Po gana netrumpos pertraukos, 2015 m. balandžio 13 dieną, Kaišiadorių teisme įvyko eilinis Garliavos šturmo liudytojų teismo posėdis. Posėdis vyko nedalyvaujant vienam iš teisiamųjų, atsiuntusiam prašymą bylą nagrinėti be jo, kadangi dėl rimtų priežasčių posėdyje dalyvauti negalįs.
Pirmasis liudijo Vitalijus Pocevičius, buvęs policijos pareigūnas, šiuo metu esantis pensijoje. Pareigūnas pasakojo, kad buvo sudarytas priemonių planas, atliktas instruktažas, šturmo metu buvo vienas iš vadovų. Atvyko anksti iš ryto, kieme pamatė daug žmonių, skaičiaus nežinąs. Pareigūnas teigė, jog daug ko nebepamenąs, į smulkius klausimus atsakyti negalįs. Bet pamenantis, kad žmonės buvo apsijuosę vėliavomis, užbarikadavę praėjimą, stovėjo taip, kad pareigūnai negalėjo patekti į namą. Paties dislokacijos vieta visą laiką buvo gatvelėje.
„Mačiau akivaizdų pasipriešinimą, neleidimą vykdyti nutarties“, – teismui liudijo V.Pocevičius.
Teisėjas: Minėjote, kad buvo pasipriešinimas. Kaip jis pasireiškė?
V. Pocevičius: „Jeigu neleidžia patekti antstolei į tą vietą, kurią reikia…
Teisėjas: „Ar jūs matėte, kur antstolė ėjo?“
V. Pocevičius: „Ne, ten buvo pakankamai daug žmonių, iš gatvelės buvo sunku įžiūrėti“.
Pareigūnas matė antstolę kieme, girdėjo tekstą iš ruporo „Prašome netrukdyti…, prašome leisti vykdyti…“, kurį, pasak V.Pocevičius, turėjo girdėti visa Garliava. Teisėjui paklausus, ar atpažįsta nors vieną žmogų iš salėje esančių, atsakė, kad ne.
Adv. A.Novikovas: „Jūs minėjote, kad matėte akivaizdų pasipriešinimą, o kai teismas dar kartą perklausė, jūs negalėjote paaiškinti. Tai ar jūs nesilaikote tos pozicijos, kad matėte akivaizdų pasipriešinimą?
V. Pocevičius: „Mano supratimu buvo pasipriešinimas, nes nebuvo leista antstolei, pareigūnams vykdyti nutarties“.
Advokatui pabandžius suprasti, gal V.Pocevičius apie akivaizdų pasipriešinimą pasakė nesąmoningai, pareigūnas atkirto, kad sąmoningai. Tuomet advokatas paprašė detalizuoti pasipriešinimo veiksmus.
Buvęs pareigūnas detalizavo: „Trukdymas patekti į vietą ir yra pasipriešinimas“.
Adv. J.Ramoškienė: „Jūs minėjote, kad pareigūnai buvo pakviesti įvykdyti nutartį. Kas turėjo vykdyti nutartį?“
V.Pocevičius: „Nutartis vykdo antstolis“.
Advokatei paklausus ar jis turėjo padėti kitiems pareigūnams, V.Pocevičius pasakė, kad visi pareigūnai turėjo užtikrinti viešąją tvarką kieme. Advokatei pasidomėjus, ar namo kiemas yra vieša vieta, įsikišo teisėjas G.Kaulakis ir pasakė, kad tai yra vertinimas aplinkybių ir šį klausimą vertins teismas ir tik teismas.
Adv. A.Venckus: „Ar būdamas gatvėje matėte, kur yra antstolė ir ką ji darė?“
V.Pocevičius: „Sunku buvo įžiūrėti… ten buvo mišrainė“.
Adv. A.Venckus: „Kaip jūs nusprendėte, kad kieme esantys žmonės neleidžia jai praeiti, jeigu jūs jos nematėte?“
V.Pocevičius: „… todėl, kad pakankamai ilgai reikėjo laukti, kol ji pateko į vidų. Ten buvo košeliena…“
Adv. A.Venckus: „Ar kieme susirinkę žmonės turėjo praleisti pareigūnus patekti kažkur?“
V.Pocevičius: „Turėjo ir privalėjo. Per ruporą gerą pusvalandį buvo aiškinama – prašom netrukdyti… Man buvo tenai viskas labai aišku“.
