„Respublikos“ savaitės žmogus – tiesiog eilinis žmogus, sausio 1-ąją atsibudęs devynioliktojoje euro zonos valstybėje ir taip, anot Rimanto Šadžiaus, gavęs net pačiupinėti Naujuosius metus.
Premjeras Algirdas Butkevičius labai laukė euro įvedimo, tačiau Naujųjų metų naktį išsigrynino vos 10 eurų.
Tarkime, tas eilinis žmogus yra didis optimistas. Papildomai optimizuotas premjero, finansų ministro, Lietuvos banko vadovo kalbų. Ir proginių lankstinukų, prikaišiotų į pašto dėžutes. Kad euro įvedimas yra papildoma galimybė augti šalies ekonomikai, sukurti naujų darbo vietų, užsitikrinti finansinį saugumą ir taip prisidėti prie šalies piliečių gerovės. Mat Lietuvai dabar pavyks pigiau skolintis, reikės mažiau pinigų skoloms valdyti. Be to, prisijungėme prie 335 milijonų europiečių, kiekvieną dieną atsiskaitančių eurais. Ir už tai buvome pasveikinti kai kurių šių valstybių vadovų.
Prijungė, bet srovė menka
O dabar įsivaizduokime -auską ar -auskienę. Prijungtus prie 335 milijonų europiečių. Sprendžiant iš lankstinukinės euro euforijos, -auskas ar -auskienė kažkaip stebuklingai, vos pačiupinėję eurus, ims kurti naujas darbo vietas. Kaip automatai. Kažkodėl puls skolintis, nes pigiau bus skolą valdyti. O asmeninės -ausko ar -auskienės ekonomikos kažkokiais lankstinukiniais būdais šoktelės į viršų. Ir niekada nenusileis. Euras neleis.
„Na, ir ką? – mąsto sau -auskas. Lankstinukais dar nepakankamai optimizuotas, bet šiek tiek šviesia ateitimi įtikėjęs. – Jei mane, tarsi anodą ar katodą, nuo vakar prijungė prie 335 milijonų europiečių, tai kodėl niekas nepranešė, prie kurių mane asmeniškai prijungė? Ar prie prancūzo, ar prie graiko? Su kuo mane asmeniškai sugiminiavo? Juk ne prie elektros kėdės prijungė. O gal aš norėjau prie vokiečio prisijungti. O jei prijungė mano gyvenimą prie naujų, gražių, dailiai nupaišytų pinigų, tai kas man iš to? Nors prie „Monos Lizos“ ar „Pusryčių ant žolės“ mano gyvenimą prijungtų, vis vien minimali alga, perskaičiuota eurais, bus mažesnė nei graiko ar ispano. O apie Vokietiją ar Liuksemburgą net nekalbu. Tad kokia man nauda, jei 335 milijonams europiečių parodysiu, koks iš tiesų esu skurdžius? Pats skurdžiausias euro zonoje. Ir mano uošvė gaus euro zonoje pačią mažiausią pensiją. Kam paversti save pajuokų objektu? Bet ką padarysi. Prieš vėją nepapūsi. Matyt, todėl eurą įvedė, kad visi sužinotų, kokie mes pigūs. Litai neklaidintų. Kad užsieniečiai drąsiai atvyktų pas mus išlaidauti, ilsėtis, gyventi. Nes su savo algomis, pensijomis iškart čia pasijus vos ne milijonieriais. Finansiškai saugūs. Bet kas man iš to? Asmeniškai. Na, esu prijungtas, bet srovė per menka. Varža per didelė. Ai, valdžia, matyt, geriau žino. Teks prisitaikyti.“
Dvi savaitės pratybų ne Rukloje
Tuo tarpu -auskienė, irgi lankstinukais optimizuota, sausio 1-ąją pasitiko maksimaliai pasiruošusi. Iš anksto ištuštinusi anūkų kiaules taupykles, kad jose neužsiliktų nė vienas centas. Viską konvertavo į saldainius ir žaislines mašinytes. Nusprendė nepasilikti nė vieno lito. Naujus metus pasitikti ne kaip paskutinis, atsiliekantis vagonas, bet kaip ekonomikos lokomotyvas pirmeivis. Nes mes – ne atsilikėliai. Mes – pažanga! Įsigijo stipresnius akinius ir atmintinai iškalė, kaip visi euro centai bei eurų banknotai turi atrodyti. Kad falsifikatų šiukštu neįbruktų. Mat senųjų centų vertę pajusdavo iš svorio ar vos pačiupinėjusi, o prie naujos, nemūsiškos valiutos dar teks priprasti. Tad dabar teks bent mėnesį praktikuotis, kol euro centus nučiupinės. Kaip kadaise išmanųjį telefoną. Ir gautą grąžą nepamiršti tikrinti prieš šviesą. Pratybos, matyt, tęsis bent iki pavasario, bet -auskienė įsitikinusi, kad ekonominė pažanga to verta. Galų gale ir pratybos – ne Ruklos poligone.
