiant Vasario 16-tą, mokytoja Alina Laučienė įvardijo dalykus, kurie nėra įgyvendinti iki šių
dienų, bet kurie buvo svarbiausi 1918 m. signatarų dokumentuose. Tiek 1918 m. Vasario 16-osios, tiek 1990 m. Kovo 11-osios signatarai rūpinosi lietuvių kalbos išsaugojimu. Kalba yra tautos DNR, ji rodo, kokiai tautai žmogus priklauso, kokios jis kultūros, nes kalba yra jo tapatybė. Valstybinis kalbos statusas
yra politinė ir teisinė kategorija. Atimk iš kalbos nors vieną funkciją – ir kalba žlugs. Įvesk dvikalbystę,
ar, apsaugok Dieve, trikalbystę, ir valstybinė kalba galutinai žlugs. Tačiau nepriklausomoje ir
demokratinėje Lietuvos valstybėje patriotai, pasisakantys už valstybinės kalbos išsaugojimą, yra teisiami, o kalbos niekintojai vaikštinėja laisvi.
Mūsų kalbą pasaulio vedantieji kalbininkai vadina archajiškiausia tarp indoeuropiečių kalbų,
UNESKO 1992 m. mūsų kalbą išrinko visų gražiausia, visų melodingiausia planetos kalba. Pasaulio
žymieji kalbininkai teigia, kad mūsų kalba esanti senesnė už sanskritą, hetitų kalbą, už latvių, senovės
graikų ir lotynų kalbas. Tačiau jie pažymėjo vieną šiurpiausių dalykų, kad lietuvių kalba priskiriama ir
prie silpnųjų kalbų dėl geopolitinės ir geografinės padėties.
Kai kurie lietuvaičiai net nepastebėjo, kad šiandien lietuvių kalba yra išvalstybinta. 2025 m.
rugsėjo 25 d. LR Seimo salėje buvę visi 93 Seimo nariai įpareigojo valstybę administracinių paslaugų
aprašymus teikti lietuvių ir anglų kalbomis, o prireikus – ir kokia nors kita Europos Sąjungos valstybės
narės kalba. Tauta miršta ne tada, kai ją pavergia svetimieji, bet tada, kai ji savęs nebevertina, kai praranda
tautinę savigarbą ir savanoriškai perima kitą kultūrą, kitą kalbą.
„Tauta budėk! Budėk ir tęsk 1918 m. signatarų pradėtus darbus – gelbėk valstybinę lietuvių kalbą
savo lūpose, kur tik gali prisiliesti Tavo ranka, gelbėk Lietuvą, kad ji išliktų savo vardu – LIETUVA su
nacionaline valstybine stipria kalba,“ – užbaigė mokytoja.
Renginio pabaigoje Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo dalyviai priėmė Tautos Forumo
paruoštą rezoliuciją, kurioje rašoma: „Lukiškių aikštė privalo tapti pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su Vyčio simboliu centre ir memorialu žuvusiems už Lietuvos laisvę pagerbti!“
Pasibaigus renginiui, Tautos forumo nariai pagerbė pirmojo Lietuvos savanorio, iškėlusio 1919 m. sausio 1 d. trispalvę Gedimino bokšte, Lietuvos diplomato, pulkininko, Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjo, 1941 m. Birželio sukilimo vado Kazio Škirpos atminimą jo gimtadienio proga (vasario 18 d.) prie pastato sienos Vilniuje, Vasario 16-osios g. Nr. 1, ant kurio sienos buvo pakabinta Kaziui Škirpai skirta lenta, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės nurodymu ji buvo sugadinta ir nuplėšta.
Nuotraukos Jono Česnavičiaus