Adv. A.Venckus: „O kur tie pareigūnai turėjo patekti ir kokiu pagrindu?“
V.Pocevičius: „Nepamenu“.
Adv. A.Venckus: „Tai jeigu nepamenate, tai kaip galite teigti, kad jiems kažkas trukdė?“
V.Pocevičius: „Aš neprivalau po dviejų metų, man visiškai tai neberūpi…“
Adv. A.Venckus: „Man klausimai kyla iš jūsų pasisakymų. Ar galima sakyti, kad buvote Klonio gatvėje, matėte daug žmonių ir manote, kad jie nepraleido antstolio?“
V.Pocevičius: „Pagrindą pasakėte“.
Adv. A.Venckus: „Ar tą dieną matėte kažkokį žmogų, į kurį pažiūrėjus būtų aišku, kad tai antstolis ir vykdo teismo sprendimą?“
V.Pocevičius: „Be abejonės“.
Adv. A.Venckus: „… kaip išsiskyrė tas žmogus, kad aš pažiūrėjęs galėčiau suprasti, kad tai yra antstolis. Apranga, užrašas…?“
V.Pocevičius: „…pakako uniformuotos policijos…“
Adv. A.Venckus: „Aš apie antstolį klausiu..“
V.Pocevičius: „Mano supratimu visiems buvo aišku. Informacija visą laiką buvo skelbiama…“
Adv. A.Venckus: „Pagal tai žmonės turėjo suprasti, kas yra antstolis?“
V.Pocevičius: „Pagal elementarią informaciją“.
Adv. A.Venckus: „Įvardinkite tą elementarią informaciją“.
V.Pocevičius: „Ar jūs nesuprantate? Informacija ištisai buvo skelbiama…“.
Adv. A.Venckus: „Ar ten buvo rodoma, kaip tas antstolis atrodo?“.
V.Pocevičius: „Televizoriaus ekranų tikrai nebuvo…“
Adv. A.Venckus: „Tai pagal kokius požymius žmonės turėjo suprasti, kad tai yra antstolis?“
V.Pocevičius: „Negaliu atsakyti“.
Antras liudijęs pareigūnas kalbėjo labai tyliai ir neaiškiai, sunku buvo išgirsti ir net jo vardą bei pavardę (gal Vitalij Korbov? – aut. past.), todėl nenorėdama klaidinti jį įvardinsiu tiesiog pareigūnu.
Šis pareigūnas su grupe atvyko trečią valandą nakties. Jis su kolegomis padarė „dėžutę“ ir lydėjo antstolę į namą. Pareigūnas prisimena, kad antstolė vilkėjo raudoną striukę, specialios uniformos neturėjo. „Dėžutė“ buvo reikalinga apsaugoti antstolę nuo žmonių, kurie, pasak pareigūno, nenorėjo jos praleisti, stovėjo susikibę, rankose laikė vėliavą.
Teisėjas: „Kokius žodžius sakė tie susirinkę asmenys?“.
Pareigūnas: „Tiksliai nepasakysiu“.
Teisėjas: „Ar pažįstate, ką nors iš salėje esančių?“.
Pareigūnas: „Ne. Pirmą kartą matau…“.
Pareigūnas pasakojo, operacija truko apie 1,5–2 val., kad jis ėjo rikiuotėje, perdavė kitiems policininkams porą žmonių ir kad iki namo jiems prieiti pavyko. Liudijo, kad žmonių rankose jokių daiktų nematė, kad susikibusi rankomis buvo tik pirma eilė, tačiau patraukti reikėjo visus, nes trukdė visi.
Teisėjas: „Ar matėte, kad antstolei kažkas asmeniškai trukdytų, stumdytų?“
Pareigūnas: „Neatsimenu“. (O kaip ją kažkas galėtų stumdyti, jei antstolė, kaip liudija šis pareigūnas, visą laiko ėjo pareigūnų apsuptyje – tiksliau „dėžutėje“).
Adv. J.Ramoškienė: „Kas jums parodė, kuri yra antstolė?“
Pareigūnas: „Prie namo mūsų viršininkai“.
Adv. J.Ramoškienė: „Kaip žmonės turėjo nuspręsti, kad tai yra antstolė?..“
Pareigūnas: „Nepasakysiu“.