Sveikina, kad Lietuva skurdžiausia?
Dar vienas -auskas yra iš principo euroskeptikas, todėl iš principo atsiskaitinės tik litais iki sausio 15 d. 23.59 val. O paskutines litų kupiūras pasiliks istorinei atminčiai. O vėliau pirkdamas liesą varškę už daug mažesnį, todėl akiai malonesnį skaičiuką, vis vien pagalvos. Kaip čia gali būti? Lietuva atitiko Mastrichto kriterijus, bet vis vien euro zonoje atitinka tik didžiausios skurdės kriterijų. Net Latvijoje ir Estijoje didesni minimalūs atlyginimai ir pensijos. Na, sako, naujoji valiuta bus stabilesnė, daugiau yra svertų ją nesvyruojančią išlaikyti. Pagyvensime – pamatysime. Bet jeigu euro zona be mūsų, lietuvių, neapsiėjo, tai negi mes esame tie patys svarbiausieji euro stabilizatoriai? Be to, kai pinigas padėtas svarstyklėse ant devyniolikos lėkštučių, negi visos lėkštės, tarsi statutinės, bus pagal komandą vienodai pakilusios ar pasvirusios? Juk tokių svarstyklių nebūna.
Vyriausybė gauna naują kozirį, kodėl negali didinti pensijų ar minimalių atlyginimų. Anksčiau bijojo neįvykdyti Mastrichto kriterijų, pažeisti fiskalinę drausmę, o dabar atsikalbinės taip. Esą Centrinis Europos bankas neleidžia. Esą ispanai ar graikai tampo eurą žemyn. Tad kokie nors Rietavo gyventojai, kur mieste net nėra banko skyriaus, turės išgyventi dėl graiko, gyvenančio Atėnuose. Aišku, galima džiūgauti, kad lietuviai įsiliejo į bendrųjų pinigų sąjungą. Nors užsieniečiai šiukštu mūsų neprileis prie savo asmeninių atlyginimų. Broliškai jų nepriderins prie mūsų. Nepasidalins. Pinigai jokių saugių bendrijų nesukuria. Nes svarbūs yra tik pinigų kiekiai. Kiek jų tenka statistiniam gyventojui. Pinigai turi savybę žmones ne jungti, suklijuoti, o supriešinti, išrūšiuoti. Ar statistinis vokietis jaučiasi ekonomiškai saugesnis, kai jam vos ne kasmet tenka gelbėti Graikiją? Ne, jaučiasi tik piktesnis.
Tikrasis finansinis saugumas – ne ecb, bet žmogaus kišenėje
Gyventojai, kurie mažiausiai žvilgčioja į kainas, ir toliau pirks į jas nežvilgčiodami. Pirks tai, ko nori. Nesvarbu, kad nauja valiuta. O tie gyventojai, kurie jautė stygių, ir toliau jaus. Nes jų pirkimo galia, įvedus eurą, nesikeičia. Na, gal atrodysime sau pažangesni. Nes lietuvis „modernėja“ tik prie ko nors prisišliejęs, susiliejęs. Esą išlipęs iš pelkės. Vis ne paskutinis pagonis, nes nuo šiol euru pašventintas. Tad vakar jau trypčiojęs prie bankomatų. Ne visur veikusių. Dar dvi savaites barškėsime litais, painiosimės, konvertuosime. Bet ir tai praeis. Truputį graudoka. Kad valstybės piliečiai savo nacionalinę valiutą per dvi savaites turi iškaišioti bet kur. Tarsi litas staiga tapo nuodingas.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“