Adv. J.Ramoškienė: „Kas jums nurodė, kuriuos žmones reikia pašalinti?‘
Pareigūnas: „Viršininkai…“
Adv. J.Ramoškienė: „O pati antstolė jums parodė, kuriuos žmones reikia pašalinti? Kas jai trukdo?“.
Pareigūnas: „Ne“.
Advokatas A.Trumpulis pasidomėjo, ar visi žmonės trukdė, o gal patraukti reikėjo tik keletą.
Pareigūnas: „Pirma eilė, nu, visi…“
Adv. A.Trumpulis: „Tai kiek tų žmonių reikėjo patraukti, kad patekti prie durų?“.
Pareigūnas: „Nu, daug…“.
Bet ką konkrečiai žmonės darė, pareigūnas papasakoti negalėjo.
Advokatas J. Kvaraciejus domėjosi, ar žmonės buvo šalinami tik nuo tos vietos, kurioje buvo „dėžutė“ su antstole viduryje, ar nuo visos teritorijos.
Į tai pareigūnas atsakė, kad buvo šalinami tie, kurie trukdė.
Adv. A.Venckus: „Jūs ikiteisminio tyrimo metu davėte parodymus, kad antstolė jūsų paprašė pašalinti kliūtis ir kad vadovavęs pareigūnas nurodė žmones patraukti iš kelio. Ar jums nurodė konkretų žmogų“.
Pareigūnas: „Tuos, kurie trukdo“.
Adv. A.Venckus: „O kas turėjo nuspręst, kas trukdo?“
Pareigūnas: „Pareigūnai, viršininkai…“
Adv. A.Venckus: „Jums nurodė?“
Pareigūnas: „Man asmeniškai nenurodė, kas trukdė“.
Adv. A.Venckus: „O jūs matėte, kam nurodinėjo?“
Pareigūnas: „Aš girdėjau… kas trukdys, pašalinti, per instruktažą sakė….“
Adv. A.Venckus: „… žmonės buvo traukiami nuo laiptų. Tai ką, ir jie trukdė?“
Pareigūnas: „Aš negaliu atsakyti“.
Adv. A.Venckus: „Ar žmonės į namą turėjo įleisti antstolę ar pareigūnus?“
Pareigūnas: „Antstolę“.
Adv. A.Venckus: „O tai kodėl jūs ją buvote apstoję? Gal ji būtų praėjusi, jei nebūtų jūsų?“
Pareigūnas: „Nebūtų. Jie nenorėjo jos praleist“.
Adv. A.Venckus: „Ar girdėjote, kaip žmonės ragina „Praleiskite antstolę“?“
Pareigūnas: „Didelis garsas buvo“.
Adv. A.Venckus: „Jei ten buvo didelis garsas, ar buvo galima girdėti, kas buvo transliuojama?“
Pareigūnas: „Galima buvo… ten didelis garsas…“
Adv. A.Venckus: „Ar tame įraše buvo kalbama apie riaušes, ar kaip žmonės turi leisti įvykdyti teismo sprendimą?
Pareigūnas: „Apie riaušes nebuvo… tiksliai nepasakysiu“.
Adv. A.Venckus: „Bet girdėjote, kaip įvykdyti teismo sprendimą?“
Pareigūnas: „Taip“.
Pareigūnas į advokato A.Venckaus klausimus atsakinėjo toliau: su antstole ėjo keletas civiliais drabužiais apsirengusių žmonių, pagal ką žmonės turėjo atpažinti antstolę tarp jų, pareigūnas atsakyti negalėjo.
„Gal pasakė, kas“, – kalbėjo pareigūnas, nors pats asmeniškai to negirdėjo. Pareigūnas neprisiminė, ar antstolė kalbėjo per garsiakalbį ar ne.
Adv. A.Venckus: „Minėjote, kad buvo didelis triukšmas, tai ar žmonės, stovėdami už 10 metrų, galėjo girdėti?“
Pareigūnas: „Priekyje stovintys turėjo girdėti…“
Adv. A.Venckus: „Bet žmonės stovėjo ne tik priekyje…“
Pareigūnas: „Nemačiau, negirdėjau…“
Teisiamoji R.U. uždavė klausimą: „Kodėl vienus žmones policininkai nuvedė ant žolytės, o kitus – į automobilius?“. Į šį klausimą pareigūnas taip pat atsakyti negalėjo. Jis tik paminėjo, kad jam žmogų kažkas perdavė, o jis jį perdavė kitam pareigūnui. Visiškai nesigilindamas, nei kodėl, nei dėl ko. Čia visai panašiai, kaip ir ankstesniuose posėdžiuose liudiję pareigūnai: „Visi traukė ir aš traukiau“, „Visi vedė ir aš vedžiau“, „Visi darė ir aš dariau..“
O jeigu taip visi būtų ėmę spardyti…? Arba šaudyti…?
Trečias liudijo, berods, Sergej X. Kaip ir antrasis pareigūnas, jis tylutėliai sumurmėjo savo vardą, pavardę. Bandėme nors kaip nors išgirsti, bet bergždžiai. Tai jau ne pirmas ir ne antras pareigūnas, kuris kažkodėl savo vardą sumurma taip, kad niekas negirdėtų. Gal gėdinasi? Todėl jį įvardinsiu Liudytoju. Jis filmavo. Filmavo beveik nepertraukiamai, daugiausia – antstolę, visą laiką ėjo kartu su ja. Kaip ir visi, liudiję anksčiau, dalyvavo instruktaže, atvykęs pamatė žmones prie namo, kurie, pasak jo, stovėjo, sėdėjo prie durų, laikėsi vienas už kito ir šaukė. Tačiau necenzūrinių žodžių nebuvo. Pasak jo, anstolė prisistatė žmonėms, prašė praleisti (be garsiakalbio) ir pasakė, ko atvyko.
Tai jau net antras pareigūnas, iš visų keliasdešimt apklaustų liudininkų, pagaliau salėje atpažinęs dar vieną „nusikaltėlį“. Atpažino fotomenininką Juozą Valiušaitį, kuris, deja, nėra šioje byloje teisiamas ir į posėdžius atvyksta su palaikančiųjų komanda. Į prokuroro klausimą „Ar turėjo žmonės galimybę pasišalinti?“, pareigūnas atsakė, kad turėjo, nes laisvos vietos buvo nemažai. Iki namo durų šiai grupei nueiti užtruko apie 20 min., tačiau pro pirmas duris patekti į namo vidų nepavyko, todėl jie įėjo (gal tiksliau įsilaužė?) pro antrąsias – vitrinines – duris. Liudytojas liudijo, kad visko fiksuoti negalėjo, nes jiems buvo sunku judėti.
Adv. J.Ramoškienė: „Jei jūs negalėjote laisvai patekti, tai kaip laisvai galėjo judėti žmonės?“
Liudytojas: „Jie neįleido į vidų… praėjimas buvo laisvas… Žmonės laisvai galėjo pasišalinti“.
Adv. J.Ramoškienė: „Tai kokios tada problemos buvo jums laisvai judėti?“
Liudytojas: „Nes jie stovėjo prie pačio namo ir neįleido… laikėsi rankomis…“
Liudytojas toliau pasakojo advokatei, kad pareigūnai patys sprendė, kas trukdo antstolei ir ką reikia patraukti, o į klausimą, ar žmonės turėjo pavojingų daiktų, atsakę, kad turėjo. Laptopą. Advokatei pasidomėjus, kiek apytiksliai teritorijoje buvo žmonių, pareigūnas atsakė, kad apie 30–40.
Bet… juk tą dieną buvo sulaikyti 36 asmenys. Negaliu suprasti, kaip gali liudyti tokie pareigūnai, kurie visiškai nesugeba objektyviai įvertinti situacijos (o tuo labiau, kaip gali dirbti tokiame atsakingame darbe)? O juk remiantis tokiais parodymais bus teisiami žmonės.
Adv. T.Tomkus: „Ar antstolė konkrečiai nurodė, ką turėtų patraukti?“
Liudytojas: „Taip,… ketvertą, penketą žmonių…“
Adv. T.Tomkus: „Tai sakykite, kodėl buvo išvesta daugiau žmonių negu tie konkretūs penki, kuriuos išvardino antstolė?“
Smurto įvykį filmavęs pareigūnas nepastebėjo, bet matė pasipriešinimą. Advokatui T.Tomkui uždavus klausimą, ar pareigūnas apkritai žino, kas yra pasipriešinimas, atsakė: „Pareigūnų reikalavimų nevykdymas. O pareigūnų reikalavimai buvo pasitraukti, atlaisvinti praėjimą ir netrukdyti.“
Adv. T.Tomkus: „Tai čia prašė tų penkių žmonių?“
Liudytojas: „Iš pradžiu tų penkių, paskui, kai perėjo į tą vietą kiti,…“.
Adv. T.Tomkus: „Bet juk vaizdo įraše tokių aplinkybių neužfiksavo…“
Įvykį filmavęs pareigūnas teismui pasakojo, kad žmones policininkai traukė pagal komandą, tačiau kodėl jie buvo šalinami nuo laiptų, nuo terasos, paaiškinti negalėjo.
Adv. A.Venckus: „… kas turėjo patekti į namą: antstolė ar pareigūnai?“.
Liudytojas: „Antstolė“.
Adv. A.Venckus: „Bet jūs akcentavote, kad žmonės nepraleido jūsų. Kodėl tie žmonės turėjo praleisti jus?“
Liudytojas: „Nes mes saugojome antstolę…“
Adv. A.Venckus: „Bet juk jūs pats minėjote, kad jokio smurto nebuvo…“
Liudytojas: „Ji tikrai nesaugiai jautėsi, nes trukdė jai įeit, …psichologinis spaudimas buvo nemažas…“
Adv. A.Venckus: „Tai jūs jai tą psichologinį spaudimą nuėmėt?“
Liudytojas: „Taip.“
Adv. A.Venckus: „Minėjote, kad buvo didelis triukšmas. Ar žmonės, stovėdami 5–10 metrų toliau, galėjo girdėti, ką ji sako?“
Liudytojas: „Galėjo“.
Adv. A.Venckus: „Tai antstolė perrėkė tą visą triukšmą?“
Liudytojas: „Nu, gana garsiai…“
Adv. A.Venckus: „Ar jūs girdėjote, kad žmonės šaukia praleisti antstolę?“
Liudytojas: „Prašymai tokie buvo“.
Adv. A.Venckus: „Tai ragindami ir siekdami ją praleisti, jie taip priešinosi?“
Liudytojas: „Jie trukdė“.
Adv. A.Venckus: „Jie sakė „Praleiskit antstolę“ ir taip jie trukdė?“
Adv. A.Venckus: „Kokius administracinius pažeidimus padarė tie asmenys, kurie buvo sulaikyti?“
Liudytojas: „Pareigūnų reikalavimų nevykdymas…“
Adv. A.Venckus: „Tai reikalavimas „pasitraukt“?…“
Liudytojas: „Pasitraukt, netrukdyt…“.
Adv. A.Venckus: „Bet juk jūs sakėte, kad jie nesipriešino..“
Kitas Garliavos smurto liudytojams iškeltos baudžiamosios bylos posėdis įvyks balandžio 28 d. 9 val.
* * *
Ankstesniuose savo straipsniuose esu rašiusi, kad teisėjas G.Kaulakis neretai teisiamųjų atžvilgiu elgėsi nelabai pagarbiai, o vieno iš paskutinių įvykusių posėdžių metu tarp teisėjo ir teisiamųjų kilo konfliktas.
Kai teisėjui buvo pasakyta, kad jo elgesys bus apskųstas Kaišiadorių teismo pirmininkui, teisėjas arogantiškai atšovė „Skųskitės kam norite“.
Pasiskundėme. Skundas buvo išsiųstas… tik ne Kaišiadorių teismo pirmininkei, o Nacionalinės teismų administracijos direkcijai.
Nacionalinė teismų administracija skundą persiuntė tirti Kauno apygardos teismui, teisėjas G.Kaulakis turėjo parašyti pasiaiškinimą.
Kauno apygardos teisėjai peržiūrėję vaizdo įrašus, perskaitę teisėjo pasiaiškinimą, konstatavo, kad skundas iš dalies pagrįstas ir kad teisėjas turėtų reaguoti į proceso dalyvių prašymus bei vengti posėdžio metu konfliktuoti su proceso dalyviais.Kauno apygardos teismas taip pat pavedė Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininkei užtikrinti, kad posėdžių metu būtų laikomasi Teisėjų etikos kodekso.
Po šio įvykio teisėjas pasikeitė neatpažįstamai: tapo pagarbus, mandagus ir korektiškas.
Žiūrėsim, kiek ilgai.
tiesos.